Nuo jaunų dienų apie stiprų fanų palaikymą

Prieš lapkričio 30 d. mačą tarp „Perlo“ ir „žalgiris 2“ komandų, nusprendėme pakalbinti tuos, kurie savo karjeras taip pat pradėjo nuo „Ryto“ jaunimo piramidės, vėliau pereidami į pagrindinę sostinės komandą. Ką reiškė nuo jaunų dienų jausti stiprų fanų palaikymą bei atstovauti savo miesto komandoms, mums papasakojo dabar kituose klubuose žaidžiantys Margiris Normantas bei Aistis Pilauskas.

Gal gali trumpai papasakoti, koks jausmas buvo šią vasarą palikti „Rytą“ ir kaip tau sekasi naujajame klube?

M: - Visų pirma, palikti „Rytą“ vasaros pradžioje nesitikėjau, bet tai buvo ne mano sprendimas, o klubo. Aišku, taip susidėliojo sezono metu, kad nerodžiau geriausio savęs. Buvo dvejopi jausmai, bet reikia judėti į priekį. Atėjau į klubą („Lietkabelį“), kuriame -daug jaunų žaidėjų ir yra proga gauti daugiau žaidybinio laiko, todėl džiugu.

A: - „Rytą“ palikti tikrai nebuvo lengva. Aš Vilniuje esu gimęs ir užaugęs, o „Ryto“ varžybose būdavau nuo mažų dienų. Tad žaisti už savo miesto komandą man buvo kosmosas. Dabar sekasi neblogai, su kiekvienomis varžybomis įgaunu daugiau pasitikėjimo savimi ir stengiuosi išnaudoti kiekvieną galimybę maksimaliai.

Užaugai Vilniuje, lankei krepšinį Vilniuje, esi tikras vilnietis. Įdomu, ar nebuvo kokių pasiūlymų išvykti į užsienį ar į kitą Lietuvos miestą karjeros pradžioje? Ar krepšinio agentai rodė didelį dėmesį, sakykime, dar nesulaukus pilnametystės? 

M: - Taip, užaugau Vilniuje, todėl pagrindinis noras buvo žaisti už Vilniaus komandas, kas ir gavosi („Perlas“/“Rytas“). Kai buvau paauglys, nebuvau kažkuom išsiskiriantis, todėl labai didelio dėmesio niekas nekreipė, tik, kai kažkaip papuoliau į „Perlą“, pradėjau rodyti save labiau. Taip ir išsivystė mano karjera.

A: - Iš agentų buvo dėmesio, bet pasiūlymų išvykti kažkur konkrečiai nebuvo.

Ar prisimeni pirmąsias rungtynes, kai išbėgai į aikštę, kuomet komandą palaikė „B tribūna“? Ką tai tuomet tau reiškė? Ką tai apskritai reiškia jaunam žaidėjui? Galbūt tai prideda papildomos motyvacijos siekiant savo tikslų? 

M: - Taip, pamenu. Dar atsimenu, parašiau (man atrodo) jums, ar galėtumėt ateiti palaikyti mūsų – „Perlo“ vaikinukų. Buvo tikrai labai smagu mažoj MRU salytėj.

A: - Pačios pirmos varžybos už „Rytą“ buvo sezono pasiruošime, kai man buvo 17 metų. Netikėtai „Rytas“ mane pasikvietė pradėti pasiruošimą sezonui ir pasiruošimo gale žaidėme su „Astana“ komanda. „B tribūna“ atvyko į varžybas ir buvo neįtikėtina. Visas varžybas buvau apšalęs, nelabai iš tikro supratau, kas vyksta. Varžybas laimėjome ir man pavyko neblogai sužaisti. Gale rungtynių „B tribūna“ padėkojo kiekvienam žaidėjui asmeniškai. Tai, kaip ir minėjau, man, kaip jaunam žaidėjui, buvo vienas iš įsimintiniausių momentų gyvenime. Tai motyvuoja ir po tokių momentų norisi tik daugiau.

Savo laiku „Perlo“ komandoje NKLe dalyvaudavai derbyje prieš „žalgirio“ dublerius, ar jaunimo lygyje jau jautėsi kažkokia priešprieša, ar rungtynės buvo išskirtinės?

M: - Esam žaidę „Perlo“ laikais nemažai kartų tarpusavy, kažkas jautėsi, bet ne visai tas pats. :) Man asmeniškai tos rungtynės nesijautė išskirtinės, aišku, žmonių palaikymas buvo kitoks jų metu.

A: - Man visada rungtynės prieš „Žalgirį“ - išskirtinės. Ar vaikų lygyje, kai žaisdavom prieš „Saboniukus“, ar, kai su „Perlu“ kaudavomės su dubleriais. Aišku, nekalbu jau apie lietuvišką „El clasico“. Faktas, kad tose varžybose bėgdavai greičiau, šokdavai aukščiau ir noras laimėti padidėdavo dešimteriopai.

Kaip manai, ar žaidėjai, žaidžiantys savo gimtojo miesto komandoje, atsiduoda jai labiau? Kaip svarbu yra komandai turėti žaidėjų, užaugusių toje sistemoje? 

M: - Taip, palaikymas ir žaidimas už gimtojo miesto komandas prideda žavesio žaidimui.

A: - Manau, kad savi žaidėjai turėtų būti emociniai lyderiai komandoje, nes jie turbūt labiau supranta visas priešpriešas, labiau supranta vietinius žmones, galbūt daugiau bendrauja su jais. Negaliu pasakyti, kad 100% visada taip yra, nes žaidėjų būna visokių, kai kurie gal tylesni, ramesni, bet faktas, kad vietiniai žaidėjai yra svarbi dalis komandoje.

Kuris visų laikų „Ryto“ žaidėjas (gali būti ir keli) tau dar būnant paaugliu atrodė labiausiai atsidavęs mūsų klubui, buvo sektinu pavyzdžiu tau?

M: - Na man asmeniškai tai Joma ir Stepas, taip pat Šležas. Jie man buvo pavyzdžiai, kaip reikia atsiduoti komandai 100 %.

A: - Tų laikų „Rytas“, kai žaidė Joma, Stepas, Lukauskis, Zavackas, Petravičius, buvo įspūdingas. Stebint iš šalies, manau, šitie lietuviai buvo tie, kurie man paliko didžiausią įspūdį.

Papasakok apie įsimintiniausią (ar kelias įsimintiniausias) akimirką iš žaidimo „Ryte“/„Perle“.

M: - Na vis dėlto kažko tokio išskirtinio neturiu, buvo visko, bet palaikymas kituose Lietuvos miestuose buvo superinis.

A: - Momentus įvardinsiu kelis: ankščiau minėjau apie pačias pirmas varžybas už „Rytą“, kai pirmą kartą buvau registruotas Eurocupe „Siemens“ arenoje (nors į aikštę neišbėgau, buvo kosmosas, būti ant to parketo, ant kurio bėgiodavo visos „Ryto“ legendos, į kurias žiurėjau, kai buvau mažas); vienareikšmiškai praeitų metų KMT, tą atsiminsiu visą gyvenimą ir anūkams pasakosiu.

Jeigu ir tu nori palaikyti tuos, kurie tik žengia pirmuosius žingsnius savo karjeroje, bet jiems jau už viską svarbiau yra atstovauti mūsų miestą bei ginti jo garbę, tuomet rytoj negali praleisti dublerių mačo. 16:00 val. „Jeep“ arena, įėjimas nemokamas. Čiupk draugą ir ateik!