2017/2018 m. sezono išvykų aprašymai

Atvirai sakant – nuoširdžiai tikėjomės, kad pusfinalio serijoje Klaipėdoje reikės apsilankyt tik vieną kartą. Tačiau prireiks dviejų, o dabar apie pirmąjį. Trečiadienis išvykai per visa Lietuvą yra super nepranki data, tačiau net 34 rytfaniai pasiryžta šiai avantiūrai ir saulėtą dieną pasileidžia į kelionę pajūrio link. Autobuse nuotaikos puikios, pasakojamos istorijos kaip pavyko išsiprašyti anksčiau iš darbų, kaip sėkėsi gintis bakalaurą, kažkam ne taip gerai pasisekė egzaminuose, o autobuso gale net paminimas vieno piliečio gimtadienis. Vienas rytfanis niekaip nespėja išvykti laiku su mumis, tad iki Kauno su mašina vejasi mūsų autobusą ir galiausiai prisijungia prie mūsų. Suprantame, kad į rungtynes atvykti laiku bus labai sunku, vis tik gerojo vairuotojo iš Ukrainos dėka, į rungtynes vėluojame vos pora minučių. Išsikabiname vėliavas ir pradedame palaikymą, nors po pastarųjų dramų pykčio iš vietinių žiūrovų Klaipėdoje mes ir mūsų klubas gauna vis daugiau, tačiau Klaipėda vis dar lieka vienu iš draugiškiausių miestų. Pirma rungtynių pusė aikštelėje atrodo kaip kažkoks cirkelis. Chaosas abiejose aikštės pusėse, daug pramestų metimų, bet svarbiausia, jog mes priekyje. Trečio kėlinio pradžioje keliame banerį ,,VIENAS GYVENIMAS – VIENA KOMANDA“. Mums ši komanda yra Rytas ir taip bus amžinai, Klaipėdoje šį banerį keliame ne atsitiktinai. Klaipėdos meras-populistas dar per KMT šnekėjo nesamones apie ,,Žalgirio“ palaikymą, Neptūno facebookas skatino palaikyti kauniečius Eurolygoje. Dar žinome viena veikėją, kuris penktadienį kelia nuotraukas su hastagu „ManoKomanda“, o sekmadienį su „KartuMesKomanda“. Visame pasaulyje toks požiūris būtų visiškai nesuprantamas ir laikomas kvailu, taip manome ir mes, todėl visada pabrėžiame, jog mūsų spalvos mums yra šventos. Antroje rungtynių pusėje ,,Lietuvos Rytas“ nepalieka jokių vilčių klaipėdiečiams, vietiniai žiūrovai stipriai užtyla, o mes linksminamės savo sektoriuje. Su žaidėjais padarom tikrai galingą ,,Pirmyn, vilniečiai!“ ir keliaujam į lauką pasitikti komandos... Žengę žingsnį pro arenos duris pamatome pareigūnų garbės koloną, kuri mums nutiesta tiesiai į autobusą. Pareigūnai pasiruošę tramdyti Vilniaus chuliganus, užsikabinę automatus, kurie mus labai gasdina. Bandome paaiškinti, jog visų pirma norime eiti pasitikti savo komandos, visų antra norime nueiti į parduotuvę nusipirkti kažko užkasti. Suvokti šiuos prašymus pradžioje buvo labai sunku, argumentas ,,supraskit, jūs esat sporto sirgaliai“ kelia šypsenas. Vis tik ,,ledus“ visada praleidžia išsitraukiamos kameros ir pradėjamas šnekėti įstatymų kalba, automatai šiaip ne taip nusileidžia ir galime eiti pasitikti savo komandos. Visi žaidėjai areną palieką neblogų nuotaikų, šiek tiek su jais pabendraujame ir keliaujame į parduotuvę. Kelionė atgal atrodė labaaaai ilga, nors autobuse buvo dalijimasi atsiminimais iš Europinių išvykų ar kitų nuotykių. Su pora sustojimu antrą nakties pasiekiame Vilnių. Ilgiau galintys pamiegoti rytfaniai per dantį traukia vaikinus, kuriems jau už kelių valandų reikia keltis į darbą. Tikimės, jog prie stalo ofisuose šiandien niekas neužsnūdo. Šeštadienį susitinkam Siemense, 114/115 sektoriuose, juose atiduosime visą širdį ir balsus, jog persverstume serijos rezultatą savo naudai! 

,,Šį sezoną Karaliaus Mindaugo Taurė vyks Klaipėdoje“. Dar gruodžio mėnesį išgirdus šią naujieną rytfanius apėmė dvejopos nuotaikos: vieni sakė, jog bus smagus savaitgalis mums patinkančiame mieste, o kiti nusiminė, kad teks važiuoti į tolimiausią tašką krepšinio žemėlapyje, kas reiškia, jog išvyka bus brangesnė. Vis tik raginome visus kuo anksčiau įsigyti bilietus į finalinį ketvertą. Bilietų kaina jau iš pat pradžių buvo tikrai nemaža, o ilgiau delsę turėjo dar labiau papurtyti savo pinigines. Po praeito sezono dalis rytfanių pusiau juokais laukė, kol praeisime ketvirtfinalį. Rungtynės su Utena parodė, kad nerimauti buvo dėl ko. Komanda sugebėjo patekti į finalinį ketvertą ir nesugriovė mūsų savaitgalio planų. Pusfinalio mačo laikas – 14:00 val., o tai reiškia, jog iš Vilniaus turime pajudėti labai anksti. Norėdami Klaipėdą pasiekti anksčiau, jau 9 val. ryto susirenka 40 rytfanių ir iš sostinės pajuda pajūrio link. Nuotaikos autobuse puikios: groja seniai pamėgti gabalai, dalinamasi vakaro planais Klaipėdoje ir diskutuojama apie KMT turnyrą. Prieš Kauną darome pirmąjį sustojimą ir... autobusas sugenda. Nebeužsiveda. Vairuotojas palaukia... bando antrą, trečią kartą. Niekaip. Kuo greičiau reikalaujame pakaitinio autobuso. Pasidarome bendrą nuotrauką, ant padangos pastatome muzikos grotuvą ir laukiame kito autobuso. Po daugiau nei valandos persikraustome ir kaip įmanoma greičiau bandome pasiekti Klaipėdą. Suprantame, kad į mačo pradžią niekaip nebespėsime. Todėl 10 rytfanių, savo keliais į Klaipėdą atvykę jau penktadienį, kartu su keliolika Vakarų Bangos atstovų palaikyti „Lietuvos Rytą“ pradeda be mūsų. Atvykstame į antrą kėlinį ir palaikymas įgauna naują kvėpavimą. Komanda iškovoja kelialapį į taurės finalą, o mes keliaujame į nakvynės vietą. Važiuojant ant gatvės pamatome žalius zuikius, sustojame juos pakelti, tačiau šie labai greitai nurūksta priešinga kryptimi. Rytfaniai Klaipėdoje bazuojasi per dvi skirtingas nakvynės vietas, o vakare visi keliaujame į miesto centrą. Žiūrime šviesų šou, dainuojame, okupuojame vietinius barus – iš vaizdo mieste atrodo, jog į KMT atvyko tik vilniečiai, nes kitų klubų sirgalių išvis nematyti. Besidarant nuotrauką su ,,Rytas Ultras“ vėliava vienas iš praeivių netikėtai užtraukia daina ,,Trys gražiausios spalvos yra...“. Sekmadienio rytą dėliojame visos dienos planus. Reikia pavalgyti, aplankyti mūsų triBūnos nario Lino žūties vietą, nukeliauti prie jūros ir eiti į areną. Kadangi vilniečiai pinigų neskaičiuoja, tai visur keliaujame su taksi, vairuotojai jau mus pažįsta ir juokais klausia: „Kiek čia važinėsite iš kiemo į kiemą?“. Nusprendėme, kad Klaipėdoje su taksi visur galima nuvažiuoti „už trajaką“. Taip ir važinėjome... Tradicinis savaitgalio klausimas kiekvienam sutiktam klaipėdiečiui buvo „tai ką galvojate apie Girdžiūną ir Butkevičių?“. Atlikę šią apklausą, galime padaryti rimtą išvadą, jog ne visus klaipėdiečius paveikė ta psichozė ir dirbtinių intrigų kūrimas. Nudžiugino ir tai, kad visi klaipėdiečiai pasirodė sekantys savo klubo naujienas ir palaikantys „Neptūną“. Šia tema negalime tylėti ir mes. Visų pirma – Klaipėdos meras. Nesigaudantis situacijoje ir manantis, jog jo ,,palaikymas“ ir facebooko žinutės Klaipėdos klubui ir jo žaidėjams yra velniškai svarbios. Sugebėti užsidėti žalius marškinėlius, kalbėti visiškus vėjus apie specifinius santykius – V.Grubliauskas pasirodė kaip visiškas klounas, kuris vietoj to, kad toliau palaikytų ,,Neptūną“ ir nešiotų savo miesto marškinėlius, bandė prisigerinti ,,Žalgiriui“. Antra – Girdžiūnas ir Butkevičius. Šie žaidėjai, atsisveikindami su ,,Neptūnu“, nepaisant visų finansinių sunkumų, apie klubą atsiliepė tik gražiausiais žodžiais. „Neptūnui“ atidavė daug metų, o jokių pažadų, kad „niekada nežaisiu komandoje X“ lyg ir neminėjo. Ką ir kiek nušvilpinėti yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas, bet mums tokie nušvilpimai pasirodė keisti, ypač po to, kaip teigiamai Mindaugas ir Arnas atsiliepė apie Klaipėdą. Grįžtame prie savo nuotykių. Bene trečią kartą važiuojant su tuo pačiu taksistu jo klausiame: ,,O kaip sekasi „Atlantui“?“. Atsakymas buvo paprastas – „chujovai“. Sulyginome V.Lekavičių su G.Vainausku, o savo humoru ir stand-upais O.Surajevui prilygstantis rytfanis (čia tik jis taip galvoja) nusprendė pasirodymą surengti ir vairuotojui. Istorijų/anekdotų kovos įsisiūbuoja, tad plačiomis šypsenomis atsisveikiname su taksistu. Tačiau pajūryje ne viskas taip linksma... 2010 m. liepos 30 d. prie piliavietės į vandenį įkrito Linas, tada jam buvo 33 metai. Atskubėję gelbėtojai jį ištraukė, tačiau buvo per vėlu - Linas jau buvo miręs. Nemaža dalis dabartinių mūsiškių jo net nepažinojo, tačiau vis tiek visi drauge atvykome į šią vietą, pagerbėme Liną bei pasidalinome prisiminimais. Deja, bet dar iki dabar ši vieta nėra labai saugi, atitvarai yra per maži, o įkritus į vandenį išgyventi šansų lieka labai mažai. Neabejojame, kad vietiniai klaipėdiečiai turėtų suprasti, apie ką mes kalbame. Gerą pusvalandį pabuvę piliavietėje keliavome prie jūros, o tada į areną. Stebint rungtynes dėl trečios vietos galėjome pamatyti visus KMT minusus... Renginys virtęs visiška komercija. Maksimaliai. Koncertinė scena, kurios aparatūra per pertraukėles groja taip garsiai, jog susišnekėti yra neįmanoma, šališkas renginio vedėjas, milijonai konkursų, žaidėjų apšilinėjimas, kai šalia vyksta koncertas. Panašu, jog kuo toliau, tuo labiau šioje ,,šventėje“ krepšinis tampa tik fonu. Kiek mes atsimename, tai vykstant normaliai LKF taurei, žiūrovų nebūdavo mažiau nei vykstant KMT. Kyla klausimas, kam iš rimto taurės renginio daryti kažkokį šou, kur krepšinis lieka nebe toks svarbus? Naiviai tikimės, jog kažkada Lietuvoje vyks normalaus formato taurės rungtynės, kai mums teks nugalėti ir RKL bei NKL klubus, nukeliauti į mažesnius Lietuvos miestelius, tam, kad turėtume teisę varžytis finaliniame ketverte. Taurėje turi dalyvauti visi krepšinio klubai. Artėjant finalinėms rungtynėms susiduriame su problema – šalia sėdi nemažai žmonių, įsigijusių bilietus į mūsų sektorių. O kai kurie iš jų netgi vilki „Žalgirio“ atributika ir tai perauga į smulkius konfliktus. Apsaugos vadai pasitaiko supratingi, jie pritaria mums, kad tai yra LKL klaida – nepadaryti išvykos fanams uždaro sektoriaus, t.y. tokio, į kurį kitiems žmonėms bilietai nebūtų pardavinėjami. Turnyro organizatoriai išsprendžia šią problemą, mes liekame sektoriuje, esančiame už mūsų komandos suoliuko, kur ir pradedame palaikymą. Rūkykloje keli piliečiai nusprendžia paskanduoti: „šūdą raudoną“, už ką greitai prigula ant grindinio. Pasirodžius policijai „Žalgirio“ sirgaliai tampa drąsesni ir pradeda badyti pirštais į visus žmones su „Lietuvos ryto“ šalikais, dėl ko keturi rytfaniai rungtynių taip ir nepamato. Finaliniame mače prie mūsų prisijungia dar 10 žmonių iš Vilniaus, tad su „Vakarų Banga“ sektoriuje „Rytą“ palaiko virš 70 žmonių. Oponentų iš Kauno - apie 30, kai kurie iš jų kelia šypseną savo apibintuotomis rankomis ir nekoordinuotais judesiais. Nepaisant sunkios rungtynių pradžios, tribūnose kovą akivaizdžiai laimime mes. Mūsų komandos žaidimo taktika nesikeičia, svaidome tritaškius, komandos centras net nebando lįsti į baudos aikštelę, tad antroje rungtynių pusėje „Žalgirio“ klubas įrodo savo pranašumą. Pajutę pergalę aktyviau komandą palaiko ir eiliniai „Žalgirio“ sirgaliai. Padėkojame komandai už kovą ir keliaujame Vilniaus link. Su daug daugiau sustojimų nei planuota šiaip ne taip pasiekiame Vilnių, kur mus pasitinka apsnigti keliai. Dabar rinktinių pertrauka po kurios laukia išvyka į Prienus. Dar vienas B Tribūnos šou, prisijunk! 

Gruodžio 30-osios popietę daugelio rytfanių telefonai pradeda įkyriai vibruoti – išlenda naujai sukurta grupė, skirta išvykai į Turiną, su viliojančiais pirmais žodžiais joje: „Salut, galvoju skristi į Turiną, kas kartu?“ ir vienas po kito sekančiais atsakymais: „+”, “varom”, “I’m in”, “paryli”. Greitai persvarstę savo galimybes, tuo pačiu skaitydami, kaip draugai perstumia darbus, perkelia kitas keliones bei mini visas likusias planavimo veiklas, kelionei susirenka pakankamai solidi kompanija – 15 rytfanių iš Vilniaus ir jau Turine prisijungsiantys 2 bendraminčiai, šiuo metu gyvenantys Varšuvoje (verta paminėti, jog šiems vyrukams tai jau ne pirma europinė išvyka šį sezoną, o vienas jų tiesiai iš Lenkijos sugeba nukeliauti ir į išvykas Lietuvoje. Pagirtinas aktyvumas!). Tad kam už pečių šimtai išvykų, kas „pramuša“ jau penktąją savo europinę išvyką šį sezoną, o kas dar tik pradeda keliones su triBūna, tačiau bendras keliaujančiųjų nusiteikimas – labai pozityvus. Tą puikiai atspindi rytfanis J., sugebėjęs likus vos 2 dienoms iki skrydžio nusitraukti kelio raištį (sveikatos!), bet net gipsas ir ramentai jo nesustabdo – su plačiausia šypsena ir žodžiais: „kad aš tokią išvyką praleisčiau!“ lipa į taksi. Ankstyvų ir šaltą sausio 16-osios rytą, temiegoję vos po kelias valandas, renkamės Vilniaus oro uoste. Vos už kelių valandų leidžiamės Milane, kur sėdame į autobusą Turino link. Čia pakankamai saulėta ir apie +10, tuo metu iš Lietuvos skrenda žinutės: „jutiminė temperatūra apie -19 laipsnių“. Laiku išskridome! Pasiekus Turiną dalis rytfanių nesibodi pasidžiaugti italų liberaliu požiūriu į silpnuosius alkoholinius gėrimus. Viena trijulė gauna skambų pavadinimą, kuris iškart prisiklijuoja visai kelionei (ir, ko gero, ne tik). Kadangi laiko į valias, prieš devynerius metus pramintais takais traukiame tiesiai į istorinį miesto centrą. Buvę Turine 2009-aisias dalinasi smagiais prisiminimais, daromos nuotraukos tose pačiose vietose. Taip pat padaromos kelios bendros nuotraukos išvykai įamžinti ir po kelių valandų traukiame įsikraustyti į viešbutį, esantį šiek tiek atokiau nuo centro. Išėję pavalgyti paburnojame, prisiminę, kad dauguma maitinimo įstaigų Italijoje dirba tik per pietus ir vakare, dėl ko tenka rinktis artimiausią piceriją, po kurios vakaras tęsiamas į keturvietį kambarį sugūžėjus dviženkliam skaičiui rytfanių. Skamba senos, daug kartų girdėtos, bet vis tiek mielos širdžiai istorijos, aptarinėjamos naujienos iš klubo, planuojamos artimiausios išvykos, tarp jų ir savaitgalis Klaipėdoje. Nepaisant bemiegės nakties ir labai ilgos dienos, pobūvis gerokai užsitęsia. Kitą rytą visi renkasi savo maršrutus: kažkas turistauti, kažkas „ko aš Turine nematęs“ traukia tiesiai į turgų, o likusieji išvis niekur neskuba. Turistaujantys aplanko Turino „Juventus“ stadioną, nuo 2017 m. liepos 1 d. šešiems metams pavadintą „Allianz“ vardu. Tad vos prieš savaitę lankęsi Vokietijoje bando lyginti šį stadioną su Miunchene matytuoju „Allianz arena“ stadionu. Taip pat aplankomas miesto simbolis - Mole Antonelliana bokštas, nuo kurio pasigrožima atsiveriančia miesto panorama su Alpių kalnų fonu tolumoje. Vaikštant po senamiestį rytfanis T. savo striukės kišenėje randa... stroboskopą, užsilikusį po išvykos į Pasvalį. Kaip ir juokinga, bet kaip ir nelabai, nes Vilniaus oro uosto saugumas tampa labai kvestionuojamas (Pasvalio arenos saugumas nekvestionuojamas). Valandą prieš rungtynes susirenkame prie „Palaruffini“ arenos, be jokių nesklandumų patenkame į vidų. Arena - sąlyginai nedidelė, cirko tipo. Turino „FIAT“ komanda turi ir savo sirgalius, kuriančius palaikymą ne tik namų rungtynėse, bet ir išvykose. Išsikabinus vėliavas, vietiniai prieina pašnekinti. Rungtynių metų atmosfera gan slogi, kadangi pergalė šįkart be galo svarbi, o komanda buksuoja. Nepaisant to, stengiamės iš paskutiniųjų ir pasiekiame piką komandai spurtavus ir sumažinus deficitą iki dviejų taškų. Deja, stebuklas neįvyksta. Sudeginamas vienintelis liūdnas stroboskopas, paplojama žaidėjams. Italų stiuardai ir pareigūnai nelabai kreipia dėmesio į degantį stroboskopą (nors minėjo, jog tai buvo pirmas kartas šios arenos istorijoje, kuomet deginama pirotechnika). Vis tik, jokių grasinimų ar piktų žodžių neišgirstame. Su komanda pabendraujame, mus nuo jų autobuso skiriant tvorai, bet randame išeitį ir iš šios situacijos – komandos autobusas sustoja privažiavimo kelyje už arenos ribų ir didžioji dalis komandos išeina paspausti rankas atskridusiems jų palaikyti fanams. Palinkėję vyrams kovoti iki paskutinių jėgų, liūdnai keliaujame atgal į viešbutį. Kelios valandos miego, po kurių užsakytas mikroautobusas nuveža mus į Milano oro uostą. Paskutiniai gurkšniai itališkos kavos, ir štai mes leidžiamės mylimame Vilniuje. Atsisveikiname vos kelioms dienoms, mat šeštadienį kartu palaikome komandą LKL mače su „Lietkabeliu“. 

Per Kalėdas Limože laimėtas mačas prieš „CSP“ klubą užtikrino „Lietuvos rytui“ antrąją vietą Europos taurės C grupėje, o iš Prancūzijos grįžę rytfaniai suskubo planuoti antrame etape laukiančias keliones. Juk iki pirmosios jų (į Miuncheną) buvo likusios vos kelios savaitės! Penki rytfaniai pasiryžta aplankyti Bavarijos žemės sostinę, savo kelionę pradėdami sausio 8-osios vakarą. Tačiau iki numatyto išvykimo laiko belikus pusdieniui dar vienas nutrūktgalvis praneša apie staigų „susirgimą“ bei pasiimtą biuletenį, tad pasinaudodamas paskutinės minutės pasiūlymu dar spėja prisijungti prie Vokietijon besiruošiančio ekipažo. Vėlyvą pirmadienio vakarą iš skirtingų Vilniaus vietų susirinkę ir gerai nusiteikę keliautojai pasveikina paskutinį ekipažo keleivį su gimtadieniu bei pajuda kelionės tikslo link. Atlikus keliautojų muzikinio skonio analizę, patikrinamas išvykos grojaraštis, besirenkant iš 2 rytfanių sudarytų skirtingų playlist‘ų. Kol vienas vairuotojas perjunginėja muziką, kitas nepastebimai greitai praveža mus per visą Lenkiją. Tuo pačiu, matyt, pasiekiamas rytfanių ilgiausio važiavimo be sustojimų rekordas, nestojant pravažiavus virš 500 km. Išaušus rytui ir iš snaudulio prasibudinus visam ekipažui, busike prasideda repo tūsas. Tačiau džiugias nuotaikas greitai keičia veiduose pasirodęs rūpestis, kuomet esame priversti stoti dėl mikriuko prietaisų skydelyje užsidegusios lemputės, įspėjančios apie sumažėjusį oro slėgį padangose. Tikėjęsi greitai išspręsti šią problemą ir juokaudami, kad turime daug gražaus laiko, stojame artimiausioje degalinėje, kur bepūsdami padangas įsitikiname, jog teks užtrukti gerokai ilgiau dėl ant vienos padangos iššokusio gumbo ir toliau besileidžiančio oro. Laimei, turime atsarginį ratą, tad šį pasikeitę bei tikėdamiesi ateityje išvengti panašių netikėtumų grįžtame į trasą. Po tokios „atrakcijos“ miegai kaip mat išlakstė, tad pajudėjus toliau pilietis M. nepamiršta ir to, kad iki pirmadienio jam reikia pabaigti rašyti kursinį, o darbo pabaigos dar toli gražu nematyti, tad pertraukos tarp vairavimo metu išsitraukia kompiuterį ir įninka į darbą. Bet tepraėjus vos kelioms min. automobilio prietaisų skydelyje užsidega remonto ženkliukas ir pradeda mirksėti slėgio lemputė, dėl ko vėl tenka sustoti ir žiūrėti, kas negerai. Dar vieno gedimo nerandame, todėl kiek nerimaudami spaudžiame gazą. Įvažiavus į Vokietiją visada jaučiasi, jog šioje šalyje fanų kultūra yra bene aukščiausiame lygyje visoje Europoje. Begalės lipdukų, gražūs grafičiai, mašinų numeriai paženklinti palaikomų komandų logotipais – visa tai parodo kaip stipriai žmonės Vokietijoje palaiko savo komandas. Miuncheną pasiekiame vakarop, tad užsiregistravę hostelyje skubame pasistiprinti, nusprendę pavakarieniauti kitoje gatvės pusėje esančiame restorane. Ant kiekvieno stalo puikuojasi pintinės su riestainiais ir vienas vyrukas susigundo paragauti šio vokiečių taip mėgstamo gardėsio. Didžiausią juoko pliūpsnį sukelia tai, jog pavalgius ir pamačius sąskaitą supratome, jog tas riestainis kainavo 2,10. Simboliškai, vėliau jis tampa vienu didžiausiu šios išvykos akcentu. Internete besidomėdami, ką galime pamatyti Miunchene, sužinome, jog „Lietuvos ryto“ komanda jau atskrido ir ruošiasi į vakarinę treniruotę. Spontaniškai kyla mintis nukeliauti iki arenos, tuo pačiu galėtume pasveikinti ir vakar gimtadienį atšventusį mūsų mylimą trenerio asistentą – Alberto Blanco, kuriam buvo paruošta rytfanių dovana. Tad iš pradžių neturėję aiškių planų vakarui jau laukiame komandos prie 1972 m. Olimpinėms žaidynėms statytos, 2011 m. renovuotos „Audi Dome“ arenos, talpinančios 6700 žiūrovų. Pasitikę komandą bei įteikę dovaną A.Blanco, esame pakviečiami stebėti vakarinę treniruotę, todėl žaidėjams persirenginėjant apžiūrime tuščią areną, kur randame net ir atviroje vietoje be jokios priežiūros paliktą „Bayern“ aistruolių būgną. Jį papuošiame rytfanių lipduku. Pasibaigus treniruotei dar pakalbame su žaidėjais, bandydami labiau motyvuoti rytojaus mačui, palinkime mėtyti taip pat taikliai kaip per šią treniruotę, o patys prieš miegą nusprendžiame pasistiprinti vienoje iš greito maisto užkandinių. Galiausiai pasiekiamas hostelis, tačiau nuovargis greitai įveikia 18 valandų kelyje į Miuncheną praleidusius keliautojus, todėl prasidėjusias diskusijas apie tribūnoje skambančias dainas ir jų melodingumą greitai pakeičia miegas. Kitą rytą ilgai lovose negulinėję rytfaniai skuba į miestą, kadangi laikas iki mačo paskiriamas turistavimui. Apžiūrėję miesto centre esančius lankytinus objektus, užlipame į šv. Petro bažnyčios bokšto varpinę, nuo kurios atsiveria pavasariškai saulėto Miuncheno panorama. Pasigrožėję miestu iš viršaus lipame žemyn, o keli laiptelius suskaičiuoti panorę keliautojai susiginčija dėl gauto skirtingo skaičiaus, kadangi šis gerokai skiriasi nuo 306 iki 328 laiptelių. Pasistiprinę sėdame į busą, mat mūsų su sportu susiję norimi aplankyti objektai yra miesto pakraščiuose, todėl juos pasiekiame savo transportu. Miunchene egzistuoja dvi pagrindinės sporto komandos – Bayern ir 1860 Munchen. Įdomu tai, kad pačiame Miuncheno mieste būtent 1860 yra populiaresnė komanda, kuri aukščiausioje Bundesligoje nežaidžia jau nuo 2004 metų. Ilgą laiką Bayern ir 1860 namų rungtynese dalinosi vienu – Allianz stadionu. Pirmai apsilankėme jo teritorijoje, už miesto esantis stadionas jau iš tolo dvelkia savo didybe. Vis tik, nei Bayerno, nei 1860 Ultros šio stadiono savo tikraisiais namais nelaiko. Šiuo metu 1860 žaidžia vos 4-oje pagal pajėgumą Vokietijos futbolo lygoje ir persikelė į savo senąjį stadioną. Net žaidžiant tokiame žemame lygyje jų stadionas visada būna pilnas (12 500 žiūrovų). Jos pagrindinė ultrų grupuotė ,,Giasinga Buam” šį sezoną pora kartų jau parodė įspūdingų vaizdų, juos dar labiau motyvuoja tai, kad šioje lygoje vyksta derbis, todėl, kad joje žaidžia ir Bayerno II komanda. Bayerno pagrindinė Ultrų grupuotė vadinasi ,,Schikeria”. Ji yra žinoma dėl savo antifašistinių pažiūrų, turi artimą draugystę su labiausiai kairiasiais – St.Pauli ultromis. Nors jų klubas ir yra vienas turtingiausių pasaulyje, bet Bayerno ultros sugeba išlaikyti gerus skaičius bei aukšto lygio mentalitetą (pvz. Dažnai galima pastebėti jų protestus Čempionų Lygoje dėl per didelių bilietų kainų ir t.t). Bayerno futbolo ultros krepšiniu nesidomi, krepšinyje egzistuoja atskira fanų grupė, kuri nėra labai didelė, todėl kažkokių įspūdingų vaizdų savo rungtynėse nesitikėjome. Apžiūrėję Allianz stadioną patraukiame link Olimpinio miestelio, iki šiol primenančio 1972 m. Miunchene vykusias Olimpines žaidynes. Deja, atvykstame vakarop, todėl į Olimpinio stadiono vidų jau nepatenkame, tačiau ne ką mažesne pramoga tampa pasivaikščiojimas po olimpinį parką, mat čia esantis kalniukas, nuo kurio atsiveria ne tik Olimpinio miestelio, bet ir matoma Miuncheno panorama, tarsi kviečia mus eiti ne lengviausiu pėstiesiems asfaltu grįstu keliu, tačiau bėgikų jau pramindžiotu takeliu tiesiai į stačią viršukalnę. Visi rytfaniai sėkmingai įveikia šią užduotį, po kurios gali dairytis į vakarėjantį miestą iš viršaus. Pasivaikščioję po Olimpinį miestelį važiuojame tiesiai prie arenos, nes per kamščius pasiekti „Audi Dome“ areną taip pat gerokai užtrunka. Pagaliau atvykę, stringame arenos prieigose, mat apsaugos darbuotojai nepatikliai žiūrėdami į mūsų vėliavas puošiančius užrašus, nežinia ko bijodami, nusprendžia neleisti mums į areną įsinešti „Rytas Ultras“ vėliavos, savo sprendimą motyvuodami tuo, kad neva pas juos žodis „ultras“ yra uždraustas. Nesuvokdami šių absurdiškų motyvų prašome pateikti rimtus argumentus, tačiau sunkiai su anglų kalba besitvarkantys apsaugos darbuotojai, nesitikėję tokio aršaus rytfanių savų vėliavų gynimo, į pagalbą pasikviečia policijos pareigūnus, kurie patikrinę rytfanių asmens dokumentus tepaprašė pasidėti vėliavas, jei nenorime jų pasiimti po mačo. Griežta vokiečių tvarka pasireiškia ir pačioje arenoje, kadangi prie kiekvieno sektoriaus įėjimų stovintys darbuotojai įdėmiai tikrina visų arenoje susirinkusių žmonių bilietus bei nukreipia juos būtent į jų bilietuose priskirtus sektorius. Prie mūsų norėjęs prisijungti Dortmunde gyvenantis lietuvis su savo sūnumis neįleidžiamas į mūsų sektorių, tad arenoje galima matyti ir daugiau pavieniui išsimėčiusių tautiečių. Apšilti pasirodžiusią komandą pasitinkame skanduotėmis, o prasidėjus mačui taip ir liekame stovėti, laikydami savo vėliavą. Kadangi mūsų vietos yra sektoriaus viduryje, iš visų pusių sėdint kitiems arenos žiūrovams, manėme, jog iškart sulauksime priekaištų. Tačiau priešingai nei tikėjomės, už mūsų sėdinčių vokiečių reakcijos į vaizdą užstojusius lietuvaičius pasireiškia draugiškai: kas persėda į šalimais esančias laisvas vietas, o kas patys atsistoja, kad galėtų matyti aikštelėje vykstantį žaidimą, kuris mūsų išties nedžiugina. Viso mačo metu daugiausiai naudojamos trumpos skanduotės, nes arenoje be paliovos popierinėmis vėduoklėmis keliamas triukšmas užgožia ne tik mūsų dainas, bet ir visus likusius garsus. Po pirmojo kėlinio varžovus paleidę „Lietuvos ryto“ žaidėjai nesugeba prisivyti priešininkų, o vis didėjantis skirtumas, nors ir buvo sumažintas, galiausiai vis tiek pasirodo neįveikiamas, patiriant pralaimėjimą 13 taškų skirtumu. Po varžybų sulaukę žaidėjų skatiname juos nenuleisti rankų, juk prieš akis dar keturios varžybos, tad niekas nėra prarasta. Atsisveikinę su komanda skubame užkąsti, o pavalgę patraukiame namų link. Per naktį greitai pravažiuojama Vokietija, tačiau pasiekus Lenkiją ir papuolus į dėl kelių remonto susidariusius kamščius, laikas kelyje užtrunka. Kibicų žemėje Varšuvoje sustojome pirotechnikos parduotuvėje. Šioje atributikos parduotuvėje visokiausių Lenkijos patriotinių atributų yra daugiau nei kai kurių Lietuvos profesionalių sporto klubų parduotuvėse. Buso bagažinę dar labiau apkrauname sukrovę kelias dešimtis fajerių ir kitų pirotechnikos priemonių. Važiuodami Lietuvos link įdomumo dėlei bandome suskaičiuoti, keliomis skirtingomis kalbomis visos šios išvykos metu klausėmės muzikos. Iš viso suskaičiavome net 8 kalbas.

Kelionės į Limožą planavimas prasidėjo dar vos tik ištraukus Europos taurės burtus. Žinodami, jog CSP klubas turi savo ultras, o mačas išvykoje gali tapti lemiamu dėl patekimo į kitą etapą, šį Prancūzijos miestą priskiriame prie „must go“ krypčių. Tiesa, kitokių rytfaniams ir nėra, nes mes su komanda - visur ir visada. Nemažiau smagumo šiai išvykai prideda ir rungtynių data – gruodžio 26-oji, antroji Kalėdų diena. Nors ši aplinkybė kai kuriems, norintiems aplankyti Prancūziją tampa kliūtimi, mat tradiciškai šventės sutinkamos kartu su šeimomis bei giminėmis, tačiau artimųjų priekaištų bei didelių prancūziškų kainų nepabūgę rytfaniai vis dėlto išsiruošia pramušti šią išvyką, vietoje Kūčių vakarienės su šeima ar susitikimo su seniai matytais giminaičiais pasirinkdami keliauti daugiau nei 2000 km tik tam, kad palaikytų savo mylimą klubą. Pirmieji du rytfaniai į Prancūziją patraukia jau gruodžio 21-ąją, tačiau jų nuotykiai prasideda dar net nepalikus Vilniaus oro uosto, kadangi dėl prastų oro sąlygų skrydis buvo atidėtas kelioms valandoms. Nuskridus vaikinams tenka sukti galvas, kaip įveikti oro uostą ir Paryžių skiriantį 80 km atstumą, o čia pasitaikęs ponu Taurage prisistatęs vyras į vieno rytfanio kitam užduotą klausimą „Kaip nusigausim?“, atsakė, kad tuoj atvažiuos pasiimti draugas. Tad į oro uostą atvykus naujam Mercedes automobiliui, mikliai į jį įšoka ir galimybe sutaupyti daug laiko bei pinigų pasinaudoti panorę atvykėliai iš Vilniaus. Į klausimą, ką šis geradarys veikia Prancūzijoje, atsakydamas, jog stumdo tankus, vyras kiek išgąsdina vaikinus, mintyse jau reginčius liūdną savo ateitį, susidūrus su organų donoryste. Tačiau kelionei besibaigiant šiuos niūrius vaizdinius pakeičia mintys apie raudonąjį vyną ir pelėsinį sūrį. Deja, įlipus į pirmąjį metro tenka susidurti su liūdna realybe, kuomet raudonojo vyno kvapą staigiai pasikeičia šlapimo, o dailininkus ir muzikantus - nei angliškai, nei prancūziškai nešnekantys atvykėliai, prašantys išmaldos. Per 3 dienas iki tol, kol atvyko kiti rytfaniai, vaikinams teko artimai susipažinti su vyraujančiomis tendencijomis mieste – centre pilna prekeivių, pardavinėjančių plastmasinius eifeliukus iš Aliexpress'o, kiti bando užsidirbti parduodami alkoholinius gėrimus tiesiog iš kibiro ir kontrabandines cigaretes, kurių kaina - 10 Eur už pakelį. Keisčiausia, kad šalia patruliuojantiems robokopams tai nė motais. Panorę pasižiūrėti į meilės miestą iš aukštesnio taško, vaikinai nuvyko prie kalno, nuo kurio atsiveria visa miesto panorama. Čia jiems vėl teko sutikti to paties plauko „šaunuolius“, šįkart nesiūlančius pirkti savo šlamšto, o iškart užrišančius apyrankes iš 3 siūlų. Pasiteiravę, iš kur esame, imigrantai nustebina geografijos žiniomis pasakę, jog Vilnius yra Lietuvos sostinė ir LITUEINIJA GUD BASKETBOL. Padarome išvadą, jog nesąmonių pardavinėjimas - vienintelis būdas, skatinantis juos mokytis geografijos. Už užrištą apyrankę paprašęs sumokėti 20 Eur jaunuolis buvo skubiai pasiųstas ant trijų raidžių, o staiga išlindęs „juvelyro“ draugas, suskubo pasiūlyti įsigyti 5 g hašišo iš Afganistano už 60 Eur, kainą per kelias akimirkas sumažinęs iki 30-ies. Nuotykiai tęsėsi ir tuomet, kai nuo čigonių priekabiavimo bandydami apginti kitus metro keleivius vaikinai buvo prakeikti įpykusių romių, žadančių melstis už tai, kad šiems nesisektų. Antroji rytfanių grupė į Paryžių išsiruošia Kūčių dieną, tad šventiškai nusiteikę susitinka oro uoste, kur sužino, kad vienam šios ketveriukės narių diena dar ypatingesnė ir tuo, jog tai bus pirmasis skrydis lėktuvu jo gyvenime. Tad linksmas skrydis nė kiek neprailgsta, o pasiekus Bovės oro uostą tenka leistis į kelionę pėsčiomis, ieškant traukinių stoties, iš kur traukiniu bus galima pasiekti Paryžių. Pakeliui atsitiktinai užmatyta gotikinė Bovės katedra savo didinga išvaizda priverčia trumpam nukrypti nuo maršruto, tad juokaujame, kad prieš Kūčias, kaip ir priklauso, užsukame į bažnyčią. Vėliau dar apžiūrėję kalėdinį miestelį, iš viso kelionėje su daugybe persėdimų sugaištame 3 valandas, kol galiausiai pasiekiame Paryžiuje užsakytą hotelio kambarį. O čia jau laukia pirmasis nusivylimas, nes nerandame ne tik arbatinuko, bet ir kitų virtuvinių atributų, tokių kaip peilis, būtinų pasiruošti Kūčių vakarienei. Nors hostelio administratorius informavo, kad per Kūčias parduotuvės nedirba, tačiau, kol vieni puošė kambarį bei ruošė šventinį stalą, kiti sugebėjo ne tik rasti veikiančią parduotuvėlę ir nupirkti trūkstamų produktų, bet ir gauti peilį, kuriuo galėjome pasipjaustyti iš Lietuvos prisivežtų gausių maisto atsargų. R. iš kuprinės išsitraukus mandarinų, kūčiukų bei meduolių paskleidžiama šventinė nuotaika, tad susėdę prie stalo ir pasidarę bendrą nuotrauką nusiunčiame linkėjimus Lietuvoje kalėdojantiems triBūnos draugams, o pirmiesiems užmigus ilgiau vakarojantiesiems juoką sukelia per miegus prancūziškai prabilusio piliečio T. knarkimas. Kitą dieną susitikę su jau anksčiau į Paryžių atvykusiais 2 jaunuoliais visi kartu apeiname žymius miesto objektus, bandydami pasidaryti bendrą nuotrauką su vėliava, prašydami atsitiktinių praeivių nufotografuoti, tačiau dauguma fotografuoja taip, lyg sirgtų parkinsono liga, tad tenka sugaišti ne vieną valandą, bandant išgauti normalesnį rezultatą. Vėliau kompanijos vėl išsiskiria, atsisveikindamos iki kito ryto, kuomet visi kartu autobusu patrauks į 6 val. trukančią kelionę Limožo link, kur jau lauks likusioji rytfanių dalis. Šiai, trečiajai rytfanių grupei pasiseka kiek labiau – gruodžio pradžioje klubas pakviečia skristi kartu užsakomuoju reisu. 12 savo klubui neabejingų fanų pasinaudoja šia galimybe ir į kelionę leidžiasi pirmąją Kalėdų dieną. Šventinio pirmadienio popietę susitikę Vilniaus oro uoste, čia pamato ir daugiau sirgalių, kurių dauguma iš pižoniškojo 109 sektoriaus. 4 būgnai ir dūdos, deja, skrenda kartu. Kiek vėliau į oro uostą atvyksta ir žaidėjai. Jimmy Baronas, Artūras Jomantas ir kiti ateina su visais pasisveikinti, o jau įlipus į lėktuvą Alberto Blanco nepasikuklina ir kiekvieną asmeniškai pasveikina su šventėmis, palinki gero skrydžio ir pažada pergalę. Kiek daugiau nei 3 val. trukęs skrydis nukelia mus į mažesnį nei Palangos oro uostą Limože. Jau prieš kelionę žinome, kad viešasis transportas šio miesto oro uosto nepasiekia, tad tikimės išėję rasti taksi. Deja, lauke nėra nė gyvos dvasios, o pasiekti centrą vienu metu prireikia per 40 žmonių. Randame stendą su taksi telefonų numeriais ir pirmą kartą pasitikriname savo prancūzų kalbos žinias. Pirmoji mašina atvyksta po gerų 20 min. laukimo, o išlipęs taksistas bando įsitikinti, ar tikrai tiek daug automobilių reikia prie oro uosto. Per geras kelias valandas rytfaniai pasiekia savo viešbutį Limožo miesto centre. Registratūroje sutinkame dirbantį Mareką, tad pasitelkę savo vilnietiškas galias bendraujame su juo lenkiškai ir labai greitai patenkame į savo kambarius. Nieko nelaukdami keliaujame į miestą ieškoti maisto. Tačiau užvis labiausiai sudomina atrakcionų parkas. Keli rytfaniai-ekstremalai išbando karuselę, pakeliančią į 45 m aukštį ir besisukančią 130 km/val. greičiu. Jų riksmai apačioje likusiems bendražygiams sukelia juoką, o didžiulis apetitas dingsta, nulipus iš karuselės. Restoranų paieškos tęsiasi toliau ir pasivaikščioję apie pusvalandį apsistojame vienoje iš picerijų. Čia skaitydami prancūzišką meniu bandome išsirinkti picas, tačiau kažkodėl nutuokusi, kad mes iš rytų Europos, viena iš pardavėjų pasiteirauja, ar mokame rusiškai. Pati picų dama kilusi iš Uzbekistano, pasakoja rytfaniams savo gyvenimo istoriją, o pilietis D. siekia pickepės dėmesio. Sulaukę savo picų, už kurias mokame po 10 Eur, pavakarieniaujame ir grįžtame į viešbutį. Jame vakarą leidžiame, stebėdami Klivlando „Cavaliers“ ir Golden State „Warriors“ rungtynių transliaciją. Antroji Kalėdų diena rytfaniams prasideda dar viena maisto paieška. Kolega A. pareiškia, norįs paragauti varlių ar bent jau sraigių, tačiau kiti piliečiai nėra tokie išrankūs maistui. Gerą valandą po Limožą vaikštantys vilniečiai aptinka CSP klubo atributikos parduotuvę ir padailina ja „Rytas Ultras“ lipduku. Galiausiai, įsigiję vyno, kuris labiau primena rašalą, rytfaniai apsistoja vienoje iš kebabinių, kurioje gurmaniškai papusryčiauja. Tuo metu Paryžiuje apsistoję rytfaniai skuba ieškoti vieno parko pakraštyje įsikūrusios autobusų stoties, nuo kurios ir pajudės Limožo link. Pradžioje pergyvenę dėl kelių stoties nerandančių vyrukų, nuklydusių upės link, vėliau esame priversti sunerimti dėl neatvykstančio autobuso. Tad likus vos kelioms min. iki numatyto išvykimo laiko vis dar besiblaškydami po stoties teritoriją pasiekiame informacijos punktą, kur įsiprašę užlįsti be eilės išsikamantinėjame sutrikusį darbuotoją, kur prapuolęs mūsų autobusas. Nuraminti, kad autobusas be mūsų tikrai neišvažiavo ir teks kiek palaukti, nes vėluoja, galime ramiau atsikvėpti. Galiausiai patogiai įsitaisę autobuse vieni stengiasi dar kiek numigti, tačiau garsios kitų diskusijos trukdo ne tik jiems, bet ir visiems likusiems keleiviams, todėl vieno prancūzo sudrausminti galą užsiėmę jaunuoliai yra priversti kiek pritildyti savo balsus. Muzikos panorę pasiklausyti vaikinai į telefoną besisiųsdami nulaužtą „Spotify“ programėlę sugeba prisigaudyti virusų, tad likusiai kelionės daliai turi užsiėmimą ir bando sutvarkyti telefoną, ko galiausiai padaryti taip ir nepavyksta. Limože besiilsintiems rytfaniams likusi dienos dalis iki mačo praeina gana ramiai, tačiau labai juokingai. Užsukę į vieną iš centro barų, randame jame… miegančią bobutę. Ši ramiai guli savo lovoje ir nelabai rodo gyvybės ženklų, šalia jos įtaisytas biliardo stalas, o galiausiai greta įsikuria ir keli rytfaniai. Išgeriame po bokalą alaus į bobutės sveikatą ir keliaujame pasitikti iš Paryžiaus atvykstančių kolegų. Neklaidžiodami randame autobusų stotį, sulaukiame vėluojančio atvykti autobuso ir pamatome išsiilgtus veidus. Pasisveikinę su jais ir sužinoję, jog bilietų į atgalinį reisą naktį po mačo nebeliko, bandome rasti išeitį su prancūziškai laisvai kalbančiu rytfaniu E., tačiau tai nė kiek nepadeda. Nustūmę problemas į šalį keliaujame link arenos. Pakeliui aplankome vietinį McDonald’s restoraną, kuris nustebina savo didelėmis kainomis ir padavėjais. Čia taip pat sutinkame ir didžiąją dalį kitų „Lietuvos ryto“ sirgalių. Viena mūsiškių grupelė nepasikuklina užsukti į „Ultras Green“ barą, kuriame susipažįsta su CSP fanais, apsikeičia su jais lipdukais bei pabendrauja apie palaikymo kultūrą jų šalyje. Galiausiai visi susitinkame prie arenos. Pati arena savo stogo konstrukcija šiek tiek primena Vilniaus sporto rūmus, o pastatas iš išorės atrodo ganėtinai skurdžiai. Susitinkame su klubo atstovu, pasiimame savo bilietus, pakankamai greitai praeiname patikrą ir įsikuriame mums skirtame sektoriuje. Išsikabiname vėliavas, o apšilinėti atėjusią komandą pasveikiname keliomis skanduotėmis. Iki mačo prie mūsų karts nuo karto prieina CSP klubo sirgaliai ir siūlo pasikeisti šalikais, o vienas jų pasiūlo keisti savo šaliką į mūsų vėliavą. Pasijuokę iš jo sulaukiame mačo pradžios ir pradedame palaikymą. Viso mačo metu skambame tikrai neblogai, daugiausiai naudojame trumpas skanduotes. Prie mūsų pakankamai aktyviai jungiasi ir pižonai, tačiau vis tiek neišvengiame „bum bum hey“ skanduotės ir dūdos pūtimo. Į palaikymą pajungiame ir keletą dainų, o prie būgno debiutavęs rytfanis M. įsigudrina sulaužyti vieną lazdelę. Mūsų oponentai tribūnose, Limožo CSP ultros „Ultras Green“ skamba pavydėtinai gerai. Nors ir turėdami nedidelį skaičių žmonių ir būdami praktiškai arenos palubėse, yra girdimi visą mačą, o jų dainos skamba ypatingai melodingai. Deja, Lietuvoje ultros negali pasigirti melodingu dainavimu. Kartais tą pateisiname triukšmu arenose, tačiau gana garsioje „Palais des Sports Beaublanc “ arenoje įsitikiname, kad tai nėra tikroji priežastis. Kartais tiesiog reikia nepasigėdyti tęsti galūnių, ilgiau dainuoti žodžius, o ne skanduoti. Arenoje yra dar kelios sirgalių grupuotės: save ereliais vadinantys vyresnio amžiaus Limožo klubo fanai, kurie taip pat turi savo dresscode’ą ir dainas, tačiau nėra taip gerai girdimi kaip „Ultras Green“, ir mūsų kaimynai, kuriuos netrukus praminame adaptuotais dėl ypatingai keisto jų elgesio. Visas rungtynes aikštėje verda įtempta kova ir sėkmingiau pabaigą sužaidę mūsiškiai iškovoja labai svarbią pergalę, taip ir nepataikydami nė karto iš trijų taškų zonos, bei užsitikrina antrąją vietą grupėje. Su žaidėjais skanduojame tradicinį „Pirmyn, Vilniečiai!“, vėliau dar šiek tiek pasilinksminame tribūnoje ir skubame iš arenos bei ieškome taksi, nuvešiančio mus į oro uostą. Čia vienas po kito skuba Limožo dušmanai, o nauju Mercedesu susigundo keli rytfaniai, tad sėda į jį. Paprašę pasiekti oro uostą, kaip galima greičiau, vilniečiai patenka į filmą „Taxi“ ir skrieja greitkeliu 170 km/val greičiu. Už keletą minučių trukusią kelionę rytfaniai pakloja 30 Eur ir užsuka į oro uostą, kuriame randa jau atvykusius kelis bendraminčius bei nedirbančias parduotuvėles. Kol vieni džiaugdamiesi pergale skuba namo, Limože iki ryto priverstų laukti autobuso, nuvešiančio juos atgal į Paryžių, 4 rytfanių nuotaikos gerokai skiriasi nuo laimingų išskrendančių draugų.. Tad išėję į lietingąjį vakarinį miestą liekantieji čia bando ieškoti vietos pavalgyti, o įsitaisę vienoje iš picerijų patraukia vietinių porelės dėmesį, tad šie pasiteirauja atvykėlių, iš kur ir kokiu tikslu atvykę, o sužinoję, kad tai – krepšinio fanai, bei stebėdami liūdnus pavargusius jų veidus, dar pasitikslina, ar vilniečių komanda tikrai laimėjo. Pavalgę paprašome padavėjos iškviesti taksi, o vien už įsėdimą jau turėdami mokėti 6,5 Eur nuvažiuojame į Limože praeitą naktį nakvojusiųjų rekomenduotą hostelį, kur mums pasiūloma nakvynė už 49 Eur žmogui. Tikėdamiesi rasti geresnį variantą patraukiame stoties link, tačiau wifi čia neveikia, tad galėdami naudotis tik facebook‘u susisiekiame su Lietuvoje esančiais draugais ir paprašome jų pagalbos, parašant mums Limože esančių hostelių adresus. Trigubai pigiau nei pirmąjį kartą už įsėdimą, paėmus taksi iš vietos, prašantis vairuotojas nuveža mus nurodytu adresu, tačiau vietoj hostelio terandame tik gyvenamąjį namą, kurio laiptinėje pasivaikščioję ir nieko nepešę, visi sušalę bei permirkę nuo lietaus sugrįžtame į autobusų stotį, pakeliui dar užsukdami į kelis hostelius, kuriuose nakvynė žmogui kainuoja 57-68 Eur žmogui. Praradę viltis rasti kiek įkandamesnį variantą, nusprendžiame ryto sulaukti stotyje ir įsitaisome šilčiausioje stoties patalpoje ant grindų, tačiau netrukus esame išprašomi ir iš čia, mat stotis užsidaro. Tad galiausiai nueiname į arčiausią hostelį, sumokame po 32 Eur už nakvynę ir krentame į lovas. Deja, išsimiega ne visi, mat piliečio T. knarkimas toks garsus, kad neleidžia užmigti ne tik tame pačiame kambaryje su juo nakvojančiam draugui, bet ir kitų kambarių gyventojams, kurie neapsikentę net pradeda daužyti į radiatorius. 9 val. ryto susėdę į autobusą vėl 6 val. praleidžiame kelyje, o savo hotelį Paryžiuje galiausiai pasiekę apie 17 val. vieni jau nežada nė kojos iš jo niekur kelti. Kiti pasiryžta nepasiduoti nuovargiui ir išnaudoti paskutinį Paryžiuje likusį vakarą, paskirdami jį turistavimui. Kadangi keli rytfaniai ankstesnėmis dienomis jau apžiūrėjo Paryžiaus priemestyje įsikūrusį „Stade de France“ stadioną, šiam vakarui pasirenkamas „Parc des Princes“ futbolo stadionas, kuriame paprastai žaidžia PSG klubas. Stadionas pasiekiamas po geros valandos kelio. Užsispyrimo dėka patekę į vidų vien prancūziškai šnekančio darbuotojo lydimi rytfaniai apžiūri stadioną iš vidaus, pasidaro kelias nuotraukas ir nepaisydami vėjuoto bei lietingo oro pėsčiomis patraukia upės link. Kiek sušilę ir pasisotinę vienoje iš užkandinių savo kelionę pratęsia centro link, aplankydami garsiausius miesto objektus, naktinį Eifelio bokštą, Eliziejaus laukus, Mulen Ružą bei didžiausius Paryžiaus architektūros paminklus. Net ir Laisvės statulą sugebame rasti! Besigrožėdami naktine Prancūzijos sostine keliautojai nė nepastebi, kaip nužingsniuoja 32 km, po kurių dar neišsigąsta įveikti 265 laiptelius į viršų, kad nuo kalno galėtų pasigrožėti naktine miesto panorama bei įspūdinga, nors ir neapšviesta, Šventosios Širdies bazilika. Nakties viduryje parsiradę į hotelį buvo sutikti dėl jų jau sunerimusių kolegų, kurie visą vakarą bežiūrėdami tą pačią žinių laidą per vietinę televiziją sugebėjo ne tik išsiversti rodomų reportažų turinį, bet ir išmokti išsamiai jį atpasakoti, tad 35 km pėsčiomis įveikusius draugus supažindina su miesto aktualijomis. Pasidalinę įspūdžiais rytfaniai eina miegoti, nes jau kitą rytą laukia kelionė į oro uostą. Išsimiegoję bei atsisveikinę su Paryžiumi, keliautojai pradeda kelionę namo, kuri taip pat nestinga nuotykių. Ilgai pralaukę metro vėliau teturėję 15 min pereiti per stotį iki traukinių linijos bei nusipirkti bilietus ilgose eilėse prastovėję vilniečiai vos 1 min pavėluoja į traukinį, o kitas tik po gerų kelių val., tad bet kokiu atveju oro uosto laiku pasiekti nebepavyktų. Neprarasdami vilties keliautojai čiumpa bilietus kelionėms traukiniais su persėdimu, tad vėluojant antrajam traukiniui Bovės traukinių stotį pasiekia belikus pusvalandžiui iki skrydžio vartų uždarymo. Bėgiodami aplink stotį bandome surasti taksi automobilį, tačiau neradę nei vieno kalbiname aplinkinių įstaigų darbuotojus, kad kuris nors mums pagelbėtų, iškviesdamas taksi. Sunkiai angliškai bešnekantys prancūzai nurodo mums autobusų stotelę, tačiau laikas sparčiai senka, tad nelieka nieko kito kaip tik stabdyti pravažiuojančias mašinas ir melstis stebuklo. Sustojęs angliškai nė nesuprantantis garbaus amžiaus prancūzas išvydęs mūsų panikuojančius veidus bei karštligiškai bandomą nupasakoti situaciją susigundo užsidirbti papildomų pinigų, tad susisodinęs mus į savo mašiną skuba oro uosto link. Vis žvilgčiodami į laikrodį bandome nepasiduoti panikai ir savo geradariui atsidėkoję 20 Eur suma pasileidžiame bėgti į oro uostą. Pasiekę patikros vartus darbuotojo esame sustabdomi, nurodant, kad mums reikia į kitą terminalą. Tad bėgame toliau, prakaitas žliaugia visų veidais, širdys daužosi kaip išprotėjusios, beliko vos 6 min. iki skrydžio vartų uždarymo. Pasiekę reikiamą įėjimą turime nusiskanuoti savo lėktuvo bilietus, kad galėtume patekti prie patikros punktų. Tačiau čia vėl stringame, mat trims sėkmingai nusiskanavus savo bilietus, R. niekaip nepavyksta su savuoju, į pagalbą neskubanti darbuotoja prašo palaukti ir bando nuraminti, kad viskas bus gerai, tad praleidus pro vartus jau skubame prie patikros punktų, kur nusidriekusios ilgos eilės kitų keleivių. Nepaisydami jų nepasitenkinimo peršokame visas užtvaras ir be eilės nusigrūdame į pačią pradžią. Praėję patikrą vis dar negalime atsigauti po šios įtempto veiksmo filmo siužetą primenančios kelionės, mat dar kelios minutės ir galėjome likti Paryžiuje... Tad nusileidus Vilniuje visų veidus puošia plačiausios šypsenos. Pagaliau grįžome į savo mylimą miestą, baigdami šią beprotišką išvyką. Visiškai nusikalę keliaujame namo pas savo artimuosius, norėdami pasveikinti juos su praėjusiomis šventėmis bei pasidalinti savo įspūdžiais iš Prancūzijos.

Lapkričio 5-ąją, sekmadienio vakarą, 8 rytfaniai susirinko į vieną iš Vilniaus ,,Čili Pica“ restoranų. Ten jie dar kartą įsitikino, kad šiam kavinių tinklui kuo toliau, tuo prasčiau, bet susirinkimo tikslas buvo ne tas. Tą sekmadienio vakarą buvo pradėtas kurti viso mūsų 19-tojo gimtadienio planas. Išsikėlėme tikslą – per savaitę į Kauną surinkti 100 žmonių, o apskritai į išvyką nuvežti ne mažiau 200. Nusprendėme, jog kiekvienas važiuojantis gaus marškinėlius, aptarėme jų dizainą. Sugalvojome ir idėją, kaip į išvyką privilioti iš B Tribūnos veiklos jau pasitraukusius žmones, kurių yra tikrai daug. Juk tiek daug žmonių bent keletą kartų lankėsi mūsų sektoriuje! Tad surašėme virš 200 asmenų vardų, kuriems nusprendėme įteikti asmeninius kvietimus į išvyką (surasti visus ar bent daugumą sąraše esančių žmonių tapo tikru iššūkiu: kituose Lietuvos miestuose ar užsienyje gyvenačius rytfanius kvietimai pasiekė paštu ar internetu, o tebegyvenantys Vilniuje buvo kviečiami į susitikimus, kurių metu jiems įteikiami pakvietimai bei raginama prisijungti prie šios didžiulės šventės). Pažymėtina, jog visi gavę kvietimus liko maloniai nustebinti ir dauguma jų į kauną keliavo kartu su mumis, tad asmeninių kvietimų idėja tikrai pasiteisino! Be šių dalykų, taip pat buvo nuspręsta surengti protmūšį, krepšinio turnyrą ir koncertą. Po kiek laiko koncerto idėjos atsisakėme ir palikome ją 20-tajam gimtadieniui. Tą patį vakarą savo facebook kanale paleidome išvykos registraciją. Per pirmą vakarą užsiregistravo beveik 100 žmonių. Jau tada suvokėme, kad išsikeltas tikslas 200 yra per menkas ir reikia didinti ambicijas, o jos vėliau didėjo su kiekviena savaite! Apsilankėme klubo treniruotėje – nufilmavome klipus, kuriuose žaidėjai kvietė vykti su mumis į išvyką. Taip pat klubas stipriai padėjo ties tuo, jog sugebėtume gauti tokio dydžio traukinį. Kitu atveju, būtų tekę keliauti autobusais. O suvaldyti 500 žmonių dešimtyje skirtingų autobusų būtų žymiai sunkiau nei viename traukinyje. Likus porai savaičių iki išvykos pradėjome ruošti choreografiją ir supratome, kad mūsų laukia tikrai kažkas ypatingo. Juk to Lietuvos ultrų scenoje dar nebuvo, toks organizuotas žmonių skaičius keliaus į išvyką...Buvo sunku patikėti. Pagaliau atėjo ilgai lauktas savaitgalis. Jį pradėjome penktadienį, surengdami protmūšį, kuriame dalyvavo ir komandos žaidėjai. Buvo labai smagu matyti dalyvaujančius žaidėjus, kurie suko galvą, bandydami atsakyti į klausimus apie Mūsų visų mylimas spalvas. Po protmūšio lauke pasidarėme bendrą nuotrauką. Atšvęsdami savo 19-tą gimtadienį su dainomis ir fajeriais oficialiai atidarėme šventinį savaitgalį. Jį pratęsėme šeštadienį, kai jau nuo ankstaus ryto ,,Lietuvos Ryto“ arenoje vyko mūsų rengiamas krepšinio turnyras, kuris irgi praėjo puikiai, padovanodamas kiekvienam pliūpsnį džiūgių emocijų. Galime tik padėkoti komandai už galimybę išbėgti ant mūsų arenos parketo. Sekmadienio rytas. Kelias savaites užmigdami bei nubusdami su mintimis apie išvyką į kauną, rytfaniai jau 8 ryto nebegali daugiau miegoti, juk galiausiai išaušo ši ilgai laukta diena! Ar susirinks visi žmonės? Ar viskas praeis gerai? Tokie ir dar daugybė kitų klausimų kirbėjo žmonių, kurie visą šį laiką organizavo išvyką, galvose. Norint gauti atsakymus į visus šiuos klausimus, reikėjo keliauti į Vilniaus geležinkelio stotį. Atvykus į ją pamatėme, kiek ,,Lietuvos Ryto“ fanų jau susirinkę. Nusidriekusios eilės žmonių: vieni moka už išvyką, kiti pasiima marškinėlius, visas organizuotumas ir masiškumas tikrai nė iš tolo nepriminė Lietuvos. Likus 30 minučių iki išvykimo rytfaniai susirinko perone, kur mūsų capo visiems priminė išvykos taisykles ir paragino visus padaryti taip, kad būtų kuo didžiuotis. Užtraukus pirmas dainas tapo akivaizdu – bus nerealu! Mums buvo labai svarbu, jog šioje išvykoje viskas įvyktų griežtai taip, kaip to norime. Juk tokie portalai kaip krepsinis.net po bet kokio menkiausio konflikto puola kepti straipsnius apie tai, kokie laukiniai ir apgailėtini yra aktyvūs sirgaliai. Įdomus faktas – 500 rytfanių nuvyko į Kauną, padarė įspūdingiausią išvyką Lietuvos istorijoje, bet krepsinis.net buvo vienintelis portalas, kuris apie šią išvyką neužsiminė nė vienu žodžiu. Bravo Tau, didysis redaktoriau Edgarai, ir toliau lauk kokio nors mini konflikto, apie kurį galėsi parašyti bent tris straipsnius. Taigi, grįžtame prie savo išvykos. Traukinyje 2000 lipdukų buvo išpirkti dar pusiaukelėje, o visi vagonai buvo pilni Juodai-Baltai-Raudonų. Pakili keliaujančiųjų nuotaika, skambanti muzika, malonus ausiai šurmulys, po ilgos pertraukos susitę draugai ir labai daug naujų veidų! Atvykęį Kauną pradėjome eiseną, į kurią žiūrint per kūną ėjo šiurpuliukai. Pasiekus areną ir nusileidus į jos parkingą įgyvendinome ,,Rytas Ultras“ aktyviųjų narių svajonę – padarėme Amsterdamo ,,Ajax“ ultrų stiliaus ,,entrada“. Fajeriai, strobai, dainos, pogo – visiškas vakarėlis, kurio dalimi tapo kiekvienas važiavęs. Tai buvo nuostabi įžanga į tai, kas mūsų laukė arenoje. Arenoje palaikymą pradėjome dar likus valandai iki rungtynių. Daugiau nei du sektorius apimanti raudonais marškinėliais vilkinti Rytfanių armija skambėjo taip garsiai, jog arenos darbuotojai nusprendė muziką leisti kuo garsiau, tačiau tai mūsų nesustabdė. Rungtynėms prasidėjus kyla choreografija ir baneris, juose pabrėžiama mūsų judėjimo 1998 pradžia bei tai, jog mes jau 19 metų palaikome Rytą ir nežadame sustoti! Pirmą kartą gyvenime choreografija, kurios dydis 11x7.5m. atrodė tokia ,,maža“. Ar kada galėjote įsivaizduoti, jog 500 rytfanių Kaune kartu iškels rankas į viršų ir skanduos komandos pavadinimą? Jog kartu šokinės ir darys tokį palaikymą? Jeigu tai mums kažkas būtų pasakęs sezono pradžioje, galvotume, kad tas žmogus išprotėjo. Bet tai tapo realybe, mes tai padarėme! Buvo galima mėgautis kiekviena buvimo triBūnoje akimirka. Nemeluosime, jog neretam aktyvesniam B Tribūnos nariui yra iškilę klausimai: „Kam aš tai darau?“, juk galime skaityti neigiamus Mr.Knet straipsnius, kur dešimtys anonimų barškina klaviatūras, vadindami mus visokiausiais epitetais. Bet būnant triBūnoje gruodžio 10 d. buvo aišku – visos tos pastangos yra dėl tokių akimirkų, tai buvo akimirkos, kuriomis taip didžiavaisi savo klubu, spalvomis, kiekvienu triBūnoje stovinčiu žmogumi. Atrodėme kaip didelė ir vieninga bendruomenė. Komanda iškovojo fantastišką pergalę, po finalinio švilpuko žaidėjai nėjo į aikštės vidurį, visų pirma, jie atsisuko į mus visus. Jie džiaugėsi kartu su mumis, skyrė šią pergalę kiekvienam „Lietuvos Ryto“ sirgaliui. Ir mes buvome tokie dėkingi jiems už šias akimirkas. Kažkas gali tyčiotis, kad „Rytfaniai džiaugiasi, laimėję eilines rungtynes“. Ne, tai nebuvo eilinės rungtynės. Rungtynės su ,,Žalgiriu“ niekada nebuvo ir nebus eilinės! Mes atvažiavome į Jūsų namus, mūsų buvo pusė tūkstančio, Mes įkvėpėme savo žaidėjus ir Mes iškovojome pergalę – tobulas derinys ir emocijos. Po rungtynių dalis Žalgirio fanų mums nerodė tradicinių vidurinių pirštų, o filmavo mūsų kuriamą vakarėlį. Taip, galingas organizuotas palaikymas Lietuvoje yra įmanomas. Ir jis egzistuoja ne trolių komentaruose ir like‘uose. Jeigu norite parodyti, jog krepšinis jums iš tiesų rūpi, tai eikite į arenas. Eikite į aktyvius savo palaikomų komandų sektorius, prisidėkite prie palaikymo. Tai, ką sukūrėme gruodžio 10, įėjo į istoriją, tačiau mūsų tikslas - kad klubas ir toliau turėtų galingą užnugarį. Manote, jog 500 Kaune yra įspūdinga? O įsivaizduokite, kaip bent pusė tiek atrodytų Prienuose, Pasvalyje ar Kėdainiuose? Raginame visus kuo dažniau ateiti į B Tribūną. Kita išvyka – Panevėžys. Miestas, kuriame 2009-aisiais iškovotas vienas smagiausių titulų per visą klubo istoriją. Nori gyvai pamatyti pergalingus Mindaugo Lukauskio tritaškius? Tai dar viena puiki proga prisijungti ir sukurti gerą palaikymą. Važiuok kartu su mumis!

Lapkričio 5-ąją, sekmadienio vakarą, 8 rytfaniai susirinko į vieną iš Vilniaus ,,Čili Pica“ restoranų. Ten jie dar kartą įsitikino, kad šiam kavinių tinklui kuo toliau, tuo prasčiau, bet susirinkimo tikslas buvo ne tas. Tą sekmadienio vakarą buvo pradėtas kurti viso mūsų 19-tojo gimtadienio planas. Išsikėlėme tikslą – per savaitę į Kauną surinkti 100 žmonių, o apskritai į išvyką nuvežti ne mažiau 200. Nusprendėme, jog kiekvienas važiuojantis gaus marškinėlius, aptarėme jų dizainą. Sugalvojome ir idėją, kaip į išvyką privilioti iš B Tribūnos veiklos jau pasitraukusius žmones, kurių yra tikrai daug. Juk tiek daug žmonių bent keletą kartų lankėsi mūsų sektoriuje! Tad surašėme virš 200 asmenų vardų, kuriems nusprendėme įteikti asmeninius kvietimus į išvyką (surasti visus ar bent daugumą sąraše esančių žmonių tapo tikru iššūkiu: kituose Lietuvos miestuose ar užsienyje gyvenačius rytfanius kvietimai pasiekė paštu ar internetu, o tebegyvenantys Vilniuje buvo kviečiami į susitikimus, kurių metu jiems įteikiami pakvietimai bei raginama prisijungti prie šios didžiulės šventės). Pažymėtina, jog visi gavę kvietimus liko maloniai nustebinti ir dauguma jų į kauną keliavo kartu su mumis, tad asmeninių kvietimų idėja tikrai pasiteisino! Be šių dalykų, taip pat buvo nuspręsta surengti protmūšį, krepšinio turnyrą ir koncertą. Po kiek laiko koncerto idėjos atsisakėme ir palikome ją 20-tajam gimtadieniui. Tą patį vakarą savo facebook kanale paleidome išvykos registraciją. Per pirmą vakarą užsiregistravo beveik 100 žmonių. Jau tada suvokėme, kad išsikeltas tikslas 200 yra per menkas ir reikia didinti ambicijas, o jos vėliau didėjo su kiekviena savaite! Apsilankėme klubo treniruotėje – nufilmavome klipus, kuriuose žaidėjai kvietė vykti su mumis į išvyką. Taip pat klubas stipriai padėjo ties tuo, jog sugebėtume gauti tokio dydžio traukinį. Kitu atveju, būtų tekę keliauti autobusais. O suvaldyti 500 žmonių dešimtyje skirtingų autobusų būtų žymiai sunkiau nei viename traukinyje. Likus porai savaičių iki išvykos pradėjome ruošti choreografiją ir supratome, kad mūsų laukia tikrai kažkas ypatingo. Juk to Lietuvos ultrų scenoje dar nebuvo, toks organizuotas žmonių skaičius keliaus į išvyką...Buvo sunku patikėti. Pagaliau atėjo ilgai lauktas savaitgalis. Jį pradėjome penktadienį, surengdami protmūšį, kuriame dalyvavo ir komandos žaidėjai. Buvo labai smagu matyti dalyvaujančius žaidėjus, kurie suko galvą, bandydami atsakyti į klausimus apie Mūsų visų mylimas spalvas. Po protmūšio lauke pasidarėme bendrą nuotrauką. Atšvęsdami savo 19-tą gimtadienį su dainomis ir fajeriais oficialiai atidarėme šventinį savaitgalį. Jį pratęsėme šeštadienį, kai jau nuo ankstaus ryto ,,Lietuvos Ryto“ arenoje vyko mūsų rengiamas krepšinio turnyras, kuris irgi praėjo puikiai, padovanodamas kiekvienam pliūpsnį džiūgių emocijų. Galime tik padėkoti komandai už galimybę išbėgti ant mūsų arenos parketo. Sekmadienio rytas. Kelias savaites užmigdami bei nubusdami su mintimis apie išvyką į kauną, rytfaniai jau 8 ryto nebegali daugiau miegoti, juk galiausiai išaušo ši ilgai laukta diena! Ar susirinks visi žmonės? Ar viskas praeis gerai? Tokie ir dar daugybė kitų klausimų kirbėjo žmonių, kurie visą šį laiką organizavo išvyką, galvose. Norint gauti atsakymus į visus šiuos klausimus, reikėjo keliauti į Vilniaus geležinkelio stotį. Atvykus į ją pamatėme, kiek ,,Lietuvos Ryto“ fanų jau susirinkę. Nusidriekusios eilės žmonių: vieni moka už išvyką, kiti pasiima marškinėlius, visas organizuotumas ir masiškumas tikrai nė iš tolo nepriminė Lietuvos. Likus 30 minučių iki išvykimo rytfaniai susirinko perone, kur mūsų capo visiems priminė išvykos taisykles ir paragino visus padaryti taip, kad būtų kuo didžiuotis. Užtraukus pirmas dainas tapo akivaizdu – bus nerealu! Mums buvo labai svarbu, jog šioje išvykoje viskas įvyktų griežtai taip, kaip to norime. Juk tokie portalai kaip krepsinis.net po bet kokio menkiausio konflikto puola kepti straipsnius apie tai, kokie laukiniai ir apgailėtini yra aktyvūs sirgaliai. Įdomus faktas – 500 rytfanių nuvyko į Kauną, padarė įspūdingiausią išvyką Lietuvos istorijoje, bet krepsinis.net buvo vienintelis portalas, kuris apie šią išvyką neužsiminė nė vienu žodžiu. Bravo Tau, didysis redaktoriau Edgarai, ir toliau lauk kokio nors mini konflikto, apie kurį galėsi parašyti bent tris straipsnius. Taigi, grįžtame prie savo išvykos. Traukinyje 2000 lipdukų buvo išpirkti dar pusiaukelėje, o visi vagonai buvo pilni Juodai-Baltai-Raudonų. Pakili keliaujančiųjų nuotaika, skambanti muzika, malonus ausiai šurmulys, po ilgos pertraukos susitę draugai ir labai daug naujų veidų! Atvykęį Kauną pradėjome eiseną, į kurią žiūrint per kūną ėjo šiurpuliukai. Pasiekus areną ir nusileidus į jos parkingą įgyvendinome ,,Rytas Ultras“ aktyviųjų narių svajonę – padarėme Amsterdamo ,,Ajax“ ultrų stiliaus ,,entrada“. Fajeriai, strobai, dainos, pogo – visiškas vakarėlis, kurio dalimi tapo kiekvienas važiavęs. Tai buvo nuostabi įžanga į tai, kas mūsų laukė arenoje. Arenoje palaikymą pradėjome dar likus valandai iki rungtynių. Daugiau nei du sektorius apimanti raudonais marškinėliais vilkinti Rytfanių armija skambėjo taip garsiai, jog arenos darbuotojai nusprendė muziką leisti kuo garsiau, tačiau tai mūsų nesustabdė. Rungtynėms prasidėjus kyla choreografija ir baneris, juose pabrėžiama mūsų judėjimo 1998 pradžia bei tai, jog mes jau 19 metų palaikome Rytą ir nežadame sustoti! Pirmą kartą gyvenime choreografija, kurios dydis 11x7.5m. atrodė tokia ,,maža“. Ar kada galėjote įsivaizduoti, jog 500 rytfanių Kaune kartu iškels rankas į viršų ir skanduos komandos pavadinimą? Jog kartu šokinės ir darys tokį palaikymą? Jeigu tai mums kažkas būtų pasakęs sezono pradžioje, galvotume, kad tas žmogus išprotėjo. Bet tai tapo realybe, mes tai padarėme! Buvo galima mėgautis kiekviena buvimo triBūnoje akimirka. Nemeluosime, jog neretam aktyvesniam B Tribūnos nariui yra iškilę klausimai: „Kam aš tai darau?“, juk galime skaityti neigiamus Mr.Knet straipsnius, kur dešimtys anonimų barškina klaviatūras, vadindami mus visokiausiais epitetais. Bet būnant triBūnoje gruodžio 10 d. buvo aišku – visos tos pastangos yra dėl tokių akimirkų, tai buvo akimirkos, kuriomis taip didžiavaisi savo klubu, spalvomis, kiekvienu triBūnoje stovinčiu žmogumi. Atrodėme kaip didelė ir vieninga bendruomenė. Komanda iškovojo fantastišką pergalę, po finalinio švilpuko žaidėjai nėjo į aikštės vidurį, visų pirma, jie atsisuko į mus visus. Jie džiaugėsi kartu su mumis, skyrė šią pergalę kiekvienam „Lietuvos Ryto“ sirgaliui. Ir mes buvome tokie dėkingi jiems už šias akimirkas. Kažkas gali tyčiotis, kad „Rytfaniai džiaugiasi, laimėję eilines rungtynes“. Ne, tai nebuvo eilinės rungtynės. Rungtynės su ,,Žalgiriu“ niekada nebuvo ir nebus eilinės! Mes atvažiavome į Jūsų namus, mūsų buvo pusė tūkstančio, Mes įkvėpėme savo žaidėjus ir Mes iškovojome pergalę – tobulas derinys ir emocijos. Po rungtynių dalis Žalgirio fanų mums nerodė tradicinių vidurinių pirštų, o filmavo mūsų kuriamą vakarėlį. Taip, galingas organizuotas palaikymas Lietuvoje yra įmanomas. Ir jis egzistuoja ne trolių komentaruose ir like‘uose. Jeigu norite parodyti, jog krepšinis jums iš tiesų rūpi, tai eikite į arenas. Eikite į aktyvius savo palaikomų komandų sektorius, prisidėkite prie palaikymo. Tai, ką sukūrėme gruodžio 10, įėjo į istoriją, tačiau mūsų tikslas - kad klubas ir toliau turėtų galingą užnugarį. Manote, jog 500 Kaune yra įspūdinga? O įsivaizduokite, kaip bent pusė tiek atrodytų Prienuose, Pasvalyje ar Kėdainiuose? Raginame visus kuo dažniau ateiti į B Tribūną. Kita išvyka – Panevėžys. Miestas, kuriame 2009-aisiais iškovotas vienas smagiausių titulų per visą klubo istoriją. Nori gyvai pamatyti pergalingus Mindaugo Lukauskio tritaškius? Tai dar viena puiki proga prisijungti ir sukurti gerą palaikymą. Važiuok kartu su mumis!

Kelionės planavimas prasidėjo dar liepos mėnesį ištraukus Eurocup burtus. Du nutrūktgalviai rytfaniai, pasvarstę kelias dienas, surado pigiausią variantą keliauti į Baskijos regiono centrą – skrydis iš Varšuvos į Santanderą, esantį už 100 km nuo pagrindinio tikslo – Bilbao. Deja, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, vienam keliautojui teko atšaukti savo kelionę, tačiau neilgai trukus atsirado dar vienas rytfanis, kuris panoro iškeisti lietuviško rudens darganą į saulėtą Ispaniją. Likus apie mėnesį iki rungtynių Bilbao mieste sužinojome, jog yra dar vienas nutrūktgalvis, kuris gyvena Airijoje ir yra nusiteikęs palaikyti „Lietuvos rytą“ kartu su mumis. Tuomet galutinai tampa aišku, kad Ispanijoje savo komandą palaikys trys muškietininkai. Ankstyvų lapkričio 13 d. rytą pradedame savo kelionę pietų Europos link. Nuotykiai aplanko jau pirmuosiuose žingsniuose. Vienam iš mūsų, niekada nevažinėjančiam rytinio piko metu ir apie Vilniaus spūstis daugiausia skaitančiam tik naujienų portaluose, jau po 5 minučių kelionės VVT autobusu tampa aišku, kad priėmė išmintingą sprendimą į oro uostą pajudėti 2,5 val. iki skrydžio. Beveik pusantros valandos trukusi kelionė miesto transportu ir tu „jau“ oro uoste. Tuo tarpu kitas rytfanis, gyvenantis priešingame miesto gale nei oro uostas, dėka transporto A juostų ir kitų aplinkybių, pagrindinius šalies oro vartus pasiekia per 40 minučių. Pirmas kelionės etapas – skrydis iš Vilniaus į Varšuvą. Tai tampa trumpiausiu skrydžiu mums abiems. Vos valanda laiko ir mes jau Lenkijos sostinėje. Deja, bet kito skrydžio tenka laukti apie 6 valandas, todėl įsitaisome patogiai, susirandame elektros lizdus ir pradedame „stumti“ laiką. Kiek išalkus, nutariame pasivaikščioti po oro uostą ir paieškoti normalaus, o ne „fast food“ maisto. Paieška gana sudėtinga ir kiek užtrunka, tačiau galų gale grįžtame į vietą, kurioje sėdėjome prieš tai ir visai šalia randame restoranėlį, kuriame gauname skanios sriubos už prieinamą kainą. Vienas mūsų iš namų buvo pasiėmęs sumuštinių, todėl pasisotiname užtikrintai ir galime toliau leisti laiką laukiant skrydžio į Santanderą. Sulaukti skrydžio padeda įvairi veikla: tvarkomi darbo reikalai internetu, scroll‘inamas feisbukas, susirašinėjama su likusiais Lietuvoje, šnekamasi tarpusavyje bei dėliojami kelionės planai. Pagaliau sulaukiame laipinimo į savo lėktuvą. Šis skrydis - triskart ilgesnis nei pirmasis, tačiau neužtrunka ir po vos daugiau nei 3 val. nusileidžiame Kantanbrijos sostinėje. Išėjus į lauką sulaukiame autobuso, tačiau paaiškėja, kad vairuotojas nepriima 50 eurų banknoto (nors grąžos ir turi), todėl liekame nieko nepešę ir į šį autobusą nepatenkame. Grįžtame į vidų įsigyti bilietus iš aparato – šįkart atsiskaitant banko kortele problemų neiškyla. Per 15 minučių pasiekiame Santandero centrą ir po dar 10 minučių pėsčiomis jau registruojamės savo nakvynės vietoje. Kambaryje pasidedame daiktus ir einame apžiūrėti naktinio miesto. Kadangi valgėme prieš 5-6 val., pirmas tikslas yra surasti vietą, kur galėtume skaniai prikimšti pilvus. Deja, bet patys nežinome, ko norime, todėl vaikštinėjame siauromis senamiesčio gatvelėmis ir dairomės į restoranų ir kavinių meniu, iškabintus lauke. Galų gale, prie vienos vietinės užeigos pamatome mūsų akiai gerą pasiūlymą ir nusprendžiame užeiti. Čia pasitinka tikroji Ispanija – retas kuris geba suregzti padoresnį sakinį angliškai, net ir jaunimas. Šiaip ne taip išaiškiname, ko atėjome ir už 10 eurų dviese gauname 6 užkandžius („pintxos“, likusioje Ispanijoje žinomi kaip „tapas“) bei po taurę (!) alaus. Vienam mūsų to buvo maža, todėl nueiname pribaigti skrandžio į netoliese esantį “Burger King”. Naktinis Santanderas pirmadienį negyvas, todėl dar kiek prasiėję mieto centru, grįžtame į savo nakvynės vietą. Kitą dieną 14 val. turėjome pasiimti išsinuomotą automobilį, todėl tempiame laiką ir išsiregistruojame tik prieš pat 12 val. Išeiname į miestą ir pamatome jį visai kitokį nei vakar naktį – visą gyvą ir šurmuliuojantį. Keliaujame iki autobusų stoties, kur turėsime sulaukti autobuso, nuvešiančio mus į oro uostą. Kadangi dar turime virš valandos, einame pasižmonėti ir nusipirkti užkandžių bei gėrimų laukiančiai kelionei. Po kiek daugiau nei valandos nuvykstame iki auto nuomos punkto, kur nors ir su šiek tiek nesklandumų, bet gauname savo užsakytą automobilį. Reiktų pastebėti, kad tai buvo pirmoji vieta, kur darbuotoja gerai šnekėjo angliškai. Mūsų šios dienos galutinis tikslas – Baskonijos sostinė Vitorija ir Eurolygos rungtynės tarp vietos “Baskonia” ir karališkųjų svečių iš sostinės – Madrido “Real”. Tačiau prieš tai turime pasiimti savo trečiąjį muškietininką, kuris atskrido iš Dublino į Bilbao. Po truputį daugiau nei valandos pasiekiame Bilbao oro uostą ir tik privažiavę jau matome besišypsantį savo bendrakeleivį. Greitai jį įsisodiname pas save ir traukiame Vitorijos link. Pakeliui – mini netikėtumas – mokamas kelias. Šis dalykas buvo praleistas planuojant kelionę, tačiau piniginių labai nepaplonino. Neilgai trukus, pasiekiame savo šios dienos nakvynės vietą – butą gana naujai atrodančiame name. Deja, bet šeimininkai angliškai nemoka nei žodžio, todėl bendraujame šypsenomis, gestais ir išmaniųjų technologijų pagalba. Iki rungtynių turime dar geras 4 valandas, todėl traukiame į Vitorijos senamiestį. Ten mus pasitinka jaukios siauros gatvelės, daugybė grafičių ir savita kultūra. Patenkame į labai įdomią gatvę, kurioje kaba daugybė Baskonijos bei vaivorykštės spalvų vėliavų – žmonės čia yra laisvi reikštis. Čia užuodžiame ir Verygai ar Karbauskiui siaubą varančios žolės kvapą, taip pat randame ir „Deportivo Alaves“ fanų krautuvėlę. Joje galima rasti visko: nuo lipdukų iki balaklavų. Nusprendžiame pasiimti po lipdukų rinkinį atsiminimui. Toliau mūsų tikslu tampa maistas. Deja, bet šį kartą nieko gero nerandame, todėl užsukame ir paragaujame lietuvių mėgstamiausio maisto – kebabo. Nors ir ne pats pigiausias, tačiau su daug mėsos, todėl tikrai užskaitome.  Grįžtame į savo butą pasidėti nereikalingų daiktų, pasiimam rungtynių bilietus ir keliaujame į Fernando Buesa areną, talpinančią 16 tūkst. žmonių. Kaip ir įprasta Ispanijoje, viskas vyksta sulėtinta tvarka. Nors ant bilieto parašyta, kad žiūrovai bus įleidžiami 1 val. iki mačo, pradeda leisti likus maždaug 45-50 minučių, todėl tenka šalti lauke, nes Vitorijoje dėl geografinės padėties būna šalčiau nei Santandere ar Bilbao. Tuo metu vakare buvo vos 4 laipsniai šilumos. Pagaliau patenkame į areną, ten atsiduriame vieni pirmųjų. Arena išplanuota taip, kad kiekvienas arenos sektorius turi po atskirą įėjimą, todėl net didžiausia minia į ją patekti ir iš jos išeiti gali per 5-10 minučių. Rungtynes pamatėme neeilines – „Baskonia“ su naujuoju treneriu žaidžia kaip ant sparnų ir laimi prieš „Real“ 30 taškų. Tai didžiausias skirtumas, kuriuo karališkasis klubas yra pralaimėjęs Eurolygoje. Stovėdami „Baskonia“ komandą viso mačo metu palaiko apie 150-200 žmonių, iš kurių pagrindinį branduolį sudaro apie 30. Dainos ir skanduotės skamba viso mačo metu, baskai džiaugiasi puikiu komandos pasirodymu. Kaip pamatėme po poros dienų, tai neatsitiktinės geros rungtynės ;) Išaušta trečiadienis – ilgai laukta mūsų mylimo klubo rungtynių diena. Prieš išvykstant iš Vitorijos, nuvažiuojame iki Deportivo Alaves stadiono. Tačiau jį pavyksta rasti ne iš karto, nes šturmanas suklysta, ieškodamas jo žemėlapyje, ir naviguoja visai kitur. Supratę, kad nugrybavome, pasitiksliname adresą ir nuvykstame prie norimo stadiono. Apžiūrime jį ir aplinką, fanų grafičius. Ilgai ten neužtrukę, patraukiame link pagrindinio savo kelionės miesto – Bilbao. Vėl važiuojame vaizdingu maršrutu – kalnais, kas kartais tampa išbandymu ir mūsų automobiliukui. Kadangi mūsų buto, kur apsigyvensime, šeimininkas susitikti su mumis gali tik apie 15 val., nusprendžiame pamatyti gražių miesto vaizdų. Visas miestas apsuptas kalnų, todėl prieš save išvydę vieną jų – net neįjungę GPS – važiuojame su mašina į kalną, tikėdamiesi išvysti miestą iš aukštai. Deja, pritrūksta drąsos nepažįstamame mieste važiuoti pagal nuojautą ir pasitelkiame išmaniąsias technologijas į pagalbą. Pasirodo, važiavome visai teisingu keliu ir po 10 minučių, atvykstame į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria nuostabi viso Bilbao miesto panorama. Sutinkame vietinį jaunuolį, kurio paprašome nufotografuoti mus su vėliava. Šis pasidomi, iš kur esame ir kur atvykome bei palinki sėkmės rungtynėse. Vėliau vykstame į išsinuomotą butą susitikti su šeimininku. Kiek netikėtai besiparkuojant automobilį gatvėje, šis mus pamato pats ir prieina užkalbinti. Taip susipažįstame su Javier‘u. Automobilio neparkuojame gatvėje, nes, pasirodo, mums priklauso nemokama požeminio parkingo vieta. Nieko neįtikėtino? Visgi, automobiliu įvažiuojame į parkingą, sustojame neprivažiavus sienos, išlipame, automobilis pristumiamas rankomis ir paliekamas. Visa tai dėl labai mažos ir ribotos erdvės. Javier‘as mums aprodo butą, pasidedame daiktus ir išeiname pavalgyti. Šį kartą akis užkliūva už kinų virtuvės restoranėlio. Radę dienos meniu už 7 eurus nedvejojame ir sėdame pavalgyti. Taip jau išėjo, jog dar ir nemokamo alaus gavome  Sotūs ir laimingi grįžtame namo pasiimti daiktų ir keliaujame link arenos. Su komandos vadovu sutariame susitikti 1,5 val. iki rungtynių, nes tokiu metu komanda turėtų atvykti į vietą. Atvykstame laiku, tačiau komanda pasirodo jau suėjus į areną, todėl sulaukiame lauke vadovo, kuris mums paduoda 3 bilietus į rungtynes. Nei vienam keliaujančiam į euroišvyką nebūtų bėda papildomai susimokėti už rungtynių bilietą 15-20 eurų, tačiau tai visuomet yra gražus ir malonus gestas iš mūsų mylimos komandos, kuriai rūpi, jog fanai keliauja net į tolimiausias arenas palaikyti juodai baltai raudonų. Į areną patenkame prieš 45 minutes, tačiau jau įeinant kyla minimalių problemų. Apsauga susigalvoja, kad vėliava per ilga, mat leidžiama įsinešti į vidų negali viršyti 1 metro ilgio. Pasitarę tarpusavyje visgi nusprendžia mus praleisti. Susirandame savo sektorių ir įsitaisome pirmoje eilėje iškart už savo komandos suolelio. Atrodytų, bus tobula vieta palaikyti savo komandą. Išsikabiname vėliavas ir sulaukiame pirmų komandos atstovų prie parketo. Pirmasis prie mūsų ateina Alberto Blanco ir itin nustemba bei apsidžiaugia ant vieno iš mūsų marškinėlių išvydęs savo atvaizdą. Pirmą kartą savo komandos vardą Bilbao arenoje suskanduojame, kuomet žaidėjai išbėga ant parketo apšilimui, o iš jų sulaukiame plojimų. Prasidėjus rungtynėms, prie mūsų prieina apsaugos atstovas, kuris pradeda aiškinti, jog turime atsisėsti. Bandome paaiškinti, kad niekam neužstojame vaizdo ir niekas mumis nesiskundžia, tačiau jis nesileidžia į kalbas ir aiškina apie Ispanijos įstatymą, kuris draudžia stovėti. Visa tai yra labai keista, nes dar vakar Fernando Buesa arenoje matėmte 150-200 visą mačą stovinčius, šokinėjančius fanus. Galų gale, įsikišus ir mūsų komandos vadovui bei atstovui spaudai, randame kompromisą ir įsitaisome keliomis eilėmis aukščiau bei labiau į šoną. Skanduojame savo komandos, miesto ir šalies vardus kiek tik leidžia jėgos bei švilpimas ir dūdos arenoje. Komandos palaikymą kurti trise tokioje arenoje sudėtinga, tačiau ir labai malonu. Komanda pirmoje pusėje žaidžia banguotai, tačiau į pertrauką išeina su nedideliu pranašumu. Vienas mūsų, vilkintis marškinėlius su Alberto Blanco atvaizdu, sulaukia jo žmonos dėmesio bei jos noro nusifotografuoti su „savo vyru“.  Visų nuotaikos puikios, tikimės tik pergalės. Antroje rungtynių pusėje komanda perlaužia eigą sau palankia linkme ir juodai baltai raudoni Bilbao arenoje švenčia galingą pergalę. Po rungtynių su komanda suskanduojame „Pirmyn, vilniečiai!”, padėkojame vieni kitiems už pasirodymą. Lauke pasitinkame komandą, pasišnekučiuojame su žaidėjais, dar kartą padėkojame vieni kitiems ir pažadame susitikti jau šį šeštadienį Klaipėdoje. Taip, abu iš Lietuvos keliavę rytfaniai, grįžę ankstų šeštadienio rytą jau po kelių valandų judės į vakarų Lietuvą, kad ir vėl palaikytų savo mylimą klubą. Pasidarome keletą nuotraukų ir atsisveikiname su komanda. Arenoje palikę visas jėgas, fiziškai nebegalime atšvęsti pergalės. Vakaras praeina gana ramiai, dėliojamės kitos dienos planus, ką verta pamatyti aplink Bilbao. Ketvirtadienis – visa laisva diena, todėl ją paskiriame gražių vietų lankymui. Pirma stotelė – „Game of Thrones“ gerbėjams pažįstama vieta „Dragonstone“. Realybėje visų pirma vadinama „San Juan de Gaztelugatxe“, antra - atrodo gerokai kukliau. Visas „Dragonstone“ lankymas užtrunka apie 2 val., padarome daug gražių nuotraukų atsiminimui, tačiau pavargstame fiziškai, nes tenka įveikti gana sudėtingą maršrutą iki viršūnės ir atgal. Važiuojant link kito miestelio, kurį norėjome aplankyti, visai netyčia pamatome aikštelę ir nusprendžiame sustoti. Tai buvo, turbūt, geriausia idėja tą dieną. O sustojame šalia įspūdingo objekto – nepabaigtos statyti Lemoniz atominės elektrinės. 1983 m. galutinai nutraukta statyba pasikeitus valdžiai. Visa jėgainės teritorija - kaip ant delno, matomi du didžiuliai reaktoriai, tunelis ir kita. Deja, perimetras aptvertas dvejomis tvorų juostomis ir patekimas į ją yra neįmanomas, nes objektas iki šiol itin saugomas. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Šalimais per bruzgynus yra išmindžiota takų, kuriais galima nusileisti iki pat vandens, iš kur atsiveria neregėto grožio vaizdai. Čia taip pat užtrunkame ilgai – apie 1,5 val., todėl praalkstame ir bandome ieškoti kokios užeigos. Važiuojant pro nedideles gyvenvietes matome užrašus „Restaurante“, tačiau niekas nedirba – galbūt „siesta“, o gal ir kitos priežastys. Grįžtant į Bilbao, užsukame prie „Castillo de Butron“ pilies. Tiesa sakant, visiškai nevertas dėmesio objektas. Pasiekę miestą, vykstame tiesiai į senamiestį, kur bandome ieškoti skanaus maisto. Deja, daugelyje kavinių ir restoranų, virtuvės 18 val. dar nedirba arba turi pertrauką, todėl lieka pasimėgauti picomis... Išvargę po dienos žygių, užkimšę pilvus, grįžtame į savo butą, kur ramiai pratęsiame vakarą su desperatiškų gėrimų draugija bei juokingais Youtube vaizdeliais. Penktadienis – paskutinė kelionės diena 2 rytfaniams. Atsisveikiname su “airiu”, kuris lieka Bilbao dar 1 dienai ir judame atiduoti automobilį į nuomos punktą Santandere. Oro uoste lėktuvo į Varšuvą tenka laukti net 5 valandas, tad gerai, kad jame pasirūpinta elektros lizdais, kitaip būtume numirę iš nuobodulio. Likus pusantros valandos iki skrydžio, gauname pranešimą, kad skrydis vėluos 20 minučių, tačiau pakylame beveik valandą vėliau nei buvo numatyta. Visgi, Varšuvoje teks sėsti į naktinį autobusą, važiuojantį į Vilnių. Gerai, kad pasilikome 2 val. tarpą, tad toks vėlavimas nėra baisus. Prieš įsėdant į lėktuvą Santandere užsisakome Uberį, kuris mus paims iškart nusileidus ir nuveš į stotį. Vos išėjus iš oro uosto, po poros minučių privažiuoja mūsų vairuotojas ir per 15 minučių pasiekiame stotį. Čia mūsų laukia dar viena staigmena – vėluos autobusas į Vilnių. Gerai, kad nedaug, todėl spėjame užkąsti ir pasiruošti kelionei. Įsėdame į komfortišką LuxExpress autobusą ir keliaujame namo. Tik pajudėjus iš vietos, vairuotojai gauna žinią, kad pakeliui iš Varšuvos į Kauną sugedo autobusas, todėl reikės paimt jo keleivius. Kadangi autobuse net 27 laisvos vietos, paimame beveik visus vaikus ir jų tėvus. Kelionė žiūrint filmus ir miegant neužtrunka, todėl apie 9 val. ryto sėkmingai pasiekiame mūsų mylimą Vilnių. Tačiau ilsėtis nėra kada, mat jau po 4 valandų pajudėjome į Klaipėdą, kurioje, deja, „Lietuvos rytas“ pergalių serijos nepratęsė. 

Spalio 31-osios popietę gausiai susirinkę Vilniaus oro uoste pradedame kelionę į Vokietijos sostinę, kur „Lietuvos rytą“ Europos taurės rungtynėse su Berlyno „Alba“ palaikyti išsiruošia virš 30 rytfanių. Prieš lipdami į lėktuvą dar spėję pasidaryti bendrą nuotrauką, įsimaišome į keleivių minią, kurioje taip pat matyti ne vienas „Lietuvos ryto“ atributika pasipuošęs lietuvis. Skrydis neprailgsta ir geromis nuotaikomis pasiekę Berlyno „Šenefeldo“ oro uostą patraukiame link miesto centro, kur mūsų laukia užsakyti keli, 2,5 km atstumu vienas nuo kito esantys, hosteliai. Vos atvykus, rytfaniai puola trauktis savo stickerius ir pažymi traukinių stotį bei miesto gatves. Pasidalinę į grupeles skubame užsiregistruoti savo viešnagės vietose, kad nieko nelaukę galėtume pratęsti vakarą Heloviną švenčiančiame mieste. Kol vieni kilnojo alaus bokalus bei linksminosi triukšmingame mini Oktoberfestą primenančiame kabake, kiti kultūrinosi, apžiūrinėjant istorinę miesto dalį nužingsniuodami virš 12 km. Tuo pačiu buvo aptarta pastaroji Vanagaitės istoriją, politinės aktualijos ir renkamas iškiliausių Lietuvos žmonių trejetukas. Užėję į šalia savo hostelio esančią piceriją susipažinome su jos savininku. Šis turkas pasakoja jaunystėje turėjęs kelis kazino ir per mėnesį uždirbdavęs po 15 tūkst. eurų, tačiau kasdien vakarus leisdamas su merginomis ir alkoholiu viską prarado. Išsiaiškinęs, kad mes iš Lietuvos, dukart nesėkmingai spėja mūsų šalies sostinę (įvardija Rygą ir Taliną), o rytfaniai sėkmingai atsakinėja į jo klausimus apie sostines, iškart įvardydami Tadžikistano, Uzbekistano ir kitų vidurio Azijos šalių sostines. Neapsikentęs nesėkmės, turkas sušunka: „ei, Lituania“ ir į vieną iš rytfanių meta miltuotą tešlos blyną. Tai sukelia tikrą juoko audrą, tešla skrieja atgal pas turką, o rytfanis bando valytis miltus nuo striukės. Galiausiai, pickepys pademonstruoja savo rusiškų keiksmažodžių arsenalą, pasakoja, kaip nekenčia picų (nors jo marškinėlius puošia užrašas „I love pizza“) ir teigia, jog picos skirtos tik moterims. Beje, jo iškeptos picos buvo labai neskanios. Visų šventųjų dienos rytas pasitiko lietumi. Nuotaiką dar labiau sugadino žiniasklaidoje pasirodęs straipsnis apie Berlyno „Albos“ klube žaidžiantį Marių Grigonį, kuris teigė, jog sostinės klubo pasiūlymo veikiausiai net nesvarstytų, savęs niekada nemato „Lietuvos Ryto“ gretose, tačiau akistatos su juo itin laukia. Kaip teigė M.Grigonis: „Motyvacijos bus dar daugiau, nes aš užaugęs „Žalgirio“ sistemoje ir visada jaučiau priešpriešą Vilniaus komandai. Visada norėjau prieš ją sužaisti ir dabar pasitaikė proga, tad labai laukiu mačo“. Praėjus vos kelioms val. nuo šių straipsnių pasirodymo, „Lietuvos Rytas“ į savo facebook paskyrą įkelia nuotrauką iš „Mercedes Benz Arena“ arenos, kur šalia vilniečių klubo atstovų stovi pats M.Grigonis, su prierašu, jog keliaujant po Europą visuomet smagu sutikti lietuvį! Mums niekaip nesuvokiama, kaip galima taip gražiai atsiliepti apie žmogų, kuris praleidęs gerą progą patylėti, ne tik, kad nerodo jokios pagarbos Vilniaus klubui, tačiau priešingai – atvirai demonstruoja savo priešiškumą. Jeigu mūsų mylimas klubas leidžia šikti jiems ant galvos ir negina savo savigarbos, tą padaryti turėsime mes. Todėl su nekantrumu laukiame rungtynių, tačiau iki vakaro - daug gražaus laiko, o mačui dar reikia pasiruošti. Planuodami iki arenos pasidaryti eiseną su pirotechnika, pirmiausiai turėjome šios iš kažkur susiveikti. Todėl diskutuodami apie metro Vilniuje galimybes pasileidžiame į fajerių paieškas. Viešuoju transportu nuvykę į draugų nurodytą vietą, kur įsikūrusi Antifa/St.Pauli parduotuvė. Joje tikėjomės gauti mums reikalingos pirotechnikos, tačiau šios parduotuvės darbuotojas mus nuvylė, pasakydamas, kad niekuo mums padėti negali, nes už tai atsakingas žmogus yra išvykęs.Tačiau nusprendžiame nenuleisti rankų ir paliekame šį pankų rajoną, pratęsdami paieškas kitur. Kad nereikėtų be reikalo važiuoti į kitą miesto galą, pirmiausiai telefonu susisiekiame su vienos parduotuvės darbuotoju, norėdami sužinoti, ar turime galimybės įsigyti fajerių pas juos, ar vis dėlto neverta tuščiai gaišti laiko ir sukarti tokio kelio dėl neigiamo atsakymo. Tačiau vyrukas pasirodė netolerantiškas užsieniečiams ir išgirdęs kreipimąsi anglų kalba, kaip mat padėjo telefono ragelį. Todėl pasitelkę savo vokiečių kalbos žinias pabandėme laimę antrą kartą ir štai mes jau optimistiškai nusiteikę pakeliui savo tikslo link. Įsigiję reikiamų produktų galime atsipūsti ir ramiai laukti vakaro. Kadangi jau atvykome į Kopenick rajoną, kur yra įsikūręs ,,1.FC Union Berlin“ klubas bei visa jo fanbazė, tai aplankome svarbiausius rajono objektus. Užsukame į „1. FC Union Berlin“ fanšopą, kur išvydome puikaus marketingo pavyzdį. Čia galima įsigyti ne tik įprastinės šio futbolo klubo atributikos (šalikų, kepuraičių, džemperių ar pan.), bet ir įvairiausių smulkmenų, pradedant gertuvėmis, padėkliukais ar knygelėmis, baigiant artėjančių Kalėdų proga pagamintais Advento kalendoriais. Paganę akis, o kai kurie ir šį bei tą nusipirkę, traukiame toliau. Vienas iš rytfanių dar nesenai lankėsi šio klubo namų rungtynėse, todėl besižvalgant į ,,White Syndykat“ (pagrindinė ,,Union“ fanų grupė) grafičius keliaujame prie ,,Union“ stadiono ir klausome jo įspūdžių apie šio legendinio klubo fanus. Apžiūrėję „Stadion An der Alten Försterei“ stadioną savo ekskursiją baigiame ties viena iš kebabinių, kurioje nusprendžiame pasistiprinti išgirtaisiais dürüm kebabais. Maistas išties nenuvylė, todėl prisikimšę pilvus ir kiek aptingę nusprendžiame skirti valandėlę poguliui hostelyje. Tačiau ilgiau pailsėti netenka, mat mūsų jau laukia keli rytfaniai, atvykę traukiniu iš Varšuvos. Susitikę išgirstame jų pasakojimą apie kelionės ypatumus, kuomet sugedus traukiniui vyrukai turėjo progos pabendrauti su kartu keliavusiu žmogumi iš Maroko. Šis sužinojęs, kad šnekasi su žmonėmis, važiuojančiais į krepšinio rungtynes Berlyne, pasidomėjo, ar jie girdėjo, kad vienas vyrukas iš Lietuvos krepšinio klubo pasakė, jog komandoje negali būti daugiau nei 2 juodaodžių? Sulaukęs patvirtinimo bei informacijos, kad taip kalbėjo būtent buvęs jų palaikomo „Lietuvos Ryto“ klubo prezidentas, marokietis nustebino pareiškimu, jog G.Vainauskas teisingai pasakė: „Aš tą patį sakau namo, kuriame gyvenu, šeimininkui, kad neįsileistų daugiau tamsių nuomininkų, nes bus blogai“. Pasijuokę dar truputį pasivaikštome aplink Berlyno katedrą, o pas mūsų vienoje kebabinėje jau laukiančius likusius rytfanius keliauti nusprendžiame vieninteliu dar neišmėgintu vietiniu viešuoju transportu – autobusu. Nors vairuotojas važiuoja, lyg vežtų ne keleivius, o lentas ar bulvių maišus, tačiau pagarbus vokiškasis požiūris į žmogų pasireiškia, kuomet prireikia pagalbos vežimėlyje sėdinčiai neįgaliai moteriai, norint įlipti į autobusą, o galiausiai iš jo ir išlipti, pasirodžius, jog moteris tiesiog apsiriko dėl reikiamo autobuso numerio. Pilna kebabinė rytfanių bei garsios jų dainos priverčia užeigos savininkus garsiai užleisti muziką, kas tik dar labiau pakelia mūsų nuotaiką bei skatina kūrybingumą pagal skambančią melodiją pritaikius skanduotę garsiai apie mūsų klubą negražiai pasisakiusiam veikėjui. Galinga eisena link arenos su dainomis ir pyro šou pritraukia pareigūnų dėmesį, tad nuo pusiaukelės mus lydėjęs ekipažas nepasitenkinimą pradeda demonstruoti jau pasiekus arenos prieigas. Nepaisant to, kad vietinių komandų fanatai neretai patys degina pirotechniką, policija sugeba prisiknisti prie mūsų, vapėdami apie tai, kad pirotechnikos naudojimas pagal jų įstatymus nėra legalus. Vis tik, pykčių nenorėjome nei mes, nei pareigūnai. Paaiškinome, kad jokios žalos nepadarėme ir nereikia panikuoti, nuotaikos gerėja, o mes, apsupti gausaus pareigūnų būrio, liekame laukti, kol bus galima įeiti į areną. Tuo laiku išgirstame ir naujų taisyklių (pvz., kad kuprines būtina palikti tuo tikslu įrengtose saugyklose šalia arenos). Arenoje esame nugrūdami į šoninį sektorių už „Albos“ sirgalių būrio, tad nesupratę, kodėl mums skiriama būtent ši vieta, bandome įtikinti apsaugos darbuotojus tokio sprendimo netinkamumu. Tačiau nesileidę į diskusijas bei nepaisydami fakto, jog žmonės, mokėję po 20 Eur už bilietus, norėtų varžybas stebėti savo vietose, o ne kažkur palubėse, apsaugos atstovai tik sugeba mus lyginti su „Galatasaray“ fanatais, jų atvejį Berlyne pateikdami kaip pavyzdį, bei grasindami mums nenurimus iškviesti policiją. Pristatinėjant komandas nušvilpiame M.Grigonį bei tokiu pat elgesiu lydime visą jo pasirodymą šio mačo metu, įterpdami ir jam skirtas skanduotes. Iki šios dvikovos buvęs antras pagal naudingumą „Alba“ gretose, gerai šiame mače norėjęs pasirodyti žaidėjas greitai prisirinko pražangų bei vienu metu turėjo net -6 naudingumo balus, tačiau tik trečiojo kėlinio viduryje tepelnęs pirmuosius savo taškus iki rungtynių pabaigos vis dėlto sugebėjo pasigerinti savo statistiką, surinkęs 7 taškus bei 3 naudingumo balus. Mačo pradžioje pagyvinę palaikymą konfeti lietumi, visų rungtynių metu stengėmės kuo garsiau palaikyti komandą, ką apsunkino didžiulis arenos keliamas triukšmas. Deja, tačiau „Lietuvos rytui“ ir šįkart nepavyksta pasiekti pergalės, kurią rezultatu 93:86 švenčia aikštės šeimininkai. Po mačo lauke sutinkame žaidėjus, ilgėliau pasišnekame su klubo vadovybe, aiškiai išsakydami savo nuomonę klubo įvaizdžio bei savigarbos klausimais. Atsisveikinę su komanda keliaujame ilsėtis, nes daliai rytfanių šis vakaras Berlyne – jau paskutinis. Nuotaikos – super prastos. Nuvilia trenerių sprendimai, kai kurių žaidėjų, o ypač Margirio Normanto laikymas ant suolo. Klubo vizijoje nuolat kartojamas jaunų žaidėjų ugdymas, tačiau pasižiūrėjus į „Žalgirio“ jaunimo ir mūsų klubo jaunimo žaidimo laiką, pasidaro akivaizdu, kas ugdo jaunimą... Du rytfaniai prieš miegą diskutuodami apie komandos žaidimą pagauna save už minties: „o ar pavyks laimėti Pasvalyje?“. Ketvirtadienio rytas vėl prasidėjo lietumi. Išsimiegoję, susiruošę bei atsisveikinę su iki savaitgalio Vokietijos sostinėje dėl futbolo dar pasiliekančiais kolegomis, patraukiame link oro uosto. Kol vieni negaišdami laiko nuvykę į oro uostą rūpinasi lauktuvėmis bei ramiai laukia skrydžio, kiti negali apsieiti be nuotykių. Visai kompanijai jau sulipus į metro, vienas nesuspėjęs nusipirkti atsigerti pažada prisivyti kitus atvažiavęs su vėlesniu metro, važiuosiančiu vos po 4 min., tačiau galiausiai sugebėjęs nuvažiuoti ne į tą pusę bei pasiklysti, vėliau su kitu rytfaniu stotelėje, kurioje reikėjo persėsti į traukinį, priverčia vėl visus laukti, mat šįkart prisireikia nusipirkti cigarečių. Tad praleidę traukinį kito laukiame gerą pusvalandį. Pagaliau važiuodami toliau imame skaičiuoti likusį laiką iki skrydžio vartų uždarymo, tačiau nusiraminę, kad spėsime, atsipalaiduojame ir bandome užmegzti pokalbį su kitais keleiviais. Šalia sėdinti garbaus amžiaus latvė iš pradžių nedraugiškai į mus šnairavusi, palaikiusi mus rusais, sužinojusi, kad keliauja kartu su lietuviais, iškart pakeičia toną bei visą likusį kelią iki oro uosto draugiškai su mumis šnekučiuojasi. Praėję patikrą bei sutikę kitus keliauninkus dar spėjame paieškoti suvenyrų atminimui, o įsipatoginę lėktuve greitai pasiekiame lietaus taip pat negailintį Vilnių, kur turime truputį laiko atsigauti iki jau poryt laukiančios kitos išvykos.