2019-11-05 Lokomotiv - Rytas

Tokias ar panašias reakcijas išgirdome, kai savo šeimos nariams ir antrosioms pusėms paskelbėme, jog keliausim į pietų Rusijoje esantį Krasnodarą. Nu į kokį daugiau – į tą, kur Slavikas su Dimonu juda per Nasha Russia prieš Ryto mačus per TV6. Vos ištraukus burtus tapo aišku, kad ši išvyka bus viena sudėtingiausių ir tikrai pati brangiausia, bet „pramušti“ mes turime viską. Taigi, viso trise nusprendėme imti šią pakankamai egzotišką išvyką. Labiau pasidomėję supratome, kad skristi tiesiai į Krasnodarą nebus pakankamai linksma ir įdomu, todėl savo maršrutą dar šiek tiek pasunkinome. Nusprendėme per Maskvą skristi į pagrindinę Sočio miesto dalį – Adlerį, o iš ten traukiniu keliauti į Krasnodarą. 

Apie viską nuo pradžių. Kelionė prasideda nuo vieno iš Vilniaus mikrorajonų – Žirmūnų. Jo senbuvis visada didžiuodamasis pabrėžia, jog tai – aktyviausias B Tribūnos rajonas. Dviese pajudame iš ten ir iš Vilniaus pakraščio prigriebiame paskutinį kolegą, pasitikrinam pasus, vizas ir pirmyn į oro uostą. Galima sakyti, jog iki nusileidimo Sočyje jokių nuotykių nebuvo, dar kelis kartus aptariame savo kelionės planus. Du iš mūsų jau buvo lankęsi Rusijoje – Maskvoje ir Sankt Peterburge, tačiau kartu nutariame, jog tai nebuvo tikroji Rusija. Tikroji Rusija – mums prieš akis. Taip pat, užbėgant įvykiams už akių, reikia paminėti, jog vienas iš mūsų beveik iš viso nekalba rusiškai, tad dalis juokingų istorijų bus susiję su tuo.

Po beveik visos dienos kelionės apie 18:00 leidžiamės Adlerio oro uoste. Sveiki atvykę. Mus pasitinka šiltas klimatas ir sugrįžimas atgal į praeitį. Vos išėjus iš oro uosto sutinkame daug old schoolinių taksistų, kurie bando siūlyti 8 km. keliones iki miesto centro už +-50 eurų. Atšovus, jog su mylimu Yandexu tą patį atstumą galime įveikti už penkis eurus, gaunam trumpą atsakymą: „Tai ir naudokitės tais savo appsais“. Vis tik, paėjus dar keletą metrų sutinkame pirmą vakaro herojų – nei taksistą, nei Yandexo vairuotoją, tiesiog paprastą vaikinuką, kuris stovi prie oro uosto ir siūlosi pavežti į centrą. Rizikuojam – varom. Įsėdame ir suprantame, kad tokios patirtys ir padaro išvykas įsimintinomis. Bičiukas mašinoje įjungia muziką ant maksimumo ir gatvėmis skrenda 120 km/h greičiu. Nepaisant raudonų šviesoforo signalų, kelio ženklų, po automobilio ratais krentančio dviratininko, kažkaip išvengiame avarijos ir pasiekiame savo viešbutį. Taxi Russia filmo herojus pasigiria savo bolidu ir didžiuojasi savo aptarnavimu pabrėždamas, jog čia ne „Simiorkė“ ir paklausdamas „Nu ką greitai atvažiavom?“. Gūžtelim pečiais ir einam įsikurti į viešbutį. Viešbutis nenuvilia – pro balkoną matomi jūros vaizdai, šildomas lauko baseinas ir kiti privalumai. 

Pirmą vakarą nusprendžiame patyrinėti Adlerio centrą. Čia jokio architektūrinio palikimo nerandame, tačiau jūros pakrantė pakankamai gyva, daug naujų restoranų ir kavinių, vis prasiveržianti gera Rytų Europos rajonų kultūra, kai gopnikai su treningais ant peties nešasi muzikos grotuvus ir bando kaitinti džekes. 

Po kelių valandų ir labai gerų šašlykų degustacijos keliaujant namo įsiveliame į dar vieną stereotipinį rusišką nuotykį. Ir viskas kyla dėl nekalto HELLO. Žingsniuojam sau ramiai promenada, gal kartą ar du sušunkam kokią skanduotę, kol prieiname policijos patikros punktą/budelę. Lauke stovintis mentas sako kažką panašaus į „Dobryj večer“, bet jam prieš akis pasitaikęs vienintelis rusiškai nekalbantis mūsų kompanijos asmuo angliškai jam atšauna „Hello“. Ne, nu čia pasityčiojimas... Greitai patenkame į budelės vidų, kur Rusijos mentai su mumis užsimano susipažinti artimiau. Įsivaizduokite tą stereotipinę mentų išvaizdą Rusijoje – viskas taip ir atrodė. Jų viso keturi – du kaip paršiukai su dvigubais pagurkliais, vienas kažkoks viršininkas ir vienas toks plonas, plonas velniukas su jam trigubai per didele kepure. Ant sienos, žinoma, ir paties Vladimiro Vladimirovičiaus portretas. Ir prasideda maždaug toks pokalbis:
- Nuuu, ką čia darot?
- Mes lietuviai, atvažiavom krepšinio pasižiūrėti, antradienį mūsų komanda žais Krasnodare.
- Krepšinio fanai? Pas mus tokių nėra.
- Lietuvoj yra.
- O ką, jūs ne visi rusiškai mokat? Vot etot pacan *rodo pirštu į rytfanį* mne halo gavarit.
- Šitas nemoka.
- Man atrodo jūs futbolo chuliganai. O pas mus yra įstatymas, kad jei sulaikome futbolo chuliganus, tai galim vežti į komisariatą tapatybės nustatymui. Ten dar Interpolas atvažiuoja, dar kažkas. Parodykit savo pasus.
Paduodame pasus ir bandom pasakyti, kad tikrai mes už tą krepšinį.
- Kokį krepšinį, Fred Perry užsidėjot ir galvojat patikėsim ką čia šnekat? Iš vis vieno iš jūsų viza rytoj baigiasi.
- Ne, žinokit, mes tik prieš keletą valandų atvykom. „My ne Spartak i ne CSKA“, - pabrėžia rusiškai nekalbantis pilietis T. – My Rytas Vilnius.
- O pas jus Dinamo yra?
- Ne.
- Hm... *tarpusavyje rusiškai derasi ką su mumis daryti*. Ai, eikit. 

Taip po gražaus ir ilgo pokalbio su vietiniais pagaliau grįžtam į viešbutį. Kita diena – dar aktyvesnė. Planuojame aplankyti bent kelis objektus, esančius kažkur 50 km spinduliu nuo Sočio.
Antrąją išvykos dieną rytfanius pasitiko išsiilgta saulė ir šiluma, tad vos prabudę ir susipažinę su rusiškų viešbučių pusryčių ypatumais, alkani patraukiame į kalnus. Pirmiausia mūsų pamėgtas Yandex pristato mus į „Skypark“. Jame pereiname per ilgiausią pasaulyje kabantį tiltą – 439 m. ilgio ir net 207 m. aukščio objektas palieka gerą įspūdį. Atrodo, jog čia sukištos pakankamai rimtos investicijos, o aplinka sutvarkyta vakarietiškai. Papuošę tiltą B Tribūnos lipdukais pasigauname dušmaną ir keliaujame į olimpinį Roza Xutor kurortą. Vairuotojui nemažai klausimų sukelia mūsų kalba, tad sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, bando išsiaiškinti, ar tikrai pas mus taip nemėgsta rusų, žavisi Prancūzijos mitingų dalyviais ir skundžiasi, jog jų šalyje valdžiai prieštarauti prilygsta nusikaltimui.

Atvykę ragaujame vietinės Charčio sriubos ir skubame kilti į kalnus, kurie jau pasidengę sniego sluoksniu. Vienam iš rytfanių kalnų keltuvai tampa nauja patirtimi, todėl kiti du tuoj pat pradeda juoktis iš kolegos, kol šis neramiai žvalgosi į vis labiau tolstančią žemę. Užkilę į aukščiausią tašką šiek tiek pasivaikštome ir pagalvojame apie galimybę leistis į kitą kalno pusę, tačiau apsauga įspėja, jog nuo šios vietos toliau žengti gali tik Rusijos piliečiai, visgi ši teritorija prie pat Rusijos okupuotos Abhazijos… Čia pat kolega D. pastebi, jog pametė kalnų keltuvų bilietą, tad geriausia mintimi tampa pasivaišinti karštu vynu. 

Tarp kitko, žmonės, sutikti kalnuose, pasirodė labai šilti. Beveik visi keltuvų bendrakeleiviai užkalbindavo, klausdavo iš kur esame atvykę, o rytfanis D. visiems bandė išaiškinti, kad miestas prie Megos yra jo nemėgstamiausia vieta. Susidarė įspūdis, jog toje vietoje turistai iš užsienio po olimpiados yra retenybė – panaši į Lietuvos futbolo rinktinės pergales. Atrodė, jog žmonėms Lietuva – tai siekiamybė ar svajonė, nejautėme jokio priešiškumo, jie stebėjosi dalykais, kurie mums jau atrodo elementarūs ir kasdieniški. 

Pasidžiaugę sniegu ir pasigrožėję Kaukazo viršukalnėmis skubame grįžti į Adlerį. Šįkart pasirenkame keliauti autobusu, kuris veža pro stoteles labai originaliais pavadinimais: „Gazprom“ (visas miestelis/kurortas pavadintas šiuo vardu), „Dešimtas kilometras“, „Devintas kilometras“, „Šeštas kilometras“, „Tiltas“, „Klubas“. Per kiek daugiau nei valandą pasiekiame Adlerį ir keliaujame tiesiai į olimpinį parką. „Fist“ stadionas šiuo metu priima tik „Sočio“ futbolo klubo sirgalius, o šalia esančiose ledo, kerlingo ir kitų sporto šakų arenos atrodo tuštokos. Pačiame olimpiniame parke žmonių nedaug, o reklamos vis dar mena 2018 m. vykusį pasaulio futbolo čempionatą ir 2014-ųjų olimpines žaidynes. Tolumoje matomi viešbučiai atrodo pompastiškai, bet tuo pačiu labai netikroviškai. Priėjome bendros išvados – statant olimpinius objektus Rusijos valdžia nelabai galvojo, ką su jais veikti po žaidynių. Turbūt tai yra pakankamai natūralu, tokią tendencija galima pastebėti ir kitose šalyse. Tuo pačiu galima pastebėti, jog Sočiui būtent šie objektai įpučia gyvybės ir kitų spalvų, juk šalia yra Formulės 1 trasa, jų futbolo komanda žaidžia aukščiausioje futbolo lygoje, mieste taip pat įsikūrę žinomų vardų viešbučiai kaip Radisson ar Mercure. Patys vietiniai gyventojai teigia, jog Olimpiada labai pagerino jų gyvenimą.
Trečiąją išvykos dieną rytfanių laukė ilga kelionė į Krasnodarą. Beveik šešias valandas keliaujame traukiniu, kurio bėgiai tris valandas driekiasi palei pat jūrą. Tai ypač sužavi pilietį T., kuris pasineria į mąstymų pasaulį ir kelias valandas tiesiog grožisi vaizdais. Tuo tarpu D. kovoja su tarakonais (amžiną atilsį jiems), o M. pažindinasi su George‘o Orvelo kūryba. Beje, pakankamai ironiška, jog kelionės metu buvo skaitomas būtent G.Orvelo “Gyvūlių ūkis”. Antrojoje traukinio kelionės dalyje knyga paskatino diskusijas apie tai, kiek ji vis dar aktuali Rusijos gyvenime, taip pat kiekvienas rinkomės sau artimiausią ūkio veikėją. Juokavom, kad ši išvyka taps rekordinė pagal perskaitytų puslapių skaičių, nes du iš trijų keliautojų spėjo perskaityti po knygą. Atvykę į Krasnodarą skubame į savo apartamentus, o po vakarienės aplankome vietinį Pubą. Jo padavėją sužavi vieno iš rytfanių rusų kalbos žinios, o piliečiui T. pasidaro įdomu, ar „Zenit“ vėliava kaba pakankamai tvirtai. Paragavę nacionalinių Rusijos gėrimų skubame ilsėtis – rytoj rungtynių diena.

Rungtynių dieną pasitinkame skirtingomis nuotaikomis. Planas buvo paprastas – aplankome kelis istorinius Krasnodaro objektus, pasižvalgome suvenyrų, apžiūrime senąjį ir naująjį stadionus bei varom į mačą. Vis tik, T. sugebėjo peršalti ir besipurtydamas nuo temperatūros nusprendžia pirmą dienos pusę praleisti namie su arbatomis, jog galėtų iš naujo pasikelti temperatūrą mačo metu. D. ir M. pasileidžia tyrinėti Krasnodaro gatves.

Įdomu tai, jog nei Sočyje, nei Krasnodare gatvėse nesimato jokių suvenyrų su Putino veidu ar komunistiniais simboliais, kurių buvo pilna Sankt Peterburge ir ypač Maskvoje. Po poros valandų kolegos grįžta į kambarį susirinkti piliečio T. Nors sveikata vis dar šlubuoja, bet jau trise grįžtame į Krasnodaro gatves, pasistiprinam Burger Kinge bei dar šiek tiek pasivaikštome aplink esančiame “centre”. Tas centras, švelniai tariant, savotiškas. Iš tiesų Krasnodaras primena didelius Naujininkus. Mieste gyvena netoli milijono žmonių, eismas vyksta labai neorganizuotai (pastebime, jog pikčiausi vairuotojai tai mūsų draugai iš Yandexo), o prisisegti saugos diržą, rodos, yra gėda ir nevyriška.

Popiet lankomės dviejuose objektuose, kurie turi tą pačią paskirtį, bet yra labai skirtingi. Pirmiausia keliaujame į senąjį Krasnodaro stadioną, kur žaidžia vietinė „Kuban” komanda. 

Stadionas tikrai oldschoolinis, su daug betono, savotiškai jaukus ir įdomus. Įdomu tai, jog „Kuban” dabar rungtyniauja regioninėje lygoje, išgyvena sunkius laikus, bet vis dar turi stipresnį aktyvų palaikymą už FC “Krasnodar”, kuri žaidžia naujajame miesto stadione. 

Šis stadionas pastatytas kitame Krasnodaro miesto gale, iš išorės būtų net sunku nuspėti, jog tai futbolo stadionas. Labai modernus statinys su dar modernesniu parku šalia jo. Atrodo, kad tai bene pagrindinė žmonių susibūrimo vieta mieste, ši teritorija kardinaliai skiriasi nuo viso likusio Krasnodaro. 

Vaikščiodami juokaujame, jog visi Rytfaniai likus dviem valandoms iki mačo renkasi prie Lenino paminklo, tačiau susivokiame, jog likę bendraminčiai sumaišė Krasnodarą su Krasnojarsku ir nusigrūdo į kitą Rusijos galą. Jei rimčiau, tai stebimės, kaip Liverpoolio fanai sugeba sumaišyti Gentą su Genku bei prisimename istorijas, kai vieno futbolo klubo fanai Budapeštą sumaišė su Bukareštu.

Ką gi, surimtėjus vėl kviečiame Yandexą ir VIP klasės keliais, per duobes ir kamščius valandą keliaujam link pagrindinio kelionės taško – „Lokomotiv“ namų arenos Basket Hall. Tvirtai sutariame, jog bus pergalė, nes kam galvoti kitaip, jei nukeliauji tokį kelią paskui komandą.

Arena mus pradžiugina veikiančiu WiFi, kas mūsų kelionės metu buvo pakankamai retas dalykas. Supratinga apsauga leidžia pasikabinti vėliavą pirmojo aukšto sektoriaus viršuje. Ten ir įsikuriame. Artėjant mačo pradžiai T. rėžia, jog arbatos bei paracetamolis suveikė bei galėsime „daryti gerą palaikymą”. Tą ir darom, nors esam tik trise, bet jau pirmajame kėlinyje traukiam ne tik skanduotes, bet ir sudėtingesnes dainas. Iš tiesų, per rungtynės prasukome beveik visa B Tribūnos repertuarą.

Iš Lietuvos gauname žinių, kad eterio laiko gauname tiek, lyg būtume kokie influenceriai netikėtai užklydę į LKL arenas. Per ilgąją pertrauką prie mūsų prieina „Lokomotiv” darbuotojas, kurį sudomina B Tribūnos veikla, šiek tiek pašnekame apie palaikymą, kelionės būdus ir t.t. Tampa aišku, jog išvykos fanų Krasnodare būna labai retai, galbūt tai ir yra priežastis dėl išskirtinio dėmesio mums. Vietiniai Krasnodaro sirgaliai remiasi keliomis skanduotėmis ir suaktyvėja tik mačo pabaigoje, o pačioje arenoje dominuoja vokiškos kartoninės vėduoklės.
Mūsų komanda aikštėje kaunasi labai pagirtinai, nuotaika superinė, o arenoje skambanti „Nu gde že vaši ručki“ daina kai ką priverčia prisiminti ir mokyklos diskotekų judesiukus, kuriuos transliuoja ir TV. Kaip ir visi žinote – Rytas iškovoja dramatišką pergalę, po kurios paskęstame euforijoje. Beveik visi žaidėjai prieina prie mūsų sektoriaus, jie mums dėkoja už palaikymą, o mes už tokią kovą aikštėje. Dovis lepteli, jog kelis kartus mus girdėjo, nutariame, jog dėl to galim užsidėti dar vieną pliusą prie savo misijos Krasnodare įgyvendinimo. Ypač didelių sveikinimų iš rytfanių gauna etatinis Euroišvykų nesėkmių nešėjas T. – jam tai buvo 3 matyta Ryto pergalė iš jo 21 Euroišvykos.

Atslūgus emocijoms vis tik suprantama, jog liga sugrįžo, ir dviem likusiems keliauninkams vėl tenka kuprinėse ieškoti vaistų bei gelbėti kolegą. Grįžę prie savo apartamentų užsisakome po pergalingą pica ir sukertame jas stebėdami Čempionų lygos kovas. Daug švęsti laiko neturime, nes jau 5 ryto laukė skrydis į Maskvą. Pamiegoję vos tris valandas su liūdesiu paskutinį kartą jungiam Yandexo appsą. Dar kartą gauname galimybę pavažiuoti su statistiniu dušmanu, kuris į posūkį įvažiuoja bent 40 km/h greičiu ir cypiančiomis padangomis, o oro uoste matom vyruką, kuris kildamas laiptais tiesiog spjaudo ant grindų. Tokiomis romantiškomis nuotaikomis paliekame Rusiją ir sutariame, jog mums tai buvo viena geriausių Euroišvykų.