2017-10-18 Partizan – Lietuvos rytas
Pirmadienis daugeliui yra nekenčiamiausia savaitės diena. Juk po nepastebimai greitai pralekiančio savaitgalio vėl reikia į mokslus ar į darbus. Tačiau spalio 16-oji rytfaniams buvo ypatinga. Kol vieni vakare skubėjo į susitikimą su „Lietuvos ryto“ vadovybe, kiti tuo metu rinkosi ruošdamiesi keliauti į Belgradą.
Aktyvų komandos palaikymą propaguojantiems ir dar niekad nebuvusiems Belgrade aplankyti šį miestą ir savo akimis išvysti serbų palaikymą - tikra svajonė. O ten jau buvusiems norisi sugrįžti dar kartą. Tad nenuostabu, kad 8 punktualūs B tribūnos nariai nekantriai laukė paskutinio vėluojančio kolegos, kuris vietoj žadėtų 10 min., užtruko dvigubai ilgiau.
Galiausiai visiems susirinkus į išvykimo vietą pakiliomis nuotaikomis pajudame iš Vilniaus. Mikriuke iškart prasideda užsakymai ekipažo DJ‘ui dėl muzikos. Ne veltui sakėme, jog šioje kelionėje mūsų - 10: devyni rytfaniai ir Ala Pugačiova. Būtent jos dainų nepailstamai vis reikalavo vienas rytfanis.
Tik įvažiavus į Lenkiją daugelį nustebina atsiskleidęs piliečio M. talentas - dėl laisvo kalbėjimo lenkiškai lengvai galima jį palaikyti vietiniu. Tačiau net ir lenkų kalbos žinios ne itin pagelbėja, mat fliakų (nacionalinės lenkų sriubos) paieškos prasideda nesėkmingai, tad tenka dar kiek pasivažinėti, kol pakeliui randame užkandinę, kurioje galime pavalgyti. Nors garsieji lenkiški fliakai patiekiami negailint ir didžiausios lėkštės duonos, šiuo maistu vis dėlto nusiviliama, mat skonis neprilygsta tam, kuris išliko prisiminimuose iš ankstesnių apsilankymų Lenkijoje.
Pavakarieniavę pasidarome bendrą nuotrauką. O RU vyrukai dar susigundo galimybe laimėti iPod‘ą, tačiau niekam taip ir nepavykus vienu smūgiu pasiekti konkretaus taškų skaičiaus bokso žaidimo automate, didesne pramoga tampa katino gaudynės. Nusprendę, kad šio vis dėlto kartu vežtis negalime, paleidžiame kicių ir lekiame toliau.
Už vairo sėdintis Ponas Greitis pateisino savo pravardę, pirmiausiai aplenkdamas prieš mus važiavusį Porsche automobilį, taip visam busui sukeldamas daug džiaugsmo, o vėliau 33 km viršydamas leistiną greitį, dėl ko lenkų pareigūnai skyrė mums 200 zlotų (47 Eur) dydžio baudą. Ją buvo liepta susimokėti grynaisiais, o tokių neturint nurodė, kur galime išsikeisti pinigus. Tad papildomai sugaišę kiek laiko bei susimokėję „angelams sargams“, galėjome važiuoti toliau.
Vieno sustojimo metu, pusę 4 val. ryto, pilietis R. degalinėje panoręs pasitikrinti savo blaivumą, įpūtė 5 promiles. Nepaisant jų, vyrukas sugebėjo ne tik adekvačiai kalbėti bei elgtis, bet ir nusipirkti dar alkoholio. Todėl nusprendę, kad alkotesteris rodo "vėjus", pratęsiame savo linksmą kelionę.
Kadangi kelias išties ilgas (1700 km), o turimos muzikos pasirinkimas nėra platus, Vengrijoje priimame sprendimą nusipirkti kelis vengriškos muzikos CD, kad paįvairintume šios išvykos grojaraštį. Tai labai pradžiugina keliautojus, tačiau vietinis repas rytfanių nesužavi, todėl kiekvienam užskaičius antrąjį CD, šį važiuodami prasukame daugybę kartų, iki tokio lygio, kad kai kurie jau gali pritariamai padainuoti.
Išalkę sustojame viename iš Vengrijos miestelių, tikėdamiesi jame ir pavalgyti, tačiau pasivaikščiojus aplink neišvystame nieko kito kaip didžiulį čigonyną (treninginius tupikus, griaužiančius batoną stotelėse ar „nuostabias“ mamytes, vienoje rankoje laikančias maitinamą vaiką, o kitoje – rūkomą cigaretę). Vaizdelis išties nedžiugina akių, tad mūsų viltis apie maistą galutinai sužlugdo užkalbintas pareigūnas, patvirtinęs, kad čia: "no normal food". Jeigu net jis taip atsiliepia apie savo gyvenvietę, belieka maisto paieškas pratęsti kitur. Tad vietą pietums susirandame jau kitame miestelyje.
Vasariškas oras (šiluma siekė net 26 laipsnius) skatina išsirengti, tad pilietis R., susiviliojęs kito rytfanio pasiūlymu, pasiskolina šlepetes. Jos, deja, buvo ne tokios, kokių tikėjosi, mat vietoj pliažinių šliurių rytfaniui pasiūlytos tikrų tikriausios kambarinės šlepetės. Tad visų juokui pilietis R. atrodo taip, lyg ką tik nusileidęs iš namų į pirmą aukštą parūkyti. Nusivylę likome ir vietinėmis picomis, tad sušokę atgal į busą, oldschool‘inių gabalų lydimi, galiausiai pasiekiame kelionės tikslą - Belgradą.
Čia eismas – nenormalus, visi važinėja, kaip panorėję, negailėdami vienas kitam nuolat pasignalizuoti. Privažiavus hostelį tikru iššūkiu tampa išvykos transporto parkavimas siauroje vietoje – aidint gausybei mums skirtų kitų eismo dalyvių vairuojamų mašinų signalų, pakeičiamas vairuotojas, už vairo sėdęs pilietis A. busiką priparkuoja be prieškaištų. Palikę busą šioje mokamoje vietoje, einame įsiregistruoti į hostelį, kuriame buvome užsisakę 3 bei 6 vietų kambarius. Šešiavietis kambarys be problemų užpildomas, bet likusių 3 mūsiškių laukė staigmena. Vietoje triviečio kambario paskiriamas atskiras 2 kambarių butas su vonios kambariu bei virtuve kelių min. kelio atstumu nuo hostelio. Kol keliaujame link jo, hostelio administratorius prasitaria, kad nemėgsta „Partizano“ klubo, o serga už „Crvena Zvezda“ (todėl nenustebina ir „Delije“ grafitis, esantis šalia įėjimo į laiptinę). Taip pat mums pasiūloma už papildomą 1000 dinarų (apie 8 Eur) sumą palikti mikriuką saugiai parkinge. Pasirodo, ta vieta parkinge - pravažiavimo keliukas daugiabučio kieme! Tad kaimynai ilgai netrunka mums paaiškinti, jog čia statyti mašinos negalima.
Kol bandoma išsiaiškinti, kas čia ir kaip, 6-viečio kambario gyventojai nusprendžia nelaukti ir pirmieji nuskuba vakarieniauti į miesto centrą. Todėl neradę draugų likusieji užsuka į "Tri šešira" restoraną, kur su gyvai muzikantų atliekama muzika iki soties prisikemša pilvus serbišku maistu. Čia pilietis M. ir vėl visus nustebina, atskleisdamas dar vieną savo talentą - muzikantams mūsų staliukui užtraukus rusišką dainą (nieko nestebina tai, kad nei vienos lietuviškos dainos atlikti jie nemoka), jaunuolis pritaria muzikantams savo balsingu dainavimu. Gyvos muzikos tą vakarą klausosi ir kitoje vietoje vakarieniaujantys rytfaniai, kurie dosniai dalinę arbatpinigius muzikiniais pasirodymais „džiaugiasi“ gerokai ilgiau. Verta pastebėti, kad maisto porcijos Belgrade išties didžiulės, tad viso buvimo šiame mieste metu dauguma nei karto iki galo neįveikia nei vieno patiekalo! Pavalgę dar pasimėgaujame vasariškai šilta naktimi, apeidami kai kuriuos lankytinus miesto objektus.
Kitą dieną išsimiegoję bei papusryčiavę keliaujame aplankyti „Partizano“ ir „Crvena Zvezda“ stadionus. Kadangi jie yra tolokai nuo mūsų hostelio, išbandome viešąjį transportą, kuris iš išorės neatrodo itin patraukliai ir moderniai.
Pirmąjį apžiūrime „Partizano“ stadioną. Klubo atstovas, vardu Atila, praveda mums ekskursiją, aprodydamas tiek trofėjų kambarį, tiek krepšinio komandos ofisą, tiek patį stadiono vidų. Iš pradžių leidęs netrukdomai apsidairyti į „Partizano“ iškovotus trofėjus, pasidomi, ne iš kur mes esame, o už kokią komandą sergame (jam atrodo normalu, jog kiekvienas palaiko kurią nors ekipą). Išgirdęs, kad atvykome palaikyti „Lietuvos ryto“ kovoje su „Partizanu“, perklausia, ar mes rimtai. Mūsų patvirtinimas nesukelia „Partizano“ klubo atstovui jokios priešpriešos, antipatijos jų krepšinio klubo šio vakaro varžovams, o priešingai, noriai su mumis bendraudamas ir viską pasakodamas, labai pagarbiai atsiliepia apie mūsų komandą bei pažymi, jog buvo įsitikinęs, kad mes žaidžiame Eurolygoje. Kalbai pakrypus apie finansinius reikalus, sužinome, kodėl pastaruoju metu „Partizano“ klubas išgyvena ne pačius geriausius laikus. Kaip pabrėžia Atila, Serbijoje sportas labai priklausomas nuo politikos. Pasirodo, naujai išrinktas Serbijos prezidentas (A.Vučičius) yra didelis „Crvena Zvezda“ gerbėjas, todėl dar būdamas Ministru Pirmininku truputį padėjo šiam klubui, o tapęs Prezidentu pritraukė stambias investicijas iš „Gazprom“, kas ir lėmė „Zvezdos“ pakilimą ir tuo pačiu „Partizano“ nuopolį. Be to, „Partizano“ ekipa šiuo metu amžiaus vidurkiu yra jauniausia iš Europos taurės komandų. Trenerio bei žaidėjų pokyčiai atsiliepia ir komandos rezultatams. Minėtos aplinkybės labai nuvylė daugelį „Partizano“ gerbėjų, todėl dabartiniu metu šio klubo mačai surenka nebe tokią pilną areną, kokia būdavo prieš gerus 4 metus, krepšinio komandos gerbėjų gretos sparčiai mažėja. Tad ir mums patarė vakare nieko per daug įspūdingo nesitikėti.
Įdomu tai, kad priešprieša tarp šių dviejų vietinių klubų yra tokia didžiulė, jog net „Zvezdos“ klubo pavadinimas „Partizanui“ yra kaip keiksmažodis, todėl neminimas net klubo atstovų, o esant reikalui „Crvena Zvezda“ įvardinama kaip „kaimynų“ klubas (kadangi „Partizano“ ir „Zvezdos“ stadionai stovi visai šalia vienas kito).
Atsisveikindamas Atila sakė, kad apsilankys mūsų mače, bei paklausė patarimų dėl statymų. Pasiūlėme jam pastatyti už L.Mavrokefalidžio 15 taškų over‘į (žaidėjas mačo metu pelnė 26 taškus). Tikimės, jog dabar tu turtingas, Atila. :)
Po to einame į „Zvezdos“ stadioną. Aplinkui sukasi daug darbuotojų, besiruošiančių kitos dienos rungtynėms su Londono „Arsenal“ klubu. Radę atidarytus vartus įsmunkame į stadiono vidų ir matome „Delije“, savo sektoriuje bedarančius namų darbus, kurių nuotrauką internete išvystame jau tik kelionės namo iš Belgrado metu. Su keliais kitais vyrukais bandome prieiti arčiau, tačiau kaipmat sulaukiame atsako - prie mūsų pribėga vienas fanatas, akivaizdžiai nepatenkintas mūsų visų buvimu čia. Nors serbiškai ir nesuprantame, tačiau šiuo atveju garsus ir piktas tonas bei gestai viską pasako už save. Akivaizdu, kad pašalinių akių jiems nereikia, tad nieko nelaukę apsisukame ir su palyda esame išlydimi ne tik iš sektoriaus, bet ir iš stadiono.
Baigę savo ekskursiją po stadionus, pavalgome ir nusipirkę lauktuvių grįžtame į kambarius. Kieme randame savo mikriuką su pakeltais priekiniais ir galiniais valytuvais. Susiruošę į mačą, susėdame į busą ir patraukiame link arenos. Siaura gatvelė bei joje esančios išsikišusios kopėčios vos nepalieka mūsų be vieno iš mikriuko veidrodėlių, tad tenka išlipus pasiimti „pamestą“ dalį. Pasigadinę nervus eismo kamščiuose areną pasiekiame likus geroms kelioms valandoms iki mačo pradžios.
Apsaugos bei policijos pareigūnai mus pamatę bei išgirdę, jog į areną neisime tol, kol nesulauksime savo komandos, gerą pusvalandį pralaiko mus nuošaliau nuo visų žvilgsnių prie pat arenos, leisdami laisvai žengti vos kelis metrus iki mus „saugančių“ krūmų. Sulaukę savo komandos bei su ja pasisveikinę, gauname bilietus ir patraukiame į areną. Į krūmus atėjęs Alberto Blanco negali patikėti, kad mes atvykome iš Vilniaus, tuo tarpu Martynas Purlys kažką įdėmiai aptarinėja su vienu iš robokopų. Apsaugos darbuotojų patikrą praeiname lengviau nei į daugumą Lietuvos arenų.
Kadangi iki varžybų pradžios dar daug laiko ir žiūrovai neskuba rinktis, tenka akis ganyti į arenos viduje laisvai skraidančius balandžius, kurių vieną vėliau praminame šnipu Valera. Apšilinėti atėjusius „Lietuvos ryto“ žaidėjus sutinkame keliomis skanduotėmis. O pradėję rinktis serbai nepasivargina pasidomėję mumis paskanduoti: "žalgiris", "kaunas", "Lietuva - šūdas!", "Rytas - portugals" ir pan. įžeidžiančių frazių.
Rungtynių pradžią geriau sužaidžia „Partizano“ ekipa, tačiau vėliau jau aikštės šeimininkams ima nesisekti. Tokioje situacijoje gerai atsiskleidžia serbų palaikymo mentalitetas, kadangi, priešingai nei Lietuvoje, kuo labiau komandai nesiseka, tuo garsiau visa arena ima dainuoti. Toks ir turėtų būti palaikymas, juk komandai atsilikinėjant labiausiai reikalingas galingas fanų dainavimas, užvedantis žaidėjus kovoti ir pasiekti pergalę. Šįkart „Grobari“ savo komandos neapgina ir 80:91 pergalę švenčia vilniečiai. Dėkojame „Lietuvos ryto“ žaidėjams už padovanotą pergalę, o jie mums - už palaikymą.
Mūsų vizitą įvertina ir patys serbai, žiniasklaidoje šį mačą nušviesdami tokiomis antraštėmis: „Kaip įmanoma, jog 9 „Ryto“ sirgaliai galėjo būti garsesni už „Grobari“?“. Verta paminėti, kad po pralaimėto mačo „Partizano“ žaidėjai neskuba nuleidę galvas kuo greičiau palikti aikštelę, o ilgai dėkoja savo fanams, dar nesiskirstantiems, bet vis traukiantiems dainas. Analogiškoje situacijoje Lietuvoje nemaža dalis arenos žiūrovų savo vietas skubėtų palikti dar nesibaigus rungtynių laikui. Pasibaigus mačui „Aleksandro Nikoličiaus“ (geriau žinomai ankstesniu, „Pionir“ pavadinimu) arenoje susirinkę žiūrovai į mus reaguoja skirtingai: kažkas mūsų pusėn meta žiebtuvėlį, kažkas paskanduoja: „Rossija“, o likę tiesiog mums paploja. Vienas vyras net prieina prie mūsų tam, kad padovanotų mums „GRUPA JNA“ kompaktą pavadinimu: „Ja sam rodjen da za njega zivim“, kurį vis iš naujo klausėme, grįždami atgal iš Belgrado. Ilgai laukti arenoje, kol mus išleis, nereikėjo. Sulipę į busą, policijos esame palydimi iki hostelio.
Galiausiai visi kartu nueiname į Belgrado centre esantį restoraną pavalgyti bei aptarti savo įspūdžių. O pavakarieniavę vieni pasuka į hostelį ilsėtis, o kiti - toliau pratęsti
vakaro. Tačiau turime progos įsitikinti, jog visada privalome išlikti budrūs. Pasirodo, kol pavalgę prie restorano lauke laukėme pas nykštukus užsukusio vieno mūsiškio, pro mus praėję bei kiekvieną įdėmiai nužiūrėję 4 vietiniai (vienas iš jų dar kažką šūktelėjo) nusekė mus ir toliau, o pusiaukelėje link hostelio pasidalinus į kelias grupeles ir išsiskyrus, patraukė paskui tuos, kurie dar apsilankė parduotuvėje. Laimingo atsiktinumo dėja susidūrimo pavyksta išvengti... Ką gi, tai tik dar viena pamoka, kad niekada negalima atsipalaiduoti atvykus į svetimą teritoriją, tuo labiau žinant, pas ką važiuojama..
Laikas Belgrade pralėkė greitai ir jau ketvirtadienį atėjo metas atsisveikinti su šiuo vasariškai šiltais orais mus pasitikusiu miestu, kuriame mūsų mylima „Lietuvos ryto“ komanda iškovojo pergalę. Geromis nuotaikomis pajudame Vengrijos link. O kertant sieną, patikros metu pasienietis, norėjęs patikrinti mikriuko bagažinę, pirmiausiai susidomi ne ten esančių mūsų krepšių turiniu, bet bagažinę atidariusio piliečio M. marškinėlių užrašu, raginančio išlikti ramiems bei nekęsti to šlykščių spalvų klubo iš kauno. Kol aiškinome šio užrašo prasmę, keli kontrabandines prekes bandantys parsivežti rytfaniai galėjo kiek lengviau atsikvėpti, mat šie taip nesudomino pasieniečio kaip mūsų neapykanta žaliai k.... Nors keli Belgrade sutikti pašnekovai Lietuvą žinojo dėl A. Sabonio, pasirodo, žalias spalvas atstovaujanti kavenskų ekipa nėra taip gerai žinoma. Todėl mielai paaiškinę, kas ir kaip, galėjome tęsti savo kelionę namo.
Važiuojant per Lenkiją prieš šviesoforo sustojęs kitas mikriukas veža taip pat linksmą ekipažą – atidarę duris mums mojuoja to buso keleiviai, tad užsidegus žaliai šviesai, pradedamos lenktynės. Deja, jas pralaimime, mat už vairo sėdėjo ne Ponas Greitis, bet pilietis M., panoręs sumušti savo ilgiausios kelionės už vairo rekordą. Sveikiname jį taip ir padarius bei vienam parvairavus visus tuos 1700 km iki Vilniaus.
Žvarbiu oru pasitikusią sostinę pasiekiame penktadienio rytą, bet atsisveikiname ne ilgam, nes jau rytoj vėl susitinkame. Tik šįkart mūsų laukia gerokai trumpesnė kelionė – į Šiaulius, kur „Lietuvos rytas“ sužais LKL rungtynes su vietine „Šiaulių“ ekipa. Kviečiame prisijungti prie mūsų ir kartu patirti daugybę nepamirštamų akimirkų,
