2018-01-17 FIAT – Lietuvos rytas

Gruodžio 30-osios popietę daugelio rytfanių telefonai pradeda įkyriai vibruoti – išlenda naujai sukurta grupė, skirta išvykai į Turiną, su viliojančiais pirmais žodžiais joje: „Salut, galvoju skristi į Turiną, kas kartu?“ ir vienas po kito sekančiais atsakymais: „+”, “varom”, “I’m in”, “paryli”. Greitai persvarstę savo galimybes, tuo pačiu skaitydami, kaip draugai perstumia darbus, perkelia kitas keliones bei mini visas likusias planavimo veiklas, kelionei susirenka pakankamai solidi kompanija – 15 rytfanių iš Vilniaus ir jau Turine prisijungsiantys 2 bendraminčiai, šiuo metu gyvenantys Varšuvoje (verta paminėti, jog šiems vyrukams tai jau ne pirma europinė išvyka šį sezoną, o vienas jų tiesiai iš Lenkijos sugeba nukeliauti ir į išvykas Lietuvoje. Pagirtinas aktyvumas!). 

Tad kam už pečių šimtai išvykų, kas „pramuša“ jau penktąją savo europinę išvyką šį sezoną, o kas dar tik pradeda keliones su triBūna, tačiau bendras keliaujančiųjų nusiteikimas – labai pozityvus. Tą puikiai atspindi rytfanis J., sugebėjęs likus vos 2 dienoms iki skrydžio nusitraukti kelio raištį (sveikatos!), bet net gipsas ir ramentai jo nesustabdo – su plačiausia šypsena ir žodžiais: „kad aš tokią išvyką praleisčiau!“ lipa į taksi.

Ankstyvų ir šaltą sausio 16-osios rytą, temiegoję vos po kelias valandas, renkamės Vilniaus oro uoste. Vos už kelių valandų leidžiamės Milane, kur sėdame į autobusą Turino link. Čia pakankamai saulėta ir apie +10, tuo metu iš Lietuvos skrenda žinutės: „jutiminė temperatūra apie -19 laipsnių“. Laiku išskridome!

Pasiekus Turiną dalis rytfanių nesibodi pasidžiaugti italų liberaliu požiūriu į silpnuosius alkoholinius gėrimus. Viena trijulė gauna skambų pavadinimą, kuris iškart prisiklijuoja visai kelionei (ir, ko gero, ne tik). Kadangi laiko į valias, prieš devynerius metus pramintais takais traukiame tiesiai į istorinį miesto centrą. Buvę Turine 2009-aisias dalinasi smagiais prisiminimais, daromos nuotraukos tose pačiose vietose. Taip pat padaromos kelios bendros nuotraukos išvykai įamžinti ir po kelių valandų traukiame įsikraustyti į viešbutį, esantį šiek tiek atokiau nuo centro.

Išėję pavalgyti paburnojame, prisiminę, kad dauguma maitinimo įstaigų Italijoje dirba tik per pietus ir vakare, dėl ko tenka rinktis artimiausią piceriją, po kurios vakaras tęsiamas į keturvietį kambarį sugūžėjus dviženkliam skaičiui rytfanių. Skamba senos, daug kartų girdėtos, bet vis tiek mielos širdžiai istorijos, aptarinėjamos naujienos iš klubo, planuojamos artimiausios išvykos, tarp jų ir savaitgalis Klaipėdoje. Nepaisant bemiegės nakties ir labai ilgos dienos, pobūvis gerokai užsitęsia.

Kitą rytą visi renkasi savo maršrutus: kažkas turistauti, kažkas „ko aš Turine nematęs“ traukia tiesiai į turgų, o likusieji išvis niekur neskuba. Turistaujantys aplanko Turino „Juventus“ stadioną, nuo 2017 m. liepos 1 d. šešiems metams pavadintą „Allianz“ vardu. Tad vos prieš savaitę lankęsi Vokietijoje bando lyginti šį stadioną su Miunchene matytuoju „Allianz arena“ stadionu. Taip pat aplankomas miesto simbolis - Mole Antonelliana bokštas, nuo kurio pasigrožima atsiveriančia miesto panorama su Alpių kalnų fonu tolumoje. 

Vaikštant po senamiestį rytfanis T. savo striukės kišenėje randa... stroboskopą, užsilikusį po išvykos į Pasvalį. Kaip ir juokinga, bet kaip ir nelabai, nes Vilniaus oro uosto saugumas tampa labai kvestionuojamas (Pasvalio arenos saugumas nekvestionuojamas). 

Valandą prieš rungtynes susirenkame prie „Palaruffini“ arenos, be jokių nesklandumų patenkame į vidų. Arena - sąlyginai nedidelė, cirko tipo. Turino „FIAT“ komanda turi ir savo sirgalius, kuriančius palaikymą ne tik namų rungtynėse, bet ir išvykose. Išsikabinus vėliavas, vietiniai prieina pašnekinti.

Rungtynių metų atmosfera gan slogi, kadangi pergalė šįkart be galo svarbi, o komanda buksuoja. Nepaisant to, stengiamės iš paskutiniųjų ir pasiekiame piką komandai spurtavus ir sumažinus deficitą iki dviejų taškų. Deja, stebuklas neįvyksta. Sudeginamas vienintelis liūdnas stroboskopas, paplojama žaidėjams. Italų stiuardai ir pareigūnai nelabai kreipia dėmesio į degantį stroboskopą (nors minėjo, jog tai buvo pirmas kartas šios arenos istorijoje, kuomet deginama pirotechnika). Vis tik, jokių grasinimų ar piktų žodžių neišgirstame.

Su komanda pabendraujame, mus nuo jų autobuso skiriant tvorai, bet randame išeitį ir iš šios situacijos – komandos autobusas sustoja privažiavimo kelyje už arenos ribų ir didžioji dalis komandos išeina paspausti rankas atskridusiems jų palaikyti fanams. Palinkėję vyrams kovoti iki paskutinių jėgų, liūdnai keliaujame atgal į viešbutį. 

Kelios valandos miego, po kurių užsakytas mikroautobusas nuveža mus į Milano oro uostą. Paskutiniai gurkšniai itališkos kavos, ir štai mes leidžiamės mylimame Vilniuje. Atsisveikiname vos kelioms dienoms, mat šeštadienį kartu palaikome komandą LKL mače su „Lietkabeliu“.