Chuckas Eidsonas: „Jei sužinočiau, kad kažkas yra žaidęs kaune, dalis manęs į tą žmogų žiūrėtų kreivai“

Jei paklaustum bet kurio rytfanio apie labiausiai atmintin įsirėžusį legionierių, didžioji dauguma neabejodama ištartų – Chuckas Eidsonas. Generolu pramintas vyrukas buvo dominuojanti jėga tuomečiame ‚Lietuvos ryte“ ir atvedė komandą į 5 titulus per vieną sezoną.


Jūsų dėmesiui – išskirtinis btribuna.lt interviu su Generolu.

– Chuckai, jau praėjo 11 metų, kai palikai Vilnių, ir 6 metai, kai baigei krepšininko karjerą. Ką dabar veikia Generolas Eidsonas, pakabinęs sportbačius ant vinies?

Pensija kol kas nuostabi! Esu palaimintas ir be galo laimingas, kad turiu galimybę būti su savo šeima ir matyti kaip auga mano vaikai. O visą kita ... Tiesą sakant, mano dienos nėra niekuo išskirtinės, leidžiu jas taip pat, kaip ir visi kiti.

– Papasakok apie savo sprendimą baigti karjerą. Ją baigei ganėtinai jaunas (34-erių), tad ar tai buvo sunkus sprendimas tau asmeniškai ir kokios buvo pagrindinės to priežastys?

Nusprendžiau baigti karjerą, nes man mano šeima ir vaikai visąlaik buvo aukščiausias prioritetas. Tiesiog pradėjau jausti, kad praleidžiu per daug. Kai mano dvynukai pradėjo eiti į mokyklą JAV ir aš negalėjau būti šalia jų, supratau, kad atėjo metas baigti karjerą.

– Na, o dabar grįžkime į pačią pradžią. Kai baigei universitetą, bandei patekti į NBA, tačiau tau nepasisekė. Ar liko kartėlis dėl to, jog taip ir nepavyko praverti NBA durų?

Ne, nėra visiškai jokio apmaudo. Esu daugiau nei laimingas dėl savo karjeros bei patenkintas tuo lygiu, kurį pasiekiau.

– Nepatekęs į NBA, patraukei į Europą. Čia iš pradžių turėjai tris puikius sezonus Vokietijoje ir Prancūzijoje. Ar buvo sunku prisitaikyti prie europietiško krepšinio stiliaus? Kas apskritai buvo sunkiausia?

Didžiausias sunkumas – kalbos barjeras, tačiau europietiškas krepšinio stilius man tiko, todėl prisitaikyti nebuvo sunku. Iš tikrųjų, kiekvienoje šalyje, kurioje žaidžiau, yra bent vienas dalykas, kurio pasiilgstu.

– Kitą sezoną patraukei Vilniaus „Ryto“ komandos dėmesį. Ar atsimeni, kaip atsiradai Vilniuje? Kodėl nusprendei čia tęsti savo karjerą?

Kai žaidžiau Strasbūro komandoje, žaidėme prieš „Rytą“ ULEB taurėje. Kadangi „Ryte“ tuo metu žaidė vienas artimiausių mano komandos draugų iš koledžo – Marijonas Petravičius, aš labai akylai sekiau šią komandą ir apie ją žinojau beveik viską. O dar kai sužaidėme rungtynes Vilniuje stebint neįtikėtinai miniai fanų, supratau, kad noriu čia žaisti.

– Ką atsimeni iš dviejų sezonų, praleistų Vilniuje?

Tų atsiminimų tiek daug... Komandos draugai, miestas, fanai ir pats klubas privertė mus jaustis tarsi namie. Mums labai pasisekė, kad komandoje buvo ir Marijonas su Bernadette (Marijono žmona), kurie Vilniuje mums buvo tikra šeima. Aišku, labiausiai įsiminė dvynukų gimimas, o pirmieji jų gyvenimo metai prabėgo būtent čia.

– Kaip jau pats minėjai, turėjai artimus santykius su Marijono Petravičiaus šeima. Ar vis dar bendraujate su juo? Galbūt pabendrauji su kitais buvusiais komandos draugais?

Aš su Mariumi dažnai nesišneku, bet mūsų žmonos bendrauja kelis kartus per savaitę ir papasakoja, kaip sekasi vienas kitam. Marius man yra kaip brolis, jei jis man rytoj paskambintų ir paprašytų bet kokios paslaugos, aš be abejonių jam padėčiau. Aš vis dar nesu užsiregistravęs jokiame socialiniame tinkle ir nesu daug bendraujantis vyrukas, todėl nebendrauju su buvusiais komandos draugais, tačiau galiu pasakyti, kad visi jie užima dalį mano širdies.

– Prisiminkime rungtynes su Golden State „Warriors“. Ką atsimeni iš tų rungtynių? Jose pasirodei puikiai, ar tuo metu dar tikėjaisi prasimušti į NBA?

Rungtynės buvo labai smagios, džiaugiuosi, kad galėjau būti jų dalimi. Po šių rungtynių sulaukiau didelio susidomėjimo iš NBA klubų, tačiau nusprendžiau nepasinaudoti šiuo šansu. Europoje jau turėjau užsitarnavęs gerą vardą, o ir mano šeima buvo čia labai laiminga.

– Papasakok apie derbius su žalgiriu. Ar atsimeni tą atmosferą, vyravusią šių rungtynių metu?

O taip... Į šias rungtynes visada ėjome su kitokia energija. Galėdavai jausti tą įtemptą emociją iki pat kamuolio išmetimo. Tiesą sakant, net jei ir dabar išgirsčiau, kad kuris nors žmogus yra žaidęs žalgiryje, dalis manęs į tą žmogų žiūrėtų kreivai.

– Ar atsimeni tą sezoną, kai „Rytą“ paliko pagrindinis įžaidėjas Branko Milisavljevičius ir tu perėmei pagrindinio įžaidėjo rolę? Ką tuomet manei apie šį pasikeitimą? Ar manei, kad sugebėsi žaisti taip, kaip po to matėme tave žaidžiantį?

Taip, atsimenu, kad buvo labai liūdna, kai išvyko Branko, nes jis man labai patiko. O persiorientavimas į įžaidėjo poziciją man nebuvo sunkus, tą patį dariau ir koledže. Pirmą kartą per savo karjerą gavau tiek laisvės kurti žaidimą, todėl įgavau ir pasitikėjimo žaisti taip, kaip matėte mane žaidžiantį. Taip pat ir mano komandos draugai buvo nuostabūs: mane supo nerealūs metikai, o aukšti žmonės, kaip Marius, padarė mano darbą labai lengvą.

– 2008-2009 metais „Rytas“ laimėjo visus čempionatus, kuriuose žaidė. Tai Europoje nutinka nedažnai. Kuo buvo ypatinga ta komanda?

Mes buvome grupė vyrukų, kuriems patiko kiekvieną dieną ateiti į salę ir sunkiai dirbti. Mums visiems nuoširdžiai rūpėjo, kad mums pasisektų ir mėgavomės žaidimu kartu.

– Dabar „Rytas“ išgyvena sudėtingus laikus. Koks būtų tavo patarimas fanams, žaidėjams bei pačiam klubui?

Pirmais metais, kai žaidžiau „Ryte“, mes nelaimėjome nieko. Daug žmonių manė, kad tiesiog nesame pakankamai geri, kad tą padarytume, bet kitais metais mes laimėjome penkis titulus. Kartais užtenka ir mažos kibirkšties tam, kad dalykai pasikeistų. Mano palinkėjimas: kovokite toliau bei niekada nenustokite palaikyti savo komandos.

– Ko norėtum palinkėti visiems „Ryto“ fanams, kurie atsimena tave kaip geriausią visų laikų legionierių?

Jei atvirai, aš norėčiau, kad jūs suprastumėte, kokią didelę įtaką turėjote mano žaidimui, mano gyvenimui ir mano širdžiai. Ačiū jums!



2020-10-17 Neptūnas - Rytas

2023 m. balandžio 5 d.
Pagaliau sulaukėme išvykos savaitgalį! Ir tai buvo geriausia išvyka šiais keistais 2020-ais. Nors šį sezoną Klaipėdos ekipa tikrai nekelia didelio ažiotažo, bet pajūrio link susiruošė autobusas, mikras ir dar atskiri mašinų ekipažai. Viso šeštadienį Rytui paskyrė apie 70 rytfanių ir 5 Dzūkų Tankai. Kelionė prasidėjo ramiai, iš Vilniaus išvykstame likus kiek mažiau nei 5 valandoms iki rungtynių, tad laiko turime į valias ir galime niekur neskubėti. Iš vakaro vieno piliečio sugalvota idėja į išvyką pasiimti “Auksinio proto” knygą išgvildenama iki tiek, kad 10 rytfanių žaidžia visiškai laidos formatui identišką protmūšį, kurį netikėtai laimi... pačios knygos savininkas. Pasibaigus šiai atrakcijai kiekvienas panyra į savo veiklą - kas žiūri Liverpulio derbį, kas tiesiog diskutuoja apie įvairias aktualijas, pradedant rinkimais ir viltimi, jog Vilniaus balsai pakeis vyriausybę, baigiant mūsų klubo reikalais, kurių pastaruoju metu nutiko nemažai. Klaipėdą pasiekiame su keliomis stotelėmis, prie arenos mūsų jau laukia keli ekipažai atvykę savais keliais, tad visiems be trikdžių suėjus į areną, įsikuriame M sektoriuje. Paskutiniai du mūsiškiai sektorių pasiekia vos prieš finalinį švilpuką, bet pykti ant jų negalim. Jie ką tik pajūryje įveikė 47 km. ultramaratoną ir iškart po jo keliavo ne ilsėtis, o į pirmas eiles palaikyti mūsų klubo. Pasirinktas baltas dresscode'as atrodo tiesiog puikiai, o visas sektorius šviečia iš tolo. Kurti palaikymą tokioje arenoje, kuri dar pernai kai kurių ekspertų buvo krikštijama kaip geriausia atmosfera Lietuvoje yra itin lengva, nes vietiniai labai pasyvūs. Panašu, jog Klaipėdos gloryhunteriai greitai nurimo, per visas rungtynes arena nė karto vieningai neužtraukia jokios skanduotės, pats žiūrovų skaičius irgi nedidelis. Apie 20 Vakarų Bangos narių arenoje atrodo kaip atskira respublika, egzistuojantys tik sau, nors retkarčiais sugebėjo suskambėti neblogai. Tuo tarpu mūsų sektorius iš visų jėgų stengiasi nuo pirmų sekundžių, o kai kurios skanduotės net kėlė šiurpuliukus. Įdomus momentas nutiko 3-iajame kėlinyje, kuomet su įstrižai nuo mūsų, virš komandos suoliukų sėdinčiais, apie 10 Ryto fanų, nusprendžiame atlikti skanduotę “Pirmyn, vilniečiai”. Pavyko tiesiog puikiai, o komanda galėjo jaustis lyg žaisdami namuose net ir 300km nuo Vilniaus. Beje, būtent po šios skanduotės klaipėdiečiai sukėlė didžiausį garso lygį arenoje, bandydami mus užtildyti, turbūt vietiniams buvo šiek tiek gėda, jog tiek žaidimas, tiek palaikymas vyksta visiškai į vienus vartus. Vizualinį palaikymą viso mačo metu pagyvino 4 mojuojamos vėliavos, po mačo dar vienas galingas “pirmyn vilniečiai” ir su šypsenomis išsiruošėme į kelionę namo. Vakarėlis įsisiūbavo po pirmo sustojimo, kuomet lauke buvo atgaivintas kiek primirštas rytfanių žaidimas, kuris reikalauja drąsos ir sėkmės. Hardcorinių dalyvių netrūko, o nuotykiai persikėlė ir į autobusą. Antroji kelionės dalis buvo kiek ramesnė – vyko, naujokų, ir ne tik, kalbinimas autobuso priekyje. Kelios kelionės valandos pralėkė labai greitai ir prieš vidurnaktį pasiekiame Vilnių. Išvyka buvo tikrai įspūdinga ir įsimintina, tiek Ryto fanų tolimiausiame LKL taške dar niekada nebuvo. Ačiū visiems keliavusiems ir toliau taip galingai judam išvykose!

2020-10-02 Dzūkija - Rytas

2023 m. balandžio 5 d.
Galima grįžti prie penktadieninės išvykos. Visų nuostabą vėl kelia išvykos laikas – darbo diena, 18:30. Kodėl šitos rungtynės negalėjo vykti šeštadienį arba sekmadienį? Kodėl Alytuje surengtos krepšinio rungtynės, kai beveik tuo pačiu metu Alytuje savo rungtynes žaidžia daug populiaresnė miesto futbolo komanda „Dainava“? Vis tik, į išvyką vėl surenkamas neblogas žmonių skaičius – viso į Alytų susiruošė 60 rytfanių. Autobuse netyla diskusijos apie artėjančius rinkimus, vis tik keliaujame į partijos „Lietuva – visų“ būstinę. Besijuokiant iš lazdos partijų bei LRT debatuose matomų perliukų, sužinome, jog viešai pasirodė basketnews podkastas, kuriame kalbinamas Jarutis. Tai dar labiau įaudrina diskusijas apie jau prieš tai mūsų aptarus įvykius. Besiverždami pro Alytaus tvarkomas gatves, šiaip ne taip, pasiekiame areną. Ech, ta Alytaus „Dzūkija“. Šioje arenoje galingą palaikymą galėtume kurti ir dešimtyje. Žiūrovų labai mažai, o dalis iš jų, pasidabinę Ryto komandos atributika. Raudona spalva dominavo tribūnose, tačiau aikštėje komandai sekėsi sunkiau. Atrodo, jog išvykose komanda vis dar nepagauna reikiamo nusiteikimo, bet svarbiausia, jog iškovojama pergalė ir lygoje toliau žengiame pirmojoje pozicijoje. Viso mačo metu triBūna juda labai smagiai, finišuojame dar vienu „Pirmyn, vilniečiai“, į kurį skuba prisijungti ir trenerių štabas. Kaip smagu tai matyti! Po rungtynių pasitinkame komandą - verta paminėti aplodismentų vertus mūsų legendų Artūro Jomanto ir Simo Jasaičio pasirodymus aikštėje. Lauke Artūras nustebina ir tuo, jog vis dar dėvi mūsų klubo atributiką. Pasilabinę su komanda skubame į kitą Alytaus miesto pusę, mat reikia pasveikinti DT su įspūdinga Dainavos pergale. Kelionė atgal pasižymėjo išskirtinai geromis nuotaikomis – galime pasidžiaugti, jog išvykoje buvo tikrai nemažai naujokų, kuriems tai vos pirmosios išvykos. Į eterį grįžęs Staučė FM sėkmingai pakalbina kelis iš jų, taip pat su svečiu „X“ įvyksta kol kas įspūdingiausias freestylo battle‘as RU autobuse bei diskusijos apie istorines Lietuvos fanscenos peripetijas. Už dviejų savaičių turėsime pirmą išvyką savaitgalį. Į Klaipėdą - šeštadienį. Ar jaunas, ar senas, ar turi šimtą ar dvi išvykas – registruokis jau dabar ir pasiaučiam pajūryje kartu . Vamos!

2020-01-29 AS Monaco - Rytas

2023 m. balandžio 5 d.
Praeitą sezoną Monake besilankę rytfaniai susižavėjo žydrąja pakrante, tad šįkart nusprendžia savo išvyką pradėti, dar likus keturioms dienoms iki mačo. Ankstyvą sekmadienio rytą geromis nuotaikomis savo kelionę Vilniaus oro uoste pradeda trys rytfaniai. Nicą jie pasiekia puikiomis nuotaikomis. Pasimėgavę poilsiu Žydrojoje pakrantėje, išsimaudę ir aktyviau praleidę laiką, užkilę į aukštesnes įkalnes bei prasibėgę žymiąja Promenade des Anglais pėsčiųjų alėja, rytfaniai sulaukia mačo dienos, o kartu ir pastiprinimo iš Vilniaus. Deja, rytas prasideda nekokiomis naujienomis, mat atskridę draugai, norėdami iš oro uosto pasiekti Nicos centrą, susiduria su šiokiais tokiais keblumais. Pasirodo, Nicoje tądien joks viešasis transportas nevažiuoja – vyksta streikai. Tokios naujienos mūsų išties nepradžiugina, mat pradedame sukti galvas, kokiu būdu pasieksime Monaką. Laimei, regioniniai traukiniai važiuoja, kaip įprastai, tad be problemų pasiekiame kelionės tikslą. 18 laipsnių šiluma bei nuostabūs gamtos vaizdai pakerėja visus triBūniečius, tad miestą puošdami mūsų lipdukais nepastebimai pėsčiomis kalnuotomis vietovėmis sukariame daugybę kilometrų. Užkandę ir pailsėję prie arenos susitinkame su likusiais juodai baltai raudonais bei patraukiame į arenos vidų. Apsaugos darbuotojams nepatinka tai, kad patys išsirenkame sau patogiausią sektorių ir ten išsikabiname vėliavas, tad įvyksta trumpas konfliktas su policijos pareigūnais. Bandome paaiškinti, kad praeitą sezoną rungtynes stebėjome tame pačiame sektoriuje ir tai niekam neužkliuvo, tačiau derėtis pareigūnai nėra linkę, mat tas sektorius priklauso penkiems „aktyviems“ Monako fanams, kurių keli su pliušinėmis vištomis ant galvų be paliovos kėlė didelį triukšmą (vienas vištgalvis viso mačo metu pūtė dūdas), taip bandydami sukelti kuo daugiau diskomforto „Ryto“ žaidėjų suoleliui. Tad teko nusileisti mus į komisariatą jau išvežti besirengiantiems pareigūnams ir įsikurti tiesiai už savo komandos. Mačo metu „Rytą“ aktyviai palaikė keturiolika rytfanių, o šalimais esantį sektorių juodai baltai raudonomis spalvomis nudažo dar keliasdešimt sėdinčių „Ryto“ sirgalių. Panašu, kad streikuoja ne tik prancūzai, bet ir mūsų komandos žaidimas, tad tribūnoje dažnai suskamba naujausia mūsų daina: „Kas benutiktų...“. Parodome komandai, kad visada ją palaikysime, o po nesėkmingai pasibaigusio mačo žaidėjai atsako, prieidami prie mūsų sektoriaus ir spausdami kiekvienam rankas. Po rungtynių nuskubame į traukinių stotį, ketindami grįžti atgal į Nicą. Bet ir čia sulaukiame staigmenos - dėl streiko traukiniai šiandien nebevažiuoja. Kaip vėliau paaiškėja, taip pat ir autobusai. Kelias val. prasivaikščioję, beieškodami transporto, galiausiai su vietinių pagalba susiorganizuojame didesnį taksi automobilį, kuris už 120 Eur nuveža mus į už 21 km nuo Monako esančią Nicą. Išsimiegoję ir atsisveikinę su saulėtu pajūriu, paliekame Nicą ir keliaujame namo, kur jau po kelių dienų toliau palaikome „Rytą“ LKL mače su Šiaulių ekipa.
Daugiau įrašų