Chuckas Eidsonas: „Jei sužinočiau, kad kažkas yra žaidęs kaune, dalis manęs į tą žmogų žiūrėtų kreivai“

Jei paklaustum bet kurio rytfanio apie labiausiai atmintin įsirėžusį legionierių, didžioji dauguma neabejodama ištartų – Chuckas Eidsonas. Generolu pramintas vyrukas buvo dominuojanti jėga tuomečiame ‚Lietuvos ryte“ ir atvedė komandą į 5 titulus per vieną sezoną.

Jūsų dėmesiui – išskirtinis btribuna.lt interviu su Generolu.

– Chuckai, jau praėjo 11 metų, kai palikai Vilnių, ir 6 metai, kai baigei krepšininko karjerą. Ką dabar veikia Generolas Eidsonas, pakabinęs sportbačius ant vinies?

Pensija kol kas nuostabi! Esu palaimintas ir be galo laimingas, kad turiu galimybę būti su savo šeima ir matyti kaip auga mano vaikai. O visą kita ... Tiesą sakant, mano dienos nėra niekuo išskirtinės, leidžiu jas taip pat, kaip ir visi kiti.

– Papasakok apie savo sprendimą baigti karjerą. Ją baigei ganėtinai jaunas (34-erių), tad ar tai buvo sunkus sprendimas tau asmeniškai ir kokios buvo pagrindinės to priežastys?

Nusprendžiau baigti karjerą, nes man mano šeima ir vaikai visąlaik buvo aukščiausias prioritetas. Tiesiog pradėjau jausti, kad praleidžiu per daug. Kai mano dvynukai pradėjo eiti į mokyklą JAV ir aš negalėjau būti šalia jų, supratau, kad atėjo metas baigti karjerą.

– Na, o dabar grįžkime į pačią pradžią. Kai baigei universitetą, bandei patekti į NBA, tačiau tau nepasisekė. Ar liko kartėlis dėl to, jog taip ir nepavyko praverti NBA durų?

Ne, nėra visiškai jokio apmaudo. Esu daugiau nei laimingas dėl savo karjeros bei patenkintas tuo lygiu, kurį pasiekiau.

– Nepatekęs į NBA, patraukei į Europą. Čia iš pradžių turėjai tris puikius sezonus Vokietijoje ir Prancūzijoje. Ar buvo sunku prisitaikyti prie europietiško krepšinio stiliaus? Kas apskritai buvo sunkiausia?

Didžiausias sunkumas – kalbos barjeras, tačiau europietiškas krepšinio stilius man tiko, todėl prisitaikyti nebuvo sunku. Iš tikrųjų, kiekvienoje šalyje, kurioje žaidžiau, yra bent vienas dalykas, kurio pasiilgstu.

– Kitą sezoną patraukei Vilniaus „Ryto“ komandos dėmesį. Ar atsimeni, kaip atsiradai Vilniuje? Kodėl nusprendei čia tęsti savo karjerą?

Kai žaidžiau Strasbūro komandoje, žaidėme prieš „Rytą“ ULEB taurėje. Kadangi „Ryte“ tuo metu žaidė vienas artimiausių mano komandos draugų iš koledžo – Marijonas Petravičius, aš labai akylai sekiau šią komandą ir apie ją žinojau beveik viską. O dar kai sužaidėme rungtynes Vilniuje stebint neįtikėtinai miniai fanų, supratau, kad noriu čia žaisti.

– Ką atsimeni iš dviejų sezonų, praleistų Vilniuje?

Tų atsiminimų tiek daug... Komandos draugai, miestas, fanai ir pats klubas privertė mus jaustis tarsi namie. Mums labai pasisekė, kad komandoje buvo ir Marijonas su Bernadette (Marijono žmona), kurie Vilniuje mums buvo tikra šeima. Aišku, labiausiai įsiminė dvynukų gimimas, o pirmieji jų gyvenimo metai prabėgo būtent čia.

– Kaip jau pats minėjai, turėjai artimus santykius su Marijono Petravičiaus šeima. Ar vis dar bendraujate su juo? Galbūt pabendrauji su kitais buvusiais komandos draugais?

Aš su Mariumi dažnai nesišneku, bet mūsų žmonos bendrauja kelis kartus per savaitę ir papasakoja, kaip sekasi vienas kitam. Marius man yra kaip brolis, jei jis man rytoj paskambintų ir paprašytų bet kokios paslaugos, aš be abejonių jam padėčiau. Aš vis dar nesu užsiregistravęs jokiame socialiniame tinkle ir nesu daug bendraujantis vyrukas, todėl nebendrauju su buvusiais komandos draugais, tačiau galiu pasakyti, kad visi jie užima dalį mano širdies.

– Prisiminkime rungtynes su Golden State „Warriors“. Ką atsimeni iš tų rungtynių? Jose pasirodei puikiai, ar tuo metu dar tikėjaisi prasimušti į NBA?

Rungtynės buvo labai smagios, džiaugiuosi, kad galėjau būti jų dalimi. Po šių rungtynių sulaukiau didelio susidomėjimo iš NBA klubų, tačiau nusprendžiau nepasinaudoti šiuo šansu. Europoje jau turėjau užsitarnavęs gerą vardą, o ir mano šeima buvo čia labai laiminga.

– Papasakok apie derbius su žalgiriu. Ar atsimeni tą atmosferą, vyravusią šių rungtynių metu?

O taip... Į šias rungtynes visada ėjome su kitokia energija. Galėdavai jausti tą įtemptą emociją iki pat kamuolio išmetimo. Tiesą sakant, net jei ir dabar išgirsčiau, kad kuris nors žmogus yra žaidęs žalgiryje, dalis manęs į tą žmogų žiūrėtų kreivai.

– Ar atsimeni tą sezoną, kai „Rytą“ paliko pagrindinis įžaidėjas Branko Milisavljevičius ir tu perėmei pagrindinio įžaidėjo rolę? Ką tuomet manei apie šį pasikeitimą? Ar manei, kad sugebėsi žaisti taip, kaip po to matėme tave žaidžiantį?

Taip, atsimenu, kad buvo labai liūdna, kai išvyko Branko, nes jis man labai patiko. O persiorientavimas į įžaidėjo poziciją man nebuvo sunkus, tą patį dariau ir koledže. Pirmą kartą per savo karjerą gavau tiek laisvės kurti žaidimą, todėl įgavau ir pasitikėjimo žaisti taip, kaip matėte mane žaidžiantį. Taip pat ir mano komandos draugai buvo nuostabūs: mane supo nerealūs metikai, o aukšti žmonės, kaip Marius, padarė mano darbą labai lengvą.

– 2008-2009 metais „Rytas“ laimėjo visus čempionatus, kuriuose žaidė. Tai Europoje nutinka nedažnai. Kuo buvo ypatinga ta komanda?

Mes buvome grupė vyrukų, kuriems patiko kiekvieną dieną ateiti į salę ir sunkiai dirbti. Mums visiems nuoširdžiai rūpėjo, kad mums pasisektų ir mėgavomės žaidimu kartu.

– Dabar „Rytas“ išgyvena sudėtingus laikus. Koks būtų tavo patarimas fanams, žaidėjams bei pačiam klubui?

Pirmais metais, kai žaidžiau „Ryte“, mes nelaimėjome nieko. Daug žmonių manė, kad tiesiog nesame pakankamai geri, kad tą padarytume, bet kitais metais mes laimėjome penkis titulus. Kartais užtenka ir mažos kibirkšties tam, kad dalykai pasikeistų. Mano palinkėjimas: kovokite toliau bei niekada nenustokite palaikyti savo komandos.

– Ko norėtum palinkėti visiems „Ryto“ fanams, kurie atsimena tave kaip geriausią visų laikų legionierių?

Jei atvirai, aš norėčiau, kad jūs suprastumėte, kokią didelę įtaką turėjote mano žaidimui, mano gyvenimui ir mano širdžiai. Ačiū jums!