2018-01-17 Dzukija – Lietuvos rytas, 2018-01-18 Žalgiris – Lietuvos rytas
,,Šį sezoną Karaliaus Mindaugo Taurė vyks Klaipėdoje“. Dar gruodžio mėnesį išgirdus šią naujieną rytfanius apėmė dvejopos nuotaikos: vieni sakė, jog bus smagus savaitgalis mums patinkančiame mieste, o kiti nusiminė, kad teks važiuoti į tolimiausią tašką krepšinio žemėlapyje, kas reiškia, jog išvyka bus brangesnė.
Vis tik raginome visus kuo anksčiau įsigyti bilietus į finalinį ketvertą. Bilietų kaina jau iš pat pradžių buvo tikrai nemaža, o ilgiau delsę turėjo dar labiau papurtyti savo pinigines. Po praeito sezono dalis rytfanių pusiau juokais laukė, kol praeisime ketvirtfinalį. Rungtynės su Utena parodė, kad nerimauti buvo dėl ko.
Komanda sugebėjo patekti į finalinį ketvertą ir nesugriovė mūsų savaitgalio planų. Pusfinalio mačo laikas – 14:00 val., o tai reiškia, jog iš Vilniaus turime pajudėti labai anksti. Norėdami Klaipėdą pasiekti anksčiau, jau 9 val. ryto susirenka 40 rytfanių ir iš sostinės pajuda pajūrio link. Nuotaikos autobuse puikios: groja seniai pamėgti gabalai, dalinamasi vakaro planais Klaipėdoje ir diskutuojama apie KMT turnyrą. Prieš Kauną darome pirmąjį sustojimą ir... autobusas sugenda. Nebeužsiveda.
Vairuotojas palaukia... bando antrą, trečią kartą. Niekaip. Kuo greičiau reikalaujame pakaitinio autobuso. Pasidarome bendrą nuotrauką, ant padangos pastatome muzikos grotuvą ir laukiame kito autobuso. Po daugiau nei valandos persikraustome ir kaip įmanoma greičiau bandome pasiekti Klaipėdą.
Suprantame, kad į mačo pradžią niekaip nebespėsime. Todėl 10 rytfanių, savo keliais į Klaipėdą atvykę jau penktadienį, kartu su keliolika Vakarų Bangos atstovų palaikyti „Lietuvos Rytą“ pradeda be mūsų. Atvykstame į antrą kėlinį ir palaikymas įgauna naują kvėpavimą. Komanda iškovoja kelialapį į taurės finalą, o mes keliaujame į nakvynės vietą. Važiuojant ant gatvės pamatome žalius zuikius, sustojame juos pakelti, tačiau šie labai greitai nurūksta priešinga kryptimi.
Rytfaniai Klaipėdoje bazuojasi per dvi skirtingas nakvynės vietas, o vakare visi keliaujame į miesto centrą. Žiūrime šviesų šou, dainuojame, okupuojame vietinius barus – iš vaizdo mieste atrodo, jog į KMT atvyko tik vilniečiai, nes kitų klubų sirgalių išvis nematyti. Besidarant nuotrauką su ,,Rytas Ultras“ vėliava vienas iš praeivių netikėtai užtraukia daina ,,Trys gražiausios spalvos yra...“.
Sekmadienio rytą dėliojame visos dienos planus. Reikia pavalgyti, aplankyti mūsų triBūnos nario Lino žūties vietą, nukeliauti prie jūros ir eiti į areną. Kadangi vilniečiai pinigų neskaičiuoja, tai visur keliaujame su taksi, vairuotojai jau mus pažįsta ir juokais klausia: „Kiek čia važinėsite iš kiemo į kiemą?“. Nusprendėme, kad Klaipėdoje su taksi visur galima nuvažiuoti „už trajaką“. Taip ir važinėjome...
Tradicinis savaitgalio klausimas kiekvienam sutiktam klaipėdiečiui buvo „tai ką galvojate apie Girdžiūną ir Butkevičių?“. Atlikę šią apklausą, galime padaryti rimtą išvadą, jog ne visus klaipėdiečius paveikė ta psichozė ir dirbtinių intrigų kūrimas. Nudžiugino ir tai, kad visi klaipėdiečiai pasirodė sekantys savo klubo naujienas ir palaikantys „Neptūną“. Šia tema negalime tylėti ir mes. Visų pirma – Klaipėdos meras. Nesigaudantis situacijoje ir manantis, jog jo ,,palaikymas“ ir facebooko žinutės Klaipėdos klubui ir jo žaidėjams yra velniškai svarbios. Sugebėti užsidėti žalius marškinėlius, kalbėti visiškus vėjus apie specifinius santykius – V.Grubliauskas pasirodė kaip visiškas klounas, kuris vietoj to, kad toliau palaikytų ,,Neptūną“ ir nešiotų savo miesto marškinėlius, bandė prisigerinti ,,Žalgiriui“. Antra – Girdžiūnas ir Butkevičius. Šie žaidėjai, atsisveikindami su ,,Neptūnu“, nepaisant visų finansinių sunkumų, apie klubą atsiliepė tik gražiausiais žodžiais. „Neptūnui“ atidavė daug metų, o jokių pažadų, kad „niekada nežaisiu komandoje X“ lyg ir neminėjo. Ką ir kiek nušvilpinėti yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas, bet mums tokie nušvilpimai pasirodė keisti, ypač po to, kaip teigiamai Mindaugas ir Arnas atsiliepė apie Klaipėdą.
Grįžtame prie savo nuotykių. Bene trečią kartą važiuojant su tuo pačiu taksistu jo klausiame: ,,O kaip sekasi „Atlantui“?“. Atsakymas buvo paprastas – „chujovai“. Sulyginome V.Lekavičių su G.Vainausku, o savo humoru ir stand-upais O.Surajevui prilygstantis rytfanis (čia tik jis taip galvoja) nusprendė pasirodymą surengti ir vairuotojui. Istorijų/anekdotų kovos įsisiūbuoja, tad plačiomis šypsenomis atsisveikiname su taksistu.
Tačiau pajūryje ne viskas taip linksma... 2010 m. liepos 30 d. prie piliavietės į vandenį įkrito Linas, tada jam buvo 33 metai. Atskubėję gelbėtojai jį ištraukė, tačiau buvo per vėlu - Linas jau buvo miręs. Nemaža dalis dabartinių mūsiškių jo net nepažinojo, tačiau vis tiek visi drauge atvykome į šią vietą, pagerbėme Liną bei pasidalinome prisiminimais. Deja, bet dar iki dabar ši vieta nėra labai saugi, atitvarai yra per maži, o įkritus į vandenį išgyventi šansų lieka labai mažai. Neabejojame, kad vietiniai klaipėdiečiai turėtų suprasti, apie ką mes kalbame.
Gerą pusvalandį pabuvę piliavietėje keliavome prie jūros, o tada į areną. Stebint rungtynes dėl trečios vietos galėjome pamatyti visus KMT minusus... Renginys virtęs visiška komercija. Maksimaliai. Koncertinė scena, kurios aparatūra per pertraukėles groja taip garsiai, jog susišnekėti yra neįmanoma, šališkas renginio vedėjas, milijonai konkursų, žaidėjų apšilinėjimas, kai šalia vyksta koncertas. Panašu, jog kuo toliau, tuo labiau šioje ,,šventėje“ krepšinis tampa tik fonu.
Kiek mes atsimename, tai vykstant normaliai LKF taurei, žiūrovų nebūdavo mažiau nei vykstant KMT. Kyla klausimas, kam iš rimto taurės renginio daryti kažkokį šou, kur krepšinis lieka nebe toks svarbus? Naiviai tikimės, jog kažkada Lietuvoje vyks normalaus formato taurės rungtynės, kai mums teks nugalėti ir RKL bei NKL klubus, nukeliauti į mažesnius Lietuvos miestelius, tam, kad turėtume teisę varžytis finaliniame ketverte. Taurėje turi dalyvauti visi krepšinio klubai.
Artėjant finalinėms rungtynėms susiduriame su problema – šalia sėdi nemažai žmonių, įsigijusių bilietus į mūsų sektorių. O kai kurie iš jų netgi vilki „Žalgirio“ atributika ir tai perauga į smulkius konfliktus. Apsaugos vadai pasitaiko supratingi, jie pritaria mums, kad tai yra LKL klaida – nepadaryti išvykos fanams uždaro sektoriaus, t.y. tokio, į kurį kitiems žmonėms bilietai nebūtų pardavinėjami. Turnyro organizatoriai išsprendžia šią problemą, mes liekame sektoriuje, esančiame už mūsų komandos suoliuko, kur ir pradedame palaikymą. Rūkykloje keli piliečiai nusprendžia paskanduoti: „šūdą raudoną“, už ką greitai prigula ant grindinio. Pasirodžius policijai „Žalgirio“ sirgaliai tampa drąsesni ir pradeda badyti pirštais į visus žmones su „Lietuvos ryto“ šalikais, dėl ko keturi rytfaniai rungtynių taip ir nepamato.
Finaliniame mače prie mūsų prisijungia dar 10 žmonių iš Vilniaus, tad su „Vakarų Banga“ sektoriuje „Rytą“ palaiko virš 70 žmonių. Oponentų iš Kauno - apie 30, kai kurie iš jų kelia šypseną savo apibintuotomis rankomis ir nekoordinuotais judesiais. Nepaisant sunkios rungtynių pradžios, tribūnose kovą akivaizdžiai laimime mes. Mūsų komandos žaidimo taktika nesikeičia, svaidome tritaškius, komandos centras net nebando lįsti į baudos aikštelę, tad antroje rungtynių pusėje „Žalgirio“ klubas įrodo savo pranašumą. Pajutę pergalę aktyviau komandą palaiko ir eiliniai „Žalgirio“ sirgaliai.
Padėkojame komandai už kovą ir keliaujame Vilniaus link. Su daug daugiau sustojimų nei planuota šiaip ne taip pasiekiame Vilnių, kur mus pasitinka apsnigti keliai.
Dabar rinktinių pertrauka po kurios laukia išvyka į Prienus. Dar vienas B Tribūnos šou, prisijunk!
