2017-10-28 Nevėžis – Lietuvos rytas
Niūriai lietingas šeštadienis krepšiniu sudomino tik 25 rytfanius, nepabūgusius rudeniško oro bei nusprendusius aplankyti Kėdainius. Atsižvelgiant į žmonių skaičių, nuspręsta vykti keliais ekipažais.
Pirmiesiems jau pajudėjus kelionės tikslo link, kiti sulaukia vėluojančių kolegų bei susėdę į busą dar spėja telefonu pateikti užsakymus pakeliui iš rajono prigriebiamam rytfaniui, kad šis mūsų laukdamas tuščiai negaištų laiko bei užsukęs į prekybcentrį galėtų išpildyti visų pageidavimus. Juk bėgant laikui ir rytfaniai tampa įnoringesni, demonstruodami savo išrankumą alui. Pirmasis ekipažas Kėdainiuose sustoja nupirkti trūkstamos lipnios juostos ir keliauja prie arenos. Ten atvykus vieni perka bilietus, kiti slepiasi nuo šalto vėjo, o kažkas tokiame šaltyje sugeba valgyti varškę. Taip sakant – „nepavalgius prieš mačą, dainuojasi blogiau“.
Pirmiesiems į areną atėjusiems rytfaniams vėl juoką kelią Kėdainių apsauga. Visų pirmą ponia Aldona atbėgusi pradėjo aiškinti, jog mes esame ne toje tribūnoje. Tuomet ji suprato, jog vis tik mes esame mums skirtoje tribūnoje. Tada ji išvis nusprendė paklausti kaip mes čia atsiradome? Ir kaip mes prasinešėme kuprinę su vėliavomis? Na, buvome šiek tiek išmušti iš vėžiu, bet sugebėjome paaiškinti, jog patekome pro arenos duris, kur mus patikrino jos kolegos. Vis tik, Aldona nesiryžo sustoti. Nors sektorius buvo visiškai tuščias, ji savo rūsčiu balsu teigė, jog mums yra skirtos tik dvi eilės. Na, kaip nors sutilpsim!
Nors mūsų skaičius nebuvo labai didelis, tačiau nuo pat rungtynių pradžios skambėjome pagirtinai. Pirmajame kėlinyje mus labai džiugino Normanto pasirodymas, visi rytfaniai labai palaiko šį jauną vaikiną, ir tikimės, jog jis gaus vis rimtesnį vaidmenį komandoje. Kitu atveju į aikštę jį išleisti teks patiems. Verta pažymėti, jog vienintelę pergalę teturėjęs „Nevėžio“ klubas žaidė tokioje apytuštėje arenoje, kad tikriausiai išgirstume net praskrendančią musę. Todėl nenuostabu, jog ir tokiomis negausiomis pajėgomis sugebame būti gerai girdimi. Į palaikymą įvairovės įneša būgnininko vaidmenį gavęs progos išbandyti pilietis M., kuris pertraukėlių tarp dainų metu mušdamas kokį nors ritmą, net juokais sudrausminamas, mat kelia per didelį triukšmą šioje tylos šventovėje.
Komanda įsivažiuoja sunkiai ir iki antrojo kėlinio pabaigos „Lietuvos rytas“ šiaip ne taip sugeba įgyti 7 taškų pranašumą (47:40).
Ilgosios pertraukos metu susiduriame su intelektu nesužalotų policijos pareigūnų akibrokštu. Mūsų tribūnoje jau kelis metus lankosi jaunuolis, kuris į visas Ryto rungtynes iš Kaišiadorių atvyksta kartu su savo mama. Per ilgąją pertrauką šis 14metis norėjo nueiti pabendrauti su šalia esančiame sektoriuje sėdinčia mama, vis tik palikti sektorių jam buvo uždrausta. Kadangi šis 14-metis jaunuolis kelia pernelyg didelę grėsmę pustuštei Kėdainių arenai, nieku gyvu nenorėdami rizikuoti, jam leisdami žengti kelis metrus nuo rytfanių tribūnos, jie sutinka tik su vieninteliu jiems saugiai atrodančiu variantu - berniuko motinai leisti aplankyti vilniečių sektorių.
Nenorėdami pripažinti, kad už lango jau seniai nebe vasara, o darganotas ruduo, arenos darbuotojai neskuba uždarinėti durų ir dar pusę trečiojo kėlinio leidžia pasimėgauti „smagiais“ skersvėjais, privertusiais ne vieną rytfanį ieškoti šilumos, ant marškinėlių užsimetant džemperį ar striukę. Tačiau labiau už šaltį nuotaiką gadino vaizdelis aikštelėje.
Likus kiek daugiau nei pusantros minutės iki rungtynių pabaigos, „Nevėžis“ išsiveržia į priekį, o taip nieko ir nesugebėję padaryti „Lietuvos ryto“ žaidėjai išleidžia pergalę iš rankų. 76:73. Rezultatas, galutinai įtvirtinantis šį nesusipratimą. Belieka paploti „Nevėžio“ komandai ir vietiniams Kėdainių gyventojams. Apytuštė arena atgyja, aplink skamba džiaugsmo šūksniai. Mums jau darosi įprasta, kad atvežame į Lietuvos miestelius tikrą šventę...
Pakeliui į Vilnių busike gvildenamos įvairios temos: pradedant nuo komandos situacijos aptarimo, kai norint suskaičiuoti LKL‘o komandas, kurioms „Lietuvos rytas“ dar nėra pralošęs, užtenka skaičiuoti vos iki dviejų (kas būtų išties juokinga, jei nebūtų graudu), pereinant į diskusijas apie ultrų gyvenimo būdą, vertybes bei požiūrį.
Niūrios nuotaikos nepraskaidrina ir mus pasitikusi lietinga sostinė, kurią pasiekiame išties anksti. Tačiau, kad ir kokie nusivylę bebūtume, išsiskiriame tik trumpam, nes jau už kelių dienų gausiai iškeliavome į Berlyną.
