2018-11-07 Unicaja – Rytas
Po nuotykių Juodkalnijoje trys dvigubą išvyką pramušti pasiryžę rytfaniai keliauja tiesiai į Barseloną, kur jau kitą dieną sulaukia atskrendančių dar trijų vilniečių. Nors mūsų tikslas – Europos taurės rungtynės - Malagoje, tačiau atvykę į Ispaniją negalėjome praleisti progos aplankyti Barselonos.
Tad vakare visiems susitikus prie Nacionalinių rūmų keliaujame pasigrožėti įspūdingu reginiu – magiškuoju Montžuiko fontanu. Šis vandens, šviesų ir muzikos šou pritraukia galybę turistų, todėl įspėti apie aktyvius kišenvagių siautėjimus Barselonoje, neleidžiame sau per daug atsipalaiduoti. Kiek pasivaikščioję dauguma pasirenka vakarą pratęsti kuriame nors iš vietinių barų, o du keliautojai prisiminę praeitų metų pabaigoje Paryžiuje turistaujant per vakarą įveiktus 30 km ir šįkart prieš miegą prasuka panašų dviženklį kilometrų skaičių, tad savo lovas pasiekia jau paryčiais.
Kitą dieną, apžiūrėję kerinčią šv. Šeimynos bažnyčią, suvilioti gero oro ilsimės prie jūros ir, nors vanduo jau nebe šiltas, neapsieiname be maudynių. Vėliau patraukiame link Camp Nou stadiono, paskutinei dienai palikę Guelio parką ir Tibidabo kalną.
Saulėtos ir vasariškai šiltos dienos veikia keliautojų nuotaiką, tad visi puikiai nusiteikę pasijunta lyg tikri atostogautojai... Neapseiname ir be ilgas distancijas mėgstančio išvaikščioti piliečio E. traukimo per dantį, nusprendę, jog gruodžio 9-ąją kauną jis greičiausiai taip pat pasieks pėsčiomis.
Kol kai kurie skundžiasi nuo daugybės juoko jau skaudančiais pilvais, vienam rytfaniui darosi visai nebejuokinga – šaltas jūros vanduo ir didelis fizinis krūvis, per dieną vidutiniškai įveikiant po 30 km, daro savo, tad įtardamas artėjantį infarktą nuolatiniais būgštavimais draugams sukelia tik dar daugiau juoko, mat padarome išvadą, kad tokiu būdu jis siekia išvengti tolesnio turistavimo. Kaip vėliau paaiškėja, mūsų išvada buvo klaidinga ir grįžęs į Lietuvą šis rytfanis keliauja tiesiai į ligoninę, kur jam diagnozuojamas širdies nervų uždegimas.
Daug vaikščioti nenusiteikę vilniečiai 15 min. praleidžia, funikulieriumi kildami į Tibidabo kalną, o du pramuštgalviai, bandydami pateisinti savo vardą, per gerokai ilgesnį laiką kalno viršūnę pasiekia pėsčiomis, pakeliui dar gėrėdamiesi laukine gamta bei sutikdami jos gyventoją – šerną.
Pasidarę bendrą nuotrauką bei pasigrožėję nuo kalno atsiveriančia viso miesto panorama, grįžtame žemyn į miestą, kas funikulieriumi, o kas vėl pėsčiomis, susitarę vakare visi kartu susitikti, mat bandysime nueiti pažiūrėti Espanyol-Athletic Bilbao futbolo mačo.
Deja, vakaras baigiasi kitaip. Dar kartą įsitikiname, jog budrumo nevalia prarasti niekad, mat hostelio kambaryje gan atviroje vietoje ant savo lovos kelioms akimirkoms palikta piniginė, nepasaint kambaryje likusių mūsiškių, apsukriems ilgapirščiams tampa geru grobiu. O ryte laukiantis skrydis į Malagą visai nedžiugina su pinigais piniginėje ir buvusius dokumentus praradusio vilniečio. Kelios valandos, praleistos bergždžiai belaukiant turinčių atvykti pareigūnų, paskatina vilniečius patiems vykti į netoliese esantį komisariatą, mat norint gauti laikiną asmens dokumentą – reikalinga pažyma iš policijos. Artimiausias Lietuvos konsulatas yra Valencijoje, tad savo kelionės planus priverstas pakeisti nelaimėlis pasiryžta jau 1 val. nakties autobusu pajudėti Valencijos link. Atsisveikinęs su miegoti einančiais draugais vyrukas išvyksta į autobusų stotį, iš kurios po valandos sugrįžta atgal, mat nebebuvo galimybės nusipirkti bilieto į reikiamą autobusą. Iki 2 val. nakties iš naujo perkūrę planus ir internetu nupirkę bilietą į rytinį autobusą galiausiai einame ilsėtis, mat vos po kelių valandų jau keliamės ir ruošiamės iškeliauti: pilietis E. traukia į autobusų stotį, o 3 draugai – tiesiai į oro uostą, iš kur skrenda į Malagą, kur prie jų po pusdienio žada prisijungti ir vėliau išskrendantys likę du keliautojai.
Atvykę į Malagą skubame pusryčiauti, tačiau neskubančios atsidaryti kavinės paskatina prasieiti miestu ir susipažinti su pagrindiniais objektais. Atidavę duoklę tuštiems skrandžiams keliaujame pas mūsų jau laukiančią buto šeimininkę, kuriai viską aprodžius tiesiog krentame į lovas ir džiaugiamės ispaniškaja siesta. Sulaukę iš Barselonos paskutinių išvykusių vilniečių papietaujame šalia esančioje kebabinėje, kuri dėl skanaus maisto bei gerų kainų tampa šios išvykos atradimu.
Apėję miestą vakarojame savo apartamentuose, laukdami iš Valencijos grįžtančio kolegos, turinčio pasirodyti apie vidurnaktį. Kad laukimas neprailgtų, vyrukai ragauja tauriuosius gėrimus, kurių pasipildyti patraukia į parduotuvę, pakeliui netyčia užsukdami į vieną, vėliau ir į kitą bariuką. Ten pasisėmę neišdildomų įspūdžių skuba jais pasidalinti su ką tik atvykusiu, Valencijoje laikiną asmens dokumentą pasidariusiu, draugu.
Grįžę į butą suprantame, kad šiandien įspūdžių visiems jau gerokai per akis, todėl keliaujame ilsėtis. Kitą dieną iki mačo vieni apsiriboja pakilimu į Gibralfaro kalną, nuo kurio apžvalgos aikštelės pasidairę į miestą patraukia ilsėtis prie jūros, kai tuo metu kiti paskiria daugiau laiko turistavimui, aplankydami Gibralfaro pilį, Alcazaba tvirtovę bei kitus lankytinus objektus.
Vakare patraukiame link „Palacio De Deportes José María Martín Carpena“ arenos, kurią pasiekę dar neskubame vidun, mat dar laukiame 5 prie mūsų prisijungsiančių bičiulių. Patekę į areną jau žvalgomės po sektorius, kur geriau būtų įsikurti. Radę tinkamą vietą ir išsikabinę vėliavas, pradedame skanduoti, dėl ko iškart sulaukiame vietinių žiūrovų švilpimo bei nepageidaujamo apsaugos darbuotojų dėmesio. Jų reikalavimu ne kartą tenka keisti savo dislokacijos vietą bei perkabinti vėliavas, kurios, jų teigimu, neatitinka numatytų arenos reikalavimų, mat turi būti ne ilgesnės nei 1,5 m., tačiau kitoje arenos pusėje esančių tautiečių trispalvė, gerokai savo ilgiu pranokstanti šiuos reikalavimus, kažkodėl apsaugai neužkliūva, matyt, dėl to, kad joje nėra žodžio „ultras“... Nepaisant šių neigiamų emocijų esame maloniai nustebinami arenos žiūrovų, kurie emocingai palaiko savo komandą, reaguodami į įvykius aikštelėje bei nevengdami jungtis prie ilgesnių dainų, nesvarbu, kokio amžiaus ir socialinės padėties bebūtų, ar tai antrame aukšte sėdintis 5-iametis, ar VIP ložėje įsipatoginęs 80-metis, visi drauge jungiasi prie dainų, taip sukurdami išties gerą atmosferą.
Pagal galimybes savo komandą palaikome ir mes, net ir po pralaimėto mačo neskubėdami skirstytis, o bendrai lauke pasitinkdami komandą. Atviro ir šilto bendravimo dėka jaučiamės esantys gražios, vieningos Ryto bendruomenės dalimi. Dėkojame treneriui už nuoširdumą ir pasitikėjimą, išreiškiame 100 proc. palaikymą jam ir žaidėjams bei stengiamės juos motyvuoti, ragindami nenustoti kautis ir nepalūžti psichologiškai sunkiomis akimirkomis.
Ketvirtadienio rytą atsisveikinę su Malaga keliaujame į oro uostą, kur mūsų laukia skrydis į Londoną, o iš ten – į mylimą Vilnių. Deja, ir šįkart neapsieita be nesklandumų. Iš Valencijos į Malagą su laikinu asmens dokumentu atskridusį rytfanį praleidžia pro pasų ir asmens tapatybės kortelių patikros punktą, tačiau prie patikros į lėktuvą jis jau yra užlaikomas. Laiko nėra, lėktuvas ruošiasi kilti, o darbuotoja dar bando telefonu aiškintis, ar gali praleisti su tokiu dokumentu. Galiausiai pareiškia, kad ne, šio keleivio nepraleis. Keliame triukšmą dėl tokios situacijos absurdiškumo, tačiau padėti draugui niekuo negalime, esame priversti sėsti į lėktuvą, tad naiviai tikimės, jog viskas išsispręs operatyviai ir iš Londono į Vilnių jau grįšime kartu.
Nors žinia, kad Malagoje likęs rytfanis gavo bilietą į kitą, po geros valandos esantį skrydį, išties nudžiugina, suprantame, jog šansų, kad spės atskristi laiku, yra labai mažai. Nes skrydis iš Malagos į Londoną trunka 3 val., o Londone iki skrydžio į Vilnių teturime 4 val. Todėl ir šįkart tenka nusivilti... Piliečiui E. nusileidus Londone mes jau laukiame eilėje į savo lėktuvą ir nelaimėliui draugui tegalime pamojuoti iš toli kaip tie beržynėliai, iš šios išvykos hitu tapusios Mango dainos „Beržynėliai“.
Vėlyvą vakarą pasiekiame šaltai niūrų Vilnių, gaubiamą tiršto rūko, dėl kurio kai kurie lėktuvai nukreipiami į kitus oro uostus. Džiaugiamės, kad bent šiuo atveju mums pasisekė ir jau keliaujame namo, o penktadienio popietę namus galiausiai pasiekia ir paskutinis, daugiausiai visko šioje dviguboje išvykoje patyręs rytfanis.
