2019-11-20 Partizan - Rytas
Rugpjūčio mėnesį, po „Europos taurės“ burtų traukimo ceremonijos, teko atsidusti su fraze: ,,ir vėl...''. Taip, ir vėl viena iš varžovių - „Partizan NIS“ ekipa, ir vėl jau tradiciniu tapęs Belgradas, o tai reiškia, kad „B tribūna“ eilinį kartą ten apsilankys. Po visų svarstymų į Serbiją pasiryžta vykti 9 rytfaniai. Deja, išvykimo dienos rytą vienas iš keliaujančių atsibunda su gerokai pakilusia temperatūra, tad praneša draugams, kad į Belgradą teks vykti aštuoniese, be ligos pakirsto rytfanio.
Vėlyvą pirmadienio vakarą susirinkę prie vieno iš prekybos centrų pamatome, jog ir antrą mūsiškį užpuolė liga, tik jau ne peršalimo pasekmės, o akies infekcija. Tad pasipildę vaistų atsargomis, ir sulaukę vieno gerokai vėluojančio rytfanio, pagaliau pradedame ilgąją kelionę. Pirmasis, pasiryžęs sėsti prie vairo, visus prajuokina savo nuostabomis dėl automobilio naujoviškų galimybių. Gerą nuotaiką šis vairuotojas palaiko ir naktį, pradėjęs į eterį leisti savo anekdotus apie vieną tautą, taip gerokai išjudindamas kelionės ekipažą ir neleisdamas jam liūdėti. Taip pasikeisdami ir kelioms val. strigdami kelių remonto ruožuose galiausiai nuvairuojame iki Budapešto, kur mūsų laukia pirmoji stotelė – šiame mieste ir liekame nakvoti.
Įsikuriame Vengrijos sostinės apartamentuose, o tada judame į vietinį tradicinį restoraną. Čia pamatome tai, ką gan retai tepamatytume Lietuvoje - chamišką ir grubų padavėjų aptarnavimą. Linksmai reaguojame į aptarnaujančių mergaičių meniu mėtymus į mūsų pusę bei bandymą apgauti su eurų kursu. Nuotaikos prideda ir vienos komandos iš laikinosios sostinės rungtynių rezultatas. Tad trumpai apžiūrėję naktinį Budapeštą, keliaujame užbaigti vakaro į savo apartamentus.
Trečiadienio rytą tęsiame kelionę link savo tikslo - Serbijos sostinės, kur keliaujame palaikyti mylimo klubo. Belgradą pasiekiame likus 2 val. iki mačo pradžios. Iš viso „B tribūna“ iki šiol Belgrade yra buvusi 5 kartus, visus tuos kartus rungtynės vyko legendinėje „Pionir“ arenoje, bet šį kartą mačas vyks 18 tūkst. žiūrovų talpinančioje „Štark“ arenoje. Tad pasistatę savo transporto priemonę arenos parkinge, patraukiame link pagrindinio įėjimo. Lauke iš apsaugos ir vietinių fanų nesulaukiame jokio dėmesio, be jokių keblumų patenkame ir į arenos vidų.
Praėję „robokopų“ (spec. pajėgų pareigūnų) koridorių pamatome, jog mūsų vietos yra netoli aktyviųjų serbų sektoriaus, šalia žurnalistų ir pan. auditorijos, kuo liekame nelabai patenkinti, nes suprantame, kad šios vietos - visiškai netinkamos aktyvaus palaikymo kūrimui. Nors apsaugos darbuotojo prieš mačą buvome įspėti, kad dėl mūsų pačių saugumo mums draudžiama rodyti savo vėliavą ar šalikus, prasidėjus rungtynėms, iškart iškeliame vėliavą ir pradedame skanduoti. Aplinkiniai žmonės įprastai reaguoja į mūsų bandymus kurti palaikymą, susidaro įspūdis, kad Belgrado sirgaliai jau įpratę, jog „Ryto“ nebūna be „B tribūnos“. Tačiau po kelių min. vėl sulaukiame apsaugos vado grasinimų, jei nepaslėpsime vėliavos ir neatsisėsime, mus tuojau pat išvarys iš arenos. Sutinkame su tokiomis pasekmėmis, bet tikrai nesiruošiame slėpti vėliavos ar nustoti palaikyti komandos, dėl kurios nuvažiavome tiek kilometrų.
Nieko nepešęs tas pats apsaugos vadas antro kėlinio pradžioje ateina jau su kitu administracijos darbuotoju, kuris yra nusiteikęs kur kas pikčiau. Šis pradeda nesveiku balsu rėkti, reikalaudamas atsisėsti, bei bando išplėšti mums iš rankų vėliavą. Po ko įvyksta susistumdymas, kadangi tikrai nežadame paklusti neadekvatiems nurodymams. Rytfanius nustebina incidento metu atbėgę apie dešimt „Partizan“ sirgalių, kurie imasi mus ginti ir patys pradeda susistumdymą su apsauga. Paradoksalu, jog mus gina tie, nuo kurių taip aršiai mus nori apsaugoti apsauga. Viskas greit išsisprendžia, atėjus labiau sukalbamiems pareigūnams. Netrukus esame išvedami į koridorių, o vėliau perkeliami į arenos viršų, iš kur atskirti nuo visų ir saugomi apsaugos toliau tęsiame palaikymą, būdami virš pagrindinės „Partizan“ palaikymo grupuotės „Grobari“.
Verta paminėti, kad „Partizan“ fanai yra pasidalinę į kelias palaikymo grupes, vienoje arenos pusėje skamba vienos dainos, o kitoje – visai kitos, dėl ko arena neskamba taip vieningai ir garsiai, kaip skambėdavo anksčiau. Atmosferą gadina ir minučių pertraukėlių metu vietoj fanų dainų skambanti garsiai leidžiama muzika šokėjų pasirodymams. Tai nė iš tolo neprimena tos atmosferos, kuri vyraudavo „Pionir“ arenoje. Tokioje triukšmingoje arenoje palaikyti komandą mums yra be galo sunku, bet pagauname tylos pauzes per tarpus tarp dainų, kuomet mūsų skanduotės suskamba išties galingai, taip priversdamos į mus atsisukti pirmo aukšto tribūnas.
Nors „Rytas“ tikrai kovojo iki paskutinių sekundžių, deja, pergalės jam iškovoti nepavyksta. Padėkojame komandai už kovingumą, o žaidėjai mums - už palaikymą. Po rungtynių gausios robokopų pajėgos palydi mus iki mūsų transporto. Paliekame Belgradą ir keliaujame tiesiai link Varšuvos, nes būtent ten esame suplanave savo nakvynę.
Varšuvą pasiekiame ketvirtadienio popietę, įsikuriame senamiestyje esančiame bute bei mėgaujamės poilsiu, kadangi vakare laukia susitikimas su senu bičiuliu, jau kurį laiką gyvenančiu Lenkijos sostinėje. Jis praveda mums neilgą ekskursiją po Varšuvos senamiestį. Tačiau žvarbus oras išties nedžiugina, todėl vakarą pratęsiame jaukiame serbų restorane, kur skambant gyvai muzikai šildomės, degustuodami rakiją, kurios nepavyko paragauti pačioje Serbijoje. Pavalgę bei sužinoję, jog Kaune temperatūra taip pat nukrito (po „Crvena Zvezda“ apsilankymo ten -2), smagiomis nuotaikomis grįžtame į savo apartamentus.
Penktadienio rytą išsimiegoję bei jausdami pirmuosius peršalimo simptomus paliekame Varšuvą ir keliaujame link namų, į ne ką šiltesniu oru pasitinkantį Vilnių. Tačiau sirgti nėra kada, nes tepailsėję vos vieną dieną jau lekiame paskui savo klubą į Klaipėdą, tolimiausią LKL išvyką, kuri po Belgrado neatrodo tokia tolima...
Su „Rytu“ – visur ir visada!
