Iš Rusijos – į B Tribūną: maskvietį Lietuvoje sužavėjo parama kitoms tautoms ir ultrų judėjimas

Vilnius kasmet tampa vis labiau internacionaliniu miestu. „Ryto“ rungtynėse dažnai galima sutikti užsieniečių, kurie savo gyvenimą kuria juodai-baltai-raudoname mieste. Miesto daugiatautiškumas atsispindi ir B Tribūnoje – šiemet prie jos prisijungė iš Rusijos prieš metus į mūsų miestą gyventi persikėlęs Denisas. 


Maskvoje užaugęs, dabar, jau galime sakyti, rytfanis, savo šalyje buvo pakankamai žinomas. Jo įkurta grupė „210“ – pakankamai populiari tarp undergroundo kultūros atstovų. Tad kaip Denisas atsidūrė Vilniuje ir kokią rado čia susiformavusią visuomenę?

Denisai, papasakok plačiau apie save. 


Sveiki, aš esu Denisas, nors Rusijoje buvau labiau žinomas pravarde Griundik. Savo gimtojoje šalyje esu žinomas kaip hardkorinės grupės „210“ įkūrėjas ir vokalistas. Anksčiau esu dalyvavęs hardkoro grupėje „What We Feel“, streetpunko grupėje „Razor Boys“, D-Beat grupėje „Ted Kaczynski“ ir Vegan/Staight Edge grupėje xHARAMx. Pats iki šiol laikau save Straight Edge filosofijos šalininku – nerūkau, nevartoju jokio alkoholio ir psichotropinių medžiagų jau virš 16 metų. Be viso to, visada kovojau už rasinę lygybę ir žmonių laisvės saviraišką, visada siekiu to, jog mūsų visuomenėje būtų priimti visi. Žodžiu, savo įsitikimų kol kas nesu išdavęs. Sprendžiant iš grupių, kuriose esu grojęs, klausau labai įvairios muzikos – pradedant Hip-Hopu, baigiant Trash Metal. Šiuolaikinis jaunimas daugiausiai klauso Hip-Hopo, bet nematau tame jokios problemos. Istorija yra linkusi kartotis, tad galų gale, ateis ir ekstremaliai grubios, bekompromisės muzikos eilė. Būtent tada tie stiliai, kuriuos dabar primiršome, bus vėl populiarūs. 


Kaip atsidūrei Lietuvoje? Kiek laiko čia gyveni? 


Lietuvoje gyvenu jau metus. Atvykau čia iš Maskvos, o mano atvykimo priežastį paaiškinti gana sudėtinga. Esmė ta, kad Rusijoje šiuo metu nėra patys lengviausi laikai. Bendrai paėmus, tai viskas kaip visada – jokios žodžio laisvės, teistumą gali gauti net už komentarą ar kokį nors paveikslėlį soc. tinkluose. Labai paprasta ką nors įžeisti to net nenorint padaryti – ir, vėlgi, tau bus pritaikytas straipsnis. Valdžios aparatas turi nepaprastai geras sąlygas vykdyti represijas. Užsitęsus krizei, neturtingi ir toliau skursta, o turčių kišenės pildosi. Realiai, socialinė atskirtis Rusijoje tapo tokia didelė, kad ją įveikti gali tik vienetai. Žmonės realiai tapo kreditinės sistemos vergais, kuri sėkmingai tuština jų pinigines. Vienu metu aš tiesiog supratau, kad nenoriu gyventi tokioje aplinkoje. Juo labiau nenoriu, kad joje augtų mano sūnus.


Kodėl pasirinkai būtent Lietuvą? 


Visų pirma, dar prieš atvykstant susipažinau su čia gyvenančiais nuostabiais žmonėmis, kurie ir dabar padeda spręsti man iškylančias problemas. Jiems aš esu nepaprastai dėkingas. Antra, lietuviai ne iš pasakojimų žino, kas yra totalitarizmas ir aktyviai dalyvauja akcijoje palaikydami Rusijos ir Baltarusijos opozicijas, o netolimoje praeityje palaikė Ukrainos ir Gruzijos žmones.


Kaip sužinojai apie B Tribūną ir Vilniaus „Rytą“?


Su B Tribūna ir „Ryto“ klubu mane supažindino Stauče. Jei atvirai, gyvenant Maskvoje tiek aš, tiek mano draugai, domėjomės ultrų judėjimu. Maskvoje ne kartą bandėme organizuoti kokio nors nedidelio klubo aktyvų palaikymą, bet viskas pasibaigdavo vos sužinojus dešiniųjų pažiūrų fanams. Pastaraisiais metais nemažai lankiausi Maskvos „Spartak“ tribūnoje. Nemažai žmonių į šio klubo mačus ateina būtent dėl bendruomeniškumo. Dažnai teko kovoti su kitų klubų fanais (?), pačiam teko organizuoti išvykas į Ukrainą ir Baltarusiją. Aš pats dažniausiai važiuodavau į mačus Minske, pirmą kartą ten buvau dar 2006-aisiais. Tai buvo derbis tarp MTZ ir Dinamo klubų. Tai buvo sunki diena, kuri galiausiai baigėsi muštynėmis 45 prieš 200. Teisybės dėlei, šią kovą laimėjo OMON‘o robokopai. Daug ką sulaikė, išvežė į policijos komisariatus ir pralaikė iki vakaro. Vėliau, kai paleido, susimušėme prekybos centre 5 prieš 10. Dabar tokių nuotykių nebeieškau ir kitiems nesiūlau. 


Kokį įspūdį tau palieka B Tribūna ir Lietuvos fanscena?


Kad Lietuvoje populiarus krepšinis, aš žinojau ir anksčiau. Tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad B TriBūna taip aktyviai dalyvauja klubo veikloje, su kokiu užsivedimu palaiko komandą. Tai negali būti nepastebėta ir neužsitarnauti pagarbos. Akivaizdu, kad šis judėjimas turi tikslą, o tai yra labai artima mano vertybėms. Nekenčiu tinginių ir „chaliavos“ mėgėjų – esu įsitikinęs, kad geriau daryti pačiam, nei laukti, kol kažkas už tave padarys. Vaikinai iš B TiBūnos gyvena tokiu pačiu principu – tuo aš ir panašus į juos. 


Esi jau važiavęs ir į išvykas už „Rytą“. Kokia tavo vieta šiame judėjime, kokį įspūdį paliko išvykos?


Kas liečia mano vietą šiame judėjime, tai aš dar labai mažai esu padaręs, kad galėčiau laikyti save pilnaverčiu judėjimo nariu. Labai tikiuosi, jog kai sąlygos leis daugiau laiko leisti kartu, aktyviai dalyvausiu iniciatyvose. Išvykos Lietuvoje yra maksimaliai linksmas reikalas – niekur tokių išvykų matyti neteko. Man tai pasirodė smagus, saugus ir triukšmingas reiškinys. 


Ar galėtum palyginti išvykas Lietuvoje ir Rusijoje?


Išvykos Rusijoje būdavo niūrios ir pavojingos. Europoje viskas kitaip – man nemažai teko bendrauti su ultrasais iš Vokietijos ir Prancūzijos. Jie visai kitokie žmonės nei rusai, nors panašumų kartais gali surasti. Europoje ultrų judėjimai yra pakankamai politizuoti. Ultros dalyvauja socialinėse iniciatyvose, protesto akcijose, kartu sportuoja, atidaro savo sporto klubus, atributikos parduotuves, clubhouse‘us, barus... Iš esmės ten žmonės gyvena labai įdomų gyvenimą ir iš jo pasiima maksimumą.


Tuo tarpu Rusijoje tokių judėjimų yra labai mažai. Jeigu ir yra, tarkime, kokios nors muzikinės grupės, kuriančios apie vieną klubą, tai tiek patys atlikėjai, tiek jų klausytojai yra dešiniųjų pažiūrų. Dažniausiai grupuotės savo pažiūrų neturi arba jų neskelbia, kad neprarastų dalies žmonių.


Lietuvoje įkūrei ir punkrocko grupę. Papasakok apie tai plačiau.


Taip, 2020-ųjų vasarą susibūrė CONTRA-98. Jei atvirai, tai mane tik pakvietė groti – pati grupės idėja man nepriklauso. Aš pats groju visą gyvenimą, todėl nesinorėjo, jog persikėlus į Lietuvą šita mano veikla nutrūktų, todėl ieškojau tokių muzikantų, kurie norėtų groti kažką „ekstremalesnio“. Šioje grupėje pradėjau savo naują veiklą – rašyti muziką dainoms, o iki šiol kurdavau tik tekstus. Labai gaila, bet karantinas stipriai riboja mūsų veiklą dabar. Tikiuosi, kad jau greitai galėsime pirmą kartą surengti gyvą koncertą ir tai bus įspūdingas šou. 


Kaip tau atrodo, kokia yra undergroundinės muzikos padėtis Lietuvoje? 


Šiaip, Lietuvoje „ekstremalios“ muzikos grupių yra labai nedaug. Taip, yra kelios grupės, kurios groja daugmaž tos pačios sudėties, tačiau prisigalvoja sau visokių rėmų ir nenori į juos įsileisti kitų grupių. Nemanau, kad tai išmintinga tendencija. Punkrocko pasaulis tuo ir patrauklus, kad jis laikosi ant tokių pačių pažiūrų žmonių vienybės. O dabar gaunasi taip, kad kiekvienas žvalgosi į kitus ieškodami priežasties neapykantai. 


Kuomet Maskvos gatvėse naciai žudė žmonės, mes sugebėjome susivienyti tam, kad jiems pasipriešinti. Koncertuose galėjai sutikti daugybę skirtingų žmonių, kurie net ir turėdami ganėtinai skirtingą požiūrį, buvo pasiruošę ginti vienas kitą. Šiuolaikinių subkultūrų problema yra ta, jog nėra išorinių problemų, todėl jų pradedama ieškoti subkultūros viduje. Nepaisant to, pasaulyje neteisybės ir skausmo nesumažėjo. Yra dalykai, kurie gali vienyti žmones.


Ar pats sportuoji? 


Aš pats sportuoju gana seniai. Visada daug bėgiojau, užsiėmiau kikboksu ir keletą metų žaidžiau mėgėjiškame regbio klube Maskvos „Nord“. Su šiuo klubu esame iškovoję trofėjų, organizavome turnyrus, atvykdavo komandos iš Baltarusijos. Deja, bet po kelių rimtų traumų su regbiu teko atsisveikinti. Čia, Vilniuje, iki karantino užsiėmiau boksu.


Ko norėtum palinkėti mūsų skaitytojams? 


Pabaigai, visiems tiems, kurie perskaitė iki galo, noriu palinkėti būti tiesmukiems, sąžiningiems ir siekti savo tikslų. Dabar svarbu suprasti, kad niekas nieko už jus nepadarys. Jeigu norite kažko – darykite, nesėdėkite vietoje. Darykite blogai, klyskite, bet nesustokite. Galiausiai vis tiek gausite tai, apie ką svajojote, o kaip priedą – aplinkinių pagarbą. Tik tokiu būdu tapsite pavyzdžiu ir įkvėpsite kitus keisti pasaulį. Tereikia pakeisti pasaulį aplink save ir pasikeis visas pasaulis. Visiems taikos!


2025 m. spalio 18 d.
Vokietijos pakraštyje Rytą palaikė 53 žmonės. Geras skaičius euro išvykoje. Šį kartą į išvyką pasileido nemažas skaičius žmonių, kurie komandą užsienyje palaikė pirmą kartą, sveikiname juos "pramušus" pirmą euro išvyką. Prieš rungtynes padarome trumpą eiseną iki arenos bei su fajerių pagalba nudažome arenos apylinkes raudona spalva. Nors rungtynės ir nesiklostė mūsų komandai tinkama linkme, tačiau gerai skambėti viso mačo metu pavyko tikrai neblogai, dėl ko sulaukėme nemažai plojimų ir iš vietinės publikos. Pats Heidelbergo klubas giliai įsirašęs į Vokietijos istoriją, įkurtas prieš 73 metus ir net 9 kartus tapęs šalies čempionais. Tiesa, paskutinį kartą tai padarė 1977 metais. Kalbant apie vietinį palaikymą jį galima pavadinti kitokiu, naudojamas perteklinis būgnų skaičius ir apsiribojama trumpomis skanduotėmis su keliomis išimtimis. Po rungtynių pasitinkame komandą ir pasidaliname mintimis, kuriomis gyvename. Ypatingai orientuojame žodžius tiems, kurie čia žaidžia pirmą sezoną. Žaidėjai turi žinoti, kad juos palaikysime visur ir visada nesvarbu kas. Ir kad galvų nuleisti nėra kada - svarbu suprasti klaidas, kurias daro kiekvienas asmeniškai ir keistis taip, kad jų kiekis mažėtų. Gaila, kad pirmąją išvyką užsienyje pradėjome tokia nata. Esant sunkesniam periodui viešojoje erdvėje bandoma ieškoti atpirkimo ožių, badoma pirštais į tam tikrus žaidėjus, kurie nenusipelnė to, žinant visas aplinkybes. O dabar laukia svarbus periodas komandai norint atstatyti nuotaikas po dviejų pralaimėjimų iš eilės ir pirmas to bandymas šiandien Vilniuje. Visi imam šalikus dedamės raudonus marškinėlius ir pasimatome arenoje!
2025 m. spalio 14 d.
Panevėžyje Rytą palaikė 130 rytfanių. Skaičiai išvykose ir toliau išlieka solidūs. Palaikymas taip pat neblogo lygio. Tiesa, nuliūdina komandos žaidimas. Jau per kurį laiką atpratome matyti, kad puolime atkovojame žymiai mažiau kamuolių nei varžovai (16 vs 7). Priežasčių rasti galima milijoną, tačiau nesinori, kad tai taptų tendencija ateičiai. Kitas žingsnis - Vokietijoje, kur ir vėl vyksta nemenkos rytfanių pajėgos. Visus dar neturinčius bilieto kviečiame jį isigyti O1 ir O2 sektoriuose ( https://tickets.mlp-academics.de/shop/105/event/1954 ). Visiems geros europinės išvykos!
2025 m. rugsėjo 30 d.
Galingai sezoną pradėję Rytfaniai užpildo du autobusus ir iš Vilniaus į Uteną pajuda 100 žmonių, vietoje prisijungė dar pusšimtis, tad viso sektoriuje apie 150 Rytui neabejingų sielų. Smagu matyti, kad komanda toliau aktyviai ir gausiai yra palaikoma ne tik namuose, bet ir išvykose. Raginame visus Rytfanius ir toliau aktyviai važiuoti kartu į išvykas, nes būtent išvykose atsiskleidžia fanatizmo peripetijos. Utenos areną pamatėme daug tylesnę, negu ją buvo galima pamatyti dar ne taip seniai. Anksčiau tai buvo vieną iš smagiausių palaikymų turinti arena iš mažesniųjų lygos klubų, kiek apmaudu dėl šio fakto. O Rytfaniai iš palaikymo pusės pasižymi stabilumu, džiugu, kad pavyko kurti gerą ir aistringą palaikymą visų rungtynių metu išvengiant amerikietiškų kalnelių. Aikštėje, nors ir kova apylygė, tačiau iš komandos buvo galima jausti užtikrintumą, kas neleido nei kiek sudvejoti, kad išsivešime pergalę. Dar viena stipri mūsų išvyka tapo istorija, o lygiai už savaitės atidarysime ir Ryto sezoną Europoje! Situacija su bilietais tiesiog absurdiška, kai likus savaitei bilietai tik pradedami leisti į prekybą. Tai kenkia visai organizacijai ir turbūt negalime tikėtis, kad arenoje susirinks bent kiek didesnis kiekis žmonių. Bet kokiu atveju, nelik abejingas, nes šie reikalai anksčiau ar vėliau bus sutvarkyti, o komandai palaikymo reikia visada. Rašyk asmeninę žinutę mums, registruokis bilietui ir atidarom tarptautinį sezoną gausiai, garsiai ir užtikrintai!