STRAIPSNIAI, NAUJIENOS, AKTUALIJOS
Jei paklaustum bet kurio rytfanio apie labiausiai atmintin įsirėžusį legionierių, didžioji dauguma neabejodama ištartų – Chuckas Eidsonas. Generolu pramintas vyrukas buvo dominuojanti jėga tuomečiame ‚Lietuvos ryte“ ir atvedė komandą į 5 titulus per vieną sezoną. Jūsų dėmesiui – išskirtinis btribuna.lt interviu su Generolu. – Chuckai, jau praėjo 11 metų, kai palikai Vilnių, ir 6 metai, kai baigei krepšininko karjerą. Ką dabar veikia Generolas Eidsonas, pakabinęs sportbačius ant vinies? Pensija kol kas nuostabi! Esu palaimintas ir be galo laimingas, kad turiu galimybę būti su savo šeima ir matyti kaip auga mano vaikai. O visą kita ... Tiesą sakant, mano dienos nėra niekuo išskirtinės, leidžiu jas taip pat, kaip ir visi kiti. – Papasakok apie savo sprendimą baigti karjerą. Ją baigei ganėtinai jaunas (34-erių), tad ar tai buvo sunkus sprendimas tau asmeniškai ir kokios buvo pagrindinės to priežastys? Nusprendžiau baigti karjerą, nes man mano šeima ir vaikai visąlaik buvo aukščiausias prioritetas. Tiesiog pradėjau jausti, kad praleidžiu per daug. Kai mano dvynukai pradėjo eiti į mokyklą JAV ir aš negalėjau būti šalia jų, supratau, kad atėjo metas baigti karjerą. – Na, o dabar grįžkime į pačią pradžią. Kai baigei universitetą, bandei patekti į NBA, tačiau tau nepasisekė. Ar liko kartėlis dėl to, jog taip ir nepavyko praverti NBA durų? Ne, nėra visiškai jokio apmaudo. Esu daugiau nei laimingas dėl savo karjeros bei patenkintas tuo lygiu, kurį pasiekiau. – Nepatekęs į NBA, patraukei į Europą. Čia iš pradžių turėjai tris puikius sezonus Vokietijoje ir Prancūzijoje. Ar buvo sunku prisitaikyti prie europietiško krepšinio stiliaus? Kas apskritai buvo sunkiausia? Didžiausias sunkumas – kalbos barjeras, tačiau europietiškas krepšinio stilius man tiko, todėl prisitaikyti nebuvo sunku. Iš tikrųjų, kiekvienoje šalyje, kurioje žaidžiau, yra bent vienas dalykas, kurio pasiilgstu. – Kitą sezoną patraukei Vilniaus „Ryto“ komandos dėmesį. Ar atsimeni, kaip atsiradai Vilniuje? Kodėl nusprendei čia tęsti savo karjerą? Kai žaidžiau Strasbūro komandoje, žaidėme prieš „Rytą“ ULEB taurėje. Kadangi „Ryte“ tuo metu žaidė vienas artimiausių mano komandos draugų iš koledžo – Marijonas Petravičius, aš labai akylai sekiau šią komandą ir apie ją žinojau beveik viską. O dar kai sužaidėme rungtynes Vilniuje stebint neįtikėtinai miniai fanų, supratau, kad noriu čia žaisti. – Ką atsimeni iš dviejų sezonų, praleistų Vilniuje? Tų atsiminimų tiek daug... Komandos draugai, miestas, fanai ir pats klubas privertė mus jaustis tarsi namie. Mums labai pasisekė, kad komandoje buvo ir Marijonas su Bernadette (Marijono žmona), kurie Vilniuje mums buvo tikra šeima. Aišku, labiausiai įsiminė dvynukų gimimas, o pirmieji jų gyvenimo metai prabėgo būtent čia. – Kaip jau pats minėjai, turėjai artimus santykius su Marijono Petravičiaus šeima. Ar vis dar bendraujate su juo? Galbūt pabendrauji su kitais buvusiais komandos draugais? Aš su Mariumi dažnai nesišneku, bet mūsų žmonos bendrauja kelis kartus per savaitę ir papasakoja, kaip sekasi vienas kitam. Marius man yra kaip brolis, jei jis man rytoj paskambintų ir paprašytų bet kokios paslaugos, aš be abejonių jam padėčiau. Aš vis dar nesu užsiregistravęs jokiame socialiniame tinkle ir nesu daug bendraujantis vyrukas, todėl nebendrauju su buvusiais komandos draugais, tačiau galiu pasakyti, kad visi jie užima dalį mano širdies. – Prisiminkime rungtynes su Golden State „Warriors“. Ką atsimeni iš tų rungtynių? Jose pasirodei puikiai, ar tuo metu dar tikėjaisi prasimušti į NBA? Rungtynės buvo labai smagios, džiaugiuosi, kad galėjau būti jų dalimi. Po šių rungtynių sulaukiau didelio susidomėjimo iš NBA klubų, tačiau nusprendžiau nepasinaudoti šiuo šansu. Europoje jau turėjau užsitarnavęs gerą vardą, o ir mano šeima buvo čia labai laiminga. – Papasakok apie derbius su žalgiriu. Ar atsimeni tą atmosferą, vyravusią šių rungtynių metu? O taip... Į šias rungtynes visada ėjome su kitokia energija. Galėdavai jausti tą įtemptą emociją iki pat kamuolio išmetimo. Tiesą sakant, net jei ir dabar išgirsčiau, kad kuris nors žmogus yra žaidęs žalgiryje, dalis manęs į tą žmogų žiūrėtų kreivai. – Ar atsimeni tą sezoną, kai „Rytą“ paliko pagrindinis įžaidėjas Branko Milisavljevičius ir tu perėmei pagrindinio įžaidėjo rolę? Ką tuomet manei apie šį pasikeitimą? Ar manei, kad sugebėsi žaisti taip, kaip po to matėme tave žaidžiantį? Taip, atsimenu, kad buvo labai liūdna, kai išvyko Branko, nes jis man labai patiko. O persiorientavimas į įžaidėjo poziciją man nebuvo sunkus, tą patį dariau ir koledže. Pirmą kartą per savo karjerą gavau tiek laisvės kurti žaidimą, todėl įgavau ir pasitikėjimo žaisti taip, kaip matėte mane žaidžiantį. Taip pat ir mano komandos draugai buvo nuostabūs: mane supo nerealūs metikai, o aukšti žmonės, kaip Marius, padarė mano darbą labai lengvą. – 2008-2009 metais „Rytas“ laimėjo visus čempionatus, kuriuose žaidė. Tai Europoje nutinka nedažnai. Kuo buvo ypatinga ta komanda? Mes buvome grupė vyrukų, kuriems patiko kiekvieną dieną ateiti į salę ir sunkiai dirbti. Mums visiems nuoširdžiai rūpėjo, kad mums pasisektų ir mėgavomės žaidimu kartu. – Dabar „Rytas“ išgyvena sudėtingus laikus. Koks būtų tavo patarimas fanams, žaidėjams bei pačiam klubui? Pirmais metais, kai žaidžiau „Ryte“, mes nelaimėjome nieko. Daug žmonių manė, kad tiesiog nesame pakankamai geri, kad tą padarytume, bet kitais metais mes laimėjome penkis titulus. Kartais užtenka ir mažos kibirkšties tam, kad dalykai pasikeistų. Mano palinkėjimas: kovokite toliau bei niekada nenustokite palaikyti savo komandos. – Ko norėtum palinkėti visiems „Ryto“ fanams, kurie atsimena tave kaip geriausią visų laikų legionierių? Jei atvirai, aš norėčiau, kad jūs suprastumėte, kokią didelę įtaką turėjote mano žaidimui, mano gyvenimui ir mano širdžiai. Ačiū jums!
Vilnius kasmet tampa vis labiau internacionaliniu miestu. „Ryto“ rungtynėse dažnai galima sutikti užsieniečių, kurie savo gyvenimą kuria juodai-baltai-raudoname mieste. Miesto daugiatautiškumas atsispindi ir B Tribūnoje – šiemet prie jos prisijungė iš Rusijos prieš metus į mūsų miestą gyventi persikėlęs Denisas. Maskvoje užaugęs, dabar, jau galime sakyti, rytfanis, savo šalyje buvo pakankamai žinomas. Jo įkurta grupė „210“ – pakankamai populiari tarp undergroundo kultūros atstovų. Tad kaip Denisas atsidūrė Vilniuje ir kokią rado čia susiformavusią visuomenę? Denisai, papasakok plačiau apie save. Sveiki, aš esu Denisas, nors Rusijoje buvau labiau žinomas pravarde Griundik. Savo gimtojoje šalyje esu žinomas kaip hardkorinės grupės „210“ įkūrėjas ir vokalistas. Anksčiau esu dalyvavęs hardkoro grupėje „What We Feel“, streetpunko grupėje „Razor Boys“, D-Beat grupėje „Ted Kaczynski“ ir Vegan/Staight Edge grupėje xHARAMx. Pats iki šiol laikau save Straight Edge filosofijos šalininku – nerūkau, nevartoju jokio alkoholio ir psichotropinių medžiagų jau virš 16 metų. Be viso to, visada kovojau už rasinę lygybę ir žmonių laisvės saviraišką, visada siekiu to, jog mūsų visuomenėje būtų priimti visi. Žodžiu, savo įsitikimų kol kas nesu išdavęs. Sprendžiant iš grupių, kuriose esu grojęs, klausau labai įvairios muzikos – pradedant Hip-Hopu, baigiant Trash Metal. Šiuolaikinis jaunimas daugiausiai klauso Hip-Hopo, bet nematau tame jokios problemos. Istorija yra linkusi kartotis, tad galų gale, ateis ir ekstremaliai grubios, bekompromisės muzikos eilė. Būtent tada tie stiliai, kuriuos dabar primiršome, bus vėl populiarūs. Kaip atsidūrei Lietuvoje? Kiek laiko čia gyveni? Lietuvoje gyvenu jau metus. Atvykau čia iš Maskvos, o mano atvykimo priežastį paaiškinti gana sudėtinga. Esmė ta, kad Rusijoje šiuo metu nėra patys lengviausi laikai. Bendrai paėmus, tai viskas kaip visada – jokios žodžio laisvės, teistumą gali gauti net už komentarą ar kokį nors paveikslėlį soc. tinkluose. Labai paprasta ką nors įžeisti to net nenorint padaryti – ir, vėlgi, tau bus pritaikytas straipsnis. Valdžios aparatas turi nepaprastai geras sąlygas vykdyti represijas. Užsitęsus krizei, neturtingi ir toliau skursta, o turčių kišenės pildosi. Realiai, socialinė atskirtis Rusijoje tapo tokia didelė, kad ją įveikti gali tik vienetai. Žmonės realiai tapo kreditinės sistemos vergais, kuri sėkmingai tuština jų pinigines. Vienu metu aš tiesiog supratau, kad nenoriu gyventi tokioje aplinkoje. Juo labiau nenoriu, kad joje augtų mano sūnus. Kodėl pasirinkai būtent Lietuvą? Visų pirma, dar prieš atvykstant susipažinau su čia gyvenančiais nuostabiais žmonėmis, kurie ir dabar padeda spręsti man iškylančias problemas. Jiems aš esu nepaprastai dėkingas. Antra, lietuviai ne iš pasakojimų žino, kas yra totalitarizmas ir aktyviai dalyvauja akcijoje palaikydami Rusijos ir Baltarusijos opozicijas, o netolimoje praeityje palaikė Ukrainos ir Gruzijos žmones. Kaip sužinojai apie B Tribūną ir Vilniaus „Rytą“? Su B Tribūna ir „Ryto“ klubu mane supažindino Stauče. Jei atvirai, gyvenant Maskvoje tiek aš, tiek mano draugai, domėjomės ultrų judėjimu. Maskvoje ne kartą bandėme organizuoti kokio nors nedidelio klubo aktyvų palaikymą, bet viskas pasibaigdavo vos sužinojus dešiniųjų pažiūrų fanams. Pastaraisiais metais nemažai lankiausi Maskvos „Spartak“ tribūnoje. Nemažai žmonių į šio klubo mačus ateina būtent dėl bendruomeniškumo. Dažnai teko kovoti su kitų klubų fanais (?), pačiam teko organizuoti išvykas į Ukrainą ir Baltarusiją. Aš pats dažniausiai važiuodavau į mačus Minske, pirmą kartą ten buvau dar 2006-aisiais. Tai buvo derbis tarp MTZ ir Dinamo klubų. Tai buvo sunki diena, kuri galiausiai baigėsi muštynėmis 45 prieš 200. Teisybės dėlei, šią kovą laimėjo OMON‘o robokopai. Daug ką sulaikė, išvežė į policijos komisariatus ir pralaikė iki vakaro. Vėliau, kai paleido, susimušėme prekybos centre 5 prieš 10. Dabar tokių nuotykių nebeieškau ir kitiems nesiūlau. Kokį įspūdį tau palieka B Tribūna ir Lietuvos fanscena? Kad Lietuvoje populiarus krepšinis, aš žinojau ir anksčiau. Tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad B TriBūna taip aktyviai dalyvauja klubo veikloje, su kokiu užsivedimu palaiko komandą. Tai negali būti nepastebėta ir neužsitarnauti pagarbos. Akivaizdu, kad šis judėjimas turi tikslą, o tai yra labai artima mano vertybėms. Nekenčiu tinginių ir „chaliavos“ mėgėjų – esu įsitikinęs, kad geriau daryti pačiam, nei laukti, kol kažkas už tave padarys. Vaikinai iš B TiBūnos gyvena tokiu pačiu principu – tuo aš ir panašus į juos. Esi jau važiavęs ir į išvykas už „Rytą“. Kokia tavo vieta šiame judėjime, kokį įspūdį paliko išvykos? Kas liečia mano vietą šiame judėjime, tai aš dar labai mažai esu padaręs, kad galėčiau laikyti save pilnaverčiu judėjimo nariu. Labai tikiuosi, jog kai sąlygos leis daugiau laiko leisti kartu, aktyviai dalyvausiu iniciatyvose. Išvykos Lietuvoje yra maksimaliai linksmas reikalas – niekur tokių išvykų matyti neteko. Man tai pasirodė smagus, saugus ir triukšmingas reiškinys. Ar galėtum palyginti išvykas Lietuvoje ir Rusijoje? Išvykos Rusijoje būdavo niūrios ir pavojingos. Europoje viskas kitaip – man nemažai teko bendrauti su ultrasais iš Vokietijos ir Prancūzijos. Jie visai kitokie žmonės nei rusai, nors panašumų kartais gali surasti. Europoje ultrų judėjimai yra pakankamai politizuoti. Ultros dalyvauja socialinėse iniciatyvose, protesto akcijose, kartu sportuoja, atidaro savo sporto klubus, atributikos parduotuves, clubhouse‘us, barus... Iš esmės ten žmonės gyvena labai įdomų gyvenimą ir iš jo pasiima maksimumą. Tuo tarpu Rusijoje tokių judėjimų yra labai mažai. Jeigu ir yra, tarkime, kokios nors muzikinės grupės, kuriančios apie vieną klubą, tai tiek patys atlikėjai, tiek jų klausytojai yra dešiniųjų pažiūrų. Dažniausiai grupuotės savo pažiūrų neturi arba jų neskelbia, kad neprarastų dalies žmonių. Lietuvoje įkūrei ir punkrocko grupę. Papasakok apie tai plačiau. Taip, 2020-ųjų vasarą susibūrė CONTRA-98. Jei atvirai, tai mane tik pakvietė groti – pati grupės idėja man nepriklauso. Aš pats groju visą gyvenimą, todėl nesinorėjo, jog persikėlus į Lietuvą šita mano veikla nutrūktų, todėl ieškojau tokių muzikantų, kurie norėtų groti kažką „ekstremalesnio“. Šioje grupėje pradėjau savo naują veiklą – rašyti muziką dainoms, o iki šiol kurdavau tik tekstus. Labai gaila, bet karantinas stipriai riboja mūsų veiklą dabar. Tikiuosi, kad jau greitai galėsime pirmą kartą surengti gyvą koncertą ir tai bus įspūdingas šou. Kaip tau atrodo, kokia yra undergroundinės muzikos padėtis Lietuvoje? Šiaip, Lietuvoje „ekstremalios“ muzikos grupių yra labai nedaug. Taip, yra kelios grupės, kurios groja daugmaž tos pačios sudėties, tačiau prisigalvoja sau visokių rėmų ir nenori į juos įsileisti kitų grupių. Nemanau, kad tai išmintinga tendencija. Punkrocko pasaulis tuo ir patrauklus, kad jis laikosi ant tokių pačių pažiūrų žmonių vienybės. O dabar gaunasi taip, kad kiekvienas žvalgosi į kitus ieškodami priežasties neapykantai. Kuomet Maskvos gatvėse naciai žudė žmonės, mes sugebėjome susivienyti tam, kad jiems pasipriešinti. Koncertuose galėjai sutikti daugybę skirtingų žmonių, kurie net ir turėdami ganėtinai skirtingą požiūrį, buvo pasiruošę ginti vienas kitą. Šiuolaikinių subkultūrų problema yra ta, jog nėra išorinių problemų, todėl jų pradedama ieškoti subkultūros viduje. Nepaisant to, pasaulyje neteisybės ir skausmo nesumažėjo. Yra dalykai, kurie gali vienyti žmones. Ar pats sportuoji? Aš pats sportuoju gana seniai. Visada daug bėgiojau, užsiėmiau kikboksu ir keletą metų žaidžiau mėgėjiškame regbio klube Maskvos „Nord“. Su šiuo klubu esame iškovoję trofėjų, organizavome turnyrus, atvykdavo komandos iš Baltarusijos. Deja, bet po kelių rimtų traumų su regbiu teko atsisveikinti. Čia, Vilniuje, iki karantino užsiėmiau boksu. Ko norėtum palinkėti mūsų skaitytojams? Pabaigai, visiems tiems, kurie perskaitė iki galo, noriu palinkėti būti tiesmukiems, sąžiningiems ir siekti savo tikslų. Dabar svarbu suprasti, kad niekas nieko už jus nepadarys. Jeigu norite kažko – darykite, nesėdėkite vietoje. Darykite blogai, klyskite, bet nesustokite. Galiausiai vis tiek gausite tai, apie ką svajojote, o kaip priedą – aplinkinių pagarbą. Tik tokiu būdu tapsite pavyzdžiu ir įkvėpsite kitus keisti pasaulį. Tereikia pakeisti pasaulį aplink save ir pasikeis visas pasaulis. Visiems taikos!
Pateikiame interviu su vienu iš mūsų jaunimo komandos lyderių – Andreas Kalogiros. Tai yra kiek išskirtinis atvejis, nes Andreas yra iš Graikijos, bet jis greitai sugebėjo atkreipti akylesnių vilniečių dėmesį. Mūsų žiniomis, šią vasarą Andreas atsisakė kiek pelningesnio pasiūlymo iš Graikijos ir nusprendė toliau atstovauti „Ryto“ klubą. Ta proga – susipažinkime su juo artimiau. .Andreas, „Ryto“ fanai apie tave žino labai nedaug. Kaip save pristatytum? Esu gana paprastas žmogus. Daug treniruojuosi, kad būčiau geresnis žaidėjas. Pats esu kilęs iš Salonikų. Vaikystėje žaidžiau badmintoną, bet kelios priežastys nulėmė mano persiorientavimą į krepšinį. Visų pirma - mano tėtis buvo profesionalus krepšininkas, žaidęs už Salonikų „Aris“, tai man reiškė labai daug ir buvo sektinas pavyzdys. Antra priežastis kiek paprastesnė, jau nuo vaikystės buvau tikrai aukštas aš pats ir 13 metų pradėjau užsiiminėti krepšiniu labai rimtai, pradėjau žaisti už vietinę Mandoulides komandą. Ar turi mėgstamiausią komandą bei žaidėją Graikijoje? Be abejo, mano mėgstamiausia komanda – „Aris“. Nors ji ir nėra pati populiariausia Graikijoje ir net Salonikų regione, bet užaugau su „Aris“ klubu, daugiausia jį palaikiau futbolo ir krepšinio rungtynėse. „Aris“ – istorinis Graikijos krepšinio klubas, kuriame žaidė Nikos Galis, be abejo, didelę įtaką man padarė ir mano tėtis. Mano mėgstamiausias tautietis – Dimitris Diamantidis. Tiesa, krepšinyje dar labai žaviuosi Lukos Dončičiaus žaidimu. „Ryto“ jaunimo komanda neturi daug užsieniečių. Galime sakyti, jog graikas „Perle“ – egzotika. Kaip atsidūrei čia, kaip tau sekėsi pritapti? Pradžioje buvo gana sunku, nes tai buvo mano pirmi metai užsienyje. Kita kalba, kultūra – reikėjo laiko priprasti. Prieš atvykdamas į Vilnių buvau girdėjęs apie „Ryto“ komandą, bet neturėjau labai daug informacijos. Manau, kad gavau labai gerą galimybę čia pradėti savo karjerą. Labai noriu padėkoti visiems komandos draugams, kurie man padėjo apsiprasti ir pritapti komandoje. Daugiausia bendravau su Jokūbu (Rubinu) ir Augiu (Marčiulioniu), bet visi vaikinai čia tikrai draugiški ir palaikantys. Lietuva yra graži, tačiau tikrai šalta šalis. Papasakok apie geriausią akimirką praeitame sezone..? Be jokių abejonių tai buvo mačas prieš varžovus iš Kauno. Aš žinojau, kad atmosfera bus išskirtinė, apie tai man dar prieš rungtynes sakė komandos draugai. Bet kai rungtynės prasidėjo... To aš tikrai nesitikėjau, per kūną ėjo šiurpuliukai, dar ir dabar prisiminus kyla daug teigiamų emocijų. Labai gaila, jog tada nepavyko laimėti. Ar stebėdavai „Ryto“ pagrindinės komandos rungtynes? Taip, žiūrėjau visas pagrindinės komandos rungtynes, o labiausiai man imponuoja Arno Butkevičiaus žaidimas. Papasakok apie savo traumos situaciją, kurią patyrei ANGT finale kaune. Iš pradžių buvau labai susirūpinęs, nes galvojau, kad patyriau rimtą traumą. Po išsamesnių tyrimų paaiškėjo, kad viskas nėra taip blogai, kaip atrodė iš pradžių. Jau esu beveik pilnai išsigydęs traumą, o per karantiną daug dirbau individualiai ir negaliu sulaukti artėjančio sezono. Į Lietuvą pagal planą turėčiau atvykti rugpjūčio mėnesį. Ką gali pasakyti po metų, praleistų „Ryto“ klube, bei ko tikiesi ateinantį sezoną? Man asmeniškai „Ryto“ organizacija yra puiki. Neturiu kažkokių priekaištų, tiesiog noriu dar dirbti ir gauti galimybę debiutuoti vyrų komandoje. Tai būtų mano pagrindinis tikslas kitam sezonui. Beje, labai mėgstu Vilnių! Akivaizdu, kad graikai kiekvienoje gyvenimo ir sporto situacijoje yra labiau išprotėję nei lietuviai. Kaip manai, kodėl taip yra? Žinoma, futbolas yra populiariausia sporto šaka, bet Graikijoje mes tiesiog labai mylime savo palaikomas komandas ir žmonės su jomis sieja savo gyvenimą. Tiesiog mes kiekvieną dieną stengiamės išnaudoti pilnai, dėl ko esame karštesnio būdo. Koks tavo pagrindinis karjeros tikslas? Labai norėčiau sužaisti Eurolygoje, o vėliau kas ten žino...
Lietuvos krepšinio lygos fanscenos apžvalga Lietuvos krepšinio lygoje (toliau – LKL) žaidžia 10 komandų, vienu ar kitu metu visos jos turėjo kažkokias palaikymo užuomazgas. Vis tik rimtesnį organizuotą palaikymą Lietuvoje turi vos kelios komandos. Tik dvi komandos gali pasigirti tuo, jog turi palaikymą kiekvienose rungtynėse. Išvykose nulių neturi „Lietuvos Rytas“ ir „Žalgiris“. Norime apžvelgti visų LKL komandų palaikymo grupes, jų praeitį bei dabartį. Pradėsime nuo savęs. 1. B Tribūna (Vilniaus „Rytas“) Apie savo judėjimą daug išsiplėsti nenorime, kadangi pagrindinis šio straipsnio tikslas - supažindinti su kitomis LKL palaikymo grupelėmis, o apie mus ir taip daug žinote! Esame didžiausia ir stipriausia organizuoto palaikymo jėga LKL'e. Mūsų grupė egzistuoja jau 19 metų, esame vieni iš ultrizmo pradininkų Lietuvoje. Šį sezoną į LKL išvykas „B Tribūna“ vidutiniškai nuveža 104 žmones. Didžiausios išvykos: Kaunas (500), Panevėžys (140), Alytus (80). Taip pat aktyviausiai iš visų keliaujame aplink Europą. Šį sezoną apsilankėme jau 5 euroišvykose ir dar trys laukia antrajame Eurocup etape. Daugiausia žmonių apsilankė Berlyne (35). Propoguojame Ultra Style palaikymą, todėl norime kuo dažniau rungtynėse ne tik dainuoti, bet ir naudoti vaizdinį palaikymą, piešti banerius, choreografijas ir t.t.
„Huddersfield Town“ – klubas, Anglijos Premier Lygoje žaidžiantis pirmą kartą. Tai yra tikra šventė visiems šio klubo sirgaliams, kadangi praeitą sezoną klubas kiek netikėtai laimėjo antrąjį Anglijos futbolo divizioną. Šiuo metu Anglijos futbolo sirgaliai nėra laikomi garsiausiais Europoje, tačiau ultra stiliaus palaikymas atkeliauja ir į šią šalį. Pakalbinome jauną fanų grupę iš Huddersfieldo - ,,Cowshed Loyal”, palaikančią savo klubą visur ir visada. 1. Jūsų grupė yra labai ,,nauja”. Gal galite papasakoti, kaip jums kilo idėja sukurti palaikymo grupę ir kiek narių turite dabar? ūsų grupė susikūrė 2014 metais. Visą veiklą pradėjo keli vaikinai, kurie tiesiog norėjo, jog stadione atmosfera būtų geresnė. Pradžioje mes įsikūrėme kitoje tribūnoje nei esame dabar – ji vadinosi „North Stand Loyal“. Tuomet persikėlėme į dabartinį sektorių ir pradėjome augti. Kasdieninėje veikloje dalyvauja apie 15 mūsų narių, o visą tribūnos branduolį sudaro apie 50 žmonių. Žinoma, rungtynių metu sektorius būna pilnas, virš 1000 žmonių, tačiau taip yra dėl to, kad paprasti fanai jungiasi prie mūsų. . Jūs pakeitėte pavadinimą į „Cowshed Loyal“. Kodėl? nksčiau vadinomės „North Stand Loyal“. Kadangi dabar persikėlėme į South Stand, tai taip vadintis būtų nebe logiška. Tuo tarpu ,,Cowshed” yra žymi tribūna iš mūsų senojo stadiono – „Leeds Road“. Anglijoje dažnai stadionai turi tribūnas, kurios pavadinamos žymaus žmogaus pavarde ar svarbiu žodžiu pačiam klubui. Šį sezoną norime atlikti kuo įmanoma daugiau choreografijų (vaizdinio palaikymo), į jas įtraukti daugiau žmonių. . Kaip atmosfera atrodė stadione prieš jūsų grupės atsiradimą? Ar sunku pripratinti žmones aktyviai dainuoti visas rungtynes? rieš mūsų grupės atsiradimą atmosfera stadione buvo labai bloga. Tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios mes susibūrėme 2014 metais. Iš tiesų, pradžioje mes augome labai lėtai, buvo sunku. Tačiau žmonės matė mūsų pastangas kurti kuo geresnę atmosferą, todėl mūsų grupelė augo, o kiti žiūrovai prie mūsų palaikymo jungėsi vis aktyviau. . Kokie jūsų santykiai su visais „Huddersfield Town“ sirgaliais? Kokia yra jų pozicija jūsų kuriamo palaikymo atžvilgiu? ors mes save išskiriame kaip atskirą, nepriklausomą grupuotę, tačiau stengiamės daryti įtaką visai tribūnai, esančiai už vartų, tuo pačiu ir visam stadionui. Anglijoje žmonės jau pastebi, jog europietiška palaikymo kultūra gali ,,prilipti“ ir pas mus Anglijoje, todėl mus ir palaiko. Beveik visada Europos Lygos/Čempionų Lygos rungtynėse į Angliją atvykę užsienio sirgaliai skamba garsiau už anglus, todėl bet kokios iniciatyvos kurti palaikymą Anglijoje pasitinkamos vis palankiau. . Anglija turi didelę problemą – stadionuose nėra ,,safe-standing” tribūnų, kuriose galima stovėti visas rungtynes. Ar tikitės, kad ateityje jos atsiras? savo tribūną („Huddersfield“ stadione „Cowshed Loyal“ yra įsikūrę „South Stand“ sektoriuje) „safe-standing“ tribūnas tikimės įsivesti per kelis metus. Mūsų grupuotė ir „Huddersfield Town“ sirgalių asociacija veikia kartu, sukūrėme kampaniją, kuri vadinasi ,,Stand Up For Town” (liet. Atsistok už miestą). Kartu mes vykdome akcijas už „safe-standing“ tribūnas, stengiamės pateikti kuo daugiau pavyzdžių iš kitų šalių, pvz., Vokietijos. Taip pat neseniai „safe-standing“ buvo įvestas Glazgo “Celtic” stadione ir tai labai pasiteisino. Mūsų kampanija taip pat tapo populiari ir visi sirgaliai ją palaiko. Tikime, jog „safe-standing“ tribūna padėtų dar labiau vystytis palaikymui. Vis tik, mūsų stadione, apsauga ir dabar leidžia visai tribūnai stovėti visų rungtynių metu. . Kokios baudos Anglijoje už stovėjimą ar pirotechnikos naudojimą? eigu rungtynių metu stovi, o žiūrovas, sėdintis už tavęs, skundžiasi, tai gali būti išprašytas iš stadiono. Kai kuriuose stadionuose į stovėjimą žiūrima griežčiau, kai kuriuose - palankiau. Vis tik, reikėtų pastebėti, kad tam tikrose stadiono vietose stovėjimas nėra uždraustas, pvz., mūsų tribūnoje. Kadangi visi žmonės stovi, tai apsauga negali to uždrausti. ž pirotechnikos naudojimą rungtynių metu skiriama bauda ir uždraudžiama kurį laiką patekti į stadioną. . Anglijos palaikymo kultūra skiriasi nuo europinės kultūros. Kokie pagrindiniai Anglijos kultūros privalumai ir trūkumai? idžiausiu trūkumu yra tai, kad žmonės kartais sunkiai įsivažiuoja, nesupranta, jog reikia palaikyti komandą visas 90 minučių. Būna ir taip, kad palaiko tik svarbiausiose rungtynėse. O didžiausias Anglijos žiūrovų privalumas yra tai, jog jie labai reaguoja į įvykius aikštėje, daug skanduočių gimsta spontaniškai apie tam tikrus įvykius aikštėje/stadione ar žaidėjų pasirodymus. Tai kartu tampa smagiomis skanduotėmis, kurios paįvairina visą atmosferą. . Spėjame, kad visi Europos ultros yra matę filmus apie anglų chuliganus. Ar chuliganizmas Anglijoje dar gyvas? huliganizmo kultūra yra labai stipriai sumažėjusi. Kai Margaret Thatcher (buvusi Jungtinės Karalystės premjerė) pradėjo kovoti su futbolo chuliganais, dauguma jų buvo pasodinti į kalėjimą arba jiems tiesiog buvo uždrausta patekti į stadionus. Dabar už bet kokį konfliktą futbolo rungtynėse baudos yra labai žiaurios, daug didesnės, nei pavyzdžiui, tiesiog įvykus konfliktui prie naktinio klubo įprastą penktadienį, todėl žmonės nebenori rizikuoti. Vis dėlto stadionuose kartais dar įvyksta spontaniškų konfliktų. Be abejo, tarp aktyviausių vis dar yra Millvalas ir kelios žemesnių lygų komandos. . Casuals. Dar vienas žodis, atėjęs iš Anglijos. Kaip apibūdintumėt ,,casualsus”? Žodis “Casual” gimė iš futbolo chuliganų. Tai buvo tam tikras aprangos stilius, turėjęs tavęs neišskirti iš minios, casuals grupės į išvykas važinėjo traukiniais ir ieškodavo problemų su priešininkų sirgaliais. Šiuo metu ši kultūra egzistuoja tik aprangos stiliumi, nes, kaip jau minėjau, smurto futbole beveik nebeliko. Populiarios firmos išliko tos pačios – „Fred Perry“, „Stone Island“, „Ellesse“ ir t.t. 10. Anglijos Premier lygoje nėra daug ultra style grupių. Ką vadintumėte ultrizmo kultūros pionieriais savo šalyje? Anglijoje Londono “Crystal Palace” buvo pirmieji, kurie pradėjo dainuoti visų rungtynių metu ir kurti vaizdinį palaikymą (choreografijos, vėliavos ir t.t). Mes labiau save tapatiname su “Crystal Palace” todėl, kad jų grupė yra nepriklausoma, jie viską daro patys, be klubo pagalbos. Tai yra tikras fanų judėjimas. Tuo tarpu “Leicester”, “Watford” ir kitos Premier lygos fanų grupės gauna finansinės pagalbos iš savo klubų, jie padeda jiems su choreografijomis ir jų įgyvendinimu. 11. Ar kuris nors iš ,,didžiųjų” klubų turi aktyvią fanų grupę? Visoje Premier lygoje yra du klubai, turintys aktyvias ultra style grupes: mes ir “Crystal Palace”. “Manchester City” taip pat turi grupę, bet ji dar yra labai jauna ir neturi reputacijos. 12. Ką laikote savo didžiausiais priešais Premier lygoje? Ar turite kokių draugysčių? Mūsų didžiausi priešai, be jokios abejonės, yra “Leeds United”. Šiuo metu neturime jokių oficialių draugysčių, tačiau kartais į mūsų rungtynes atvyksta Dresdeno “Dynamo” fanai iš Vokietijos. Jų buvęs kapitonas M.Hefele šiuo metu žaidžia mūsų klube. 13. Ar Anglijos futbolo sirgaliai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime, ar turi kažkokias konkrečias pažiūras? Kai kurios grupuotės Didžiojoje Britanijoje yra labai politiškos, pavyzdžiui, Glazgo “Celtic”, ,,Green Brigade” nevengia politikavimų savo tribūnoje. O Anglijos aukštesnėse lygose politinių temų tribūnose išvis nėra. 14. Kurios fanų grupės ir jų palaikymas jus labiausiai žavi Europoje? Daugiausia įkvėpimo semiamės iš Vokietijos grupuočių dėl jų įspūdingo skaičiaus ir vaizdinio palaikymo. Taip pat mus savo įspūdingais plakatais žavi „Curva Sud“ iš Milano. 15. Kokios yra sezoninių bilietų kainos jūsų stadione? Kiek jūsų keliauja į išvykas? Mūsų klube sezono abonementą galima prasitęsti arba įsigyti naują, jeigu neturėjai tokio praeitą sezoną. Taigi, prasitęsus nuo praeito sezono turėtą abonementą, šiam sezonui (visiems metams) jo kaina lygi 199 svarams, tai yra pakankamai racionali kaina. Praeitais metais mūsų klubo vadovas prižadėjo, kad jeigu klubas pateks į aukščiausią lygą, visi fanai, turėję abonementus pastaruosius 9 sezonus, gaus galimybę įsigyti abonementą tik už 99 svarus ir šį savo pažadą ištesėjo. Mes visada keliaujame į išvykas, dažniausiai išparduodamas visas išvykos sektorius, o tai yra bent 1500 žmonių. Atvykę į varžovų miestą mėgstame daryti eisenas, klijuoti lipdukus, taip parodydami, jog buvome atvykę.
R.Stipčević: ,,Be emocijų aš nematau tikslo žaisti krepšinį, tada jau geriau susirasti kitą darbą...“ Mano tėtis visada sakydavo man: „Kai tik aš pamatysiu, kad kažkas aikštėje nori pagriebti kamuolį labiau už tave, ir tu nešoki dėl jo kovoti, tai reiškia, kad tau neberūpi, kažkam tai rūpi labiau!“ Šis žmogus už Rytą sužaidė tik tris rungtynes, tačiau jau spėjo įrodyti, jog aikštelėje jis palieka visą širdį. Kroatas, kurio vertybės ir mentalitetas yra toks, koks yra reikalingas, norint laimėti. Po rungtynių Klaipėdoje nusprendėme užduoti kelis klausimus Stipšai, o jis nedvejodamas pateikė atsakymus. Smagaus skaitymo! - Atvykai į mūsų klubą gana sudėtingu jam laiku. Ar jautei tą įtampą, kad komanda turi pagerinti savo žaidimą kaip įmanoma greičiau? - Kaip ir esu minėjęs anksčiau, domiuosi visu Europos krepšiniu, o ypač tokiais klubais, kurie turi tradicijas ir didingą praeitį. Būtent toks klubas ir yra Rytas! Žinojau, kokioje situacijoje klubas yra, bet aš esu toks žmogus, kuriam patinka atsakomybė bei iššūkiai, todėl Ryto pasiūlymas man puikiai tiko. - Kaip galėtum apibūdinti Ryto komandą? Ar ji skiriasi nuo kitų, kuriose esi žaidęs? Komanda yra sudaryta iš gerų, patyrusių žaidėjų bei jaunų talentų. Visi komandoje mėgsta sunkiai dirbti, visi yra puikios asmenybės, o tai yra pagrindas norint siekti pergalių ateityje. Žingsnis po žingsnio, kantriai dirbant ši komanda žais vis geriau ir geriau bei kils aukštyn, tik svarbu išlikti kantriems! Pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaujuosi, kuomet renkuosi, kurioje komandoje žaisiu: vardas, treneris, sirgaliai, organizacija ir turnyrai, kuriuose žaidžia klubas. Visa tai radau atvykęs į Rytą! Galite pažvelgti į mano buvusias komandas, aš visada žaidžiau kokioje nors Europos lygoje - ar tai būtų Eurolyga, Europos taurė ar Čempionų lyga. - Nors vis dar esi naujas žaidėjas mūsų klube, tačiau galime pastebėti tavo lyderio savybes aikštėje. Ar tau patinka būti tuo emociniu lyderiu aikštėje? Iš kur tai atsiranda? - Man tikrai yra svarbu laimėti, o krepšinis – mano gyvenimas. Šie du susiję dalykai mane priverčia instinktyviai rodyti emocijas, o be emocijų aš nematau tikslo žaisti krepšinį, tada jau geriau susirasti kokį nors kitą darbą, kuris tau patiktų. Tokia mano nuomonė. Tačiau reikia pripažinti, kad kartais esu per daug emocionalus, turėčiau susivaldyti! Visa tai ateina iš vidaus, galbūt iš vaikystės. Mano tėtis visada sakydavo man: „Kai tik aš pamatysiu, kad kažkas aikštėje nori pagriebti kamuolį labiau už tave, ir tu nešoki dėl jo kovoti, tai reiškia, kad tau neberūpi, kažkam tai rūpi labiau!“, - tai reiškia, kad metas mesti krepšinį ir grįžti į mokyklą. Kaip ir sakiau, aš visada noriu laimėti ir padarysiu viską, ko reikia, kad padėčiau savo komandai laimėti: galbūt kartais reiks tarsi pamišusiam kibiai gintis, galbūt pasistumdyti alkūnėmis, o gal kartais ir išvesti savo komandos draugus į tinkamą poziciją. Tačiau jaučiu, kad ir kiti komandos draugai yra tokie patys, todėl tai palengvina mūsų bendro tikslo siekimą – LAIMĖTI RUNGTYNES! - Ilgą laiką žaidei Italijoje. Ar gali mums, Ryto fanams, papasakoti pagrindinius skirtumus tarp Lietuvos ir Italijos lygų? - Lietuvoje yra gerokai daugiau žaidimo skaitymo, daugiau panašumų į buvusios Jugoslavijos krepšinį, sakyčiau tai labiau intelektualus žaidimas, kaip šachmatai! Žaidimas Italijoje yra gerokai greitesnis ir jie ten dažniausiai neturi aiškiai išreikšto 5-tos pozicijos krepšininko. Visi ten žaidžia su dviem įžaidėjais, o antros pozicijos žaidėjas slenkasi į trečią, trečios į ketvirtą, ketvirtos į penktą. Taip pat lygoje žaidžia 16 klubų, o nuo kito sezono jų bus net 18! - Užaugai Zadare ir žaidei šio miesto komandoje. Ar tai tavo vaikystės komanda? Ar vis dar seki kaip jiems sekasi? Taip pat girdėjome, kad tai vienintelis miestas Kroatijoje, kur krepšinis populiaresnis už futbolą. Ar tai tiesa? - Taip aš esu iš Zadaro – kai kurių vadinamo krepšinio miesto (o dabar esu Lietuvoje -> krepšinio šalyje). Zadare krepšinis ne tik pirmas, bet ir antras svarbiausias dalykas mieste. Užaugau ten ir karjeros pradžioje žaidžiau miesto komandoje, todėl, žinoma, seku jų pasirodymus. Tačiau klubas šiuo metu nebėra toks, kuriame aš žaidžiau, turi įvairių problemų, bet aš labai tikiuosi, kad jie jas išspręs kaip įmanoma greičiau! Nieko neišskiriant noriu pasakyti, kad daugybė kroatų žaidėjų, kurie žaidžia Europoje yra kilę iš Zadaro! Ačiū tau už atsakymus Rok ir sėkmės likusioje sezono dalyje!
Visas tekstas buvo rašytas prieš A. Guogos išstojimą. Norime, jog jo neliktų klube. Anksčiau ar vėliau. Jeigu po vasaros situacija klube nesikeis, B Tribūna visam laikui stabdys savo palaikymą ir planuos įkurti atskirą krepšinio klubą Vilniuje, kuris kiltų nuo žemiausių lygų, bet turėtų tinkamas vertybes ir nedarytų gėdos tikriems Ryto fanams. Vilniaus „Ryto“ ateitis Visas tekstas buvo rašytas prieš A. Guogos išstojimą. Norime, jog jo neliktų klube. Anksčiau ar vėliau. Jeigu po vasaros situacija klube nesikeis, B Tribūna visam laikui stabdys savo palaikymą ir planuos įkurti atskirą krepšinio klubą Vilniuje, kuris kiltų nuo žemiausių lygų, bet turėtų tinkamas vertybes ir nedarytų gėdos tikriems Ryto fanams. Priešistorė Pradėti norime nuo to, kad visas šitas įvykis sukelia daugiau liūdesio nei pykčio. Prieš aprašant konkrečią vakar dienos situaciją, trumpai apibūdinsime keletą įvykių, sekusių iki to. Daug Ryto fanų – ar jie iš B Tribūnos, ar iš bet kokio kito sektoriaus – mato, jog ne viskas yra gerai. Toli gražu. Mūsų klube yra daug povandeninių srovių, kai kurie žmonės nori krepšinio klubą panaudoti savo asmeniniams interesams. Jeigu klubo prezidentas šneka kosmosus E. Jakilaičio laidoje, jeigu D. Gudelis „tepa slides“ po to, kai tiesiogine to žodžio prasme, prisišika A. Blanco situacijoje, tai rodo, jog ne viskas yra gerai. Mums atrodo, kad komandos viršuje nėra žmonių (arba jiems neduodama pasireikšti?), kuriems nuoširdžiai Rytas būtų prioritetas Nr 1. Juk pats prezidentas pasakė, jog taip nėra. Ar ne? Mums nepatinka, jog bet kokioje kritinėje situacijoje klubas, kaip strutis, sukiša galvą į žemę ir laukia, kol smėlio audra praeis. Bet ji nepraeina – žmonės viską mato ir jaučia. Mes atsikratėme klubo imperatoriaus, kuris buvo rasistas, teigė, kad pats smukdė komandą, bet žiūrovų vis tiek nedaugėja! Mes laimėjome KMT, patekome į Eurocup TOP8, bet iš šono gali atrodyti, jog Rytas tuoj nepateks į LKL playoffus. Ne visada viską atspindi rezultatai, jeigu už aikštės ribų tu failini vos ne kiekvieną mėnesį – tai atsiliepia. Žinome, kad klube yra nuoširdžiai mylinčių spalvas ir besistengiančių dėl klubo, bet jie neturi tokio žodžio ir nėra tie „TOP“ žmonės. Blanco, Gigos, Mareko situacijos: a) Blanco. Jau tampa akivaizdu, kad Rytas ir D. Gudelis buvo ta pusė, kuri melavo šioje situacijoje. b) Giga. Kodėl apie tai nėra jokio pranešimo? Susimovė, nespėjo užregistruot – kalbėkit, praneškit žmonėms. c) Apie Mareko traumą šiandien sužinojome iš LKL oficialaus FB page. Klubas deklaravo savo vertybes – atvirumą, viešumą, šeimyniškumą, bet atrodo, jog jos pasakytos tik dėl gražaus viršelio. Iš tiesų jų nėra. Rytas Family ir Kartu mes Rytas šūkiai: a) Rungtynės su Utena (Balandžio 13 d.). Tą dieną daugiau nei autobusas mūsiškių nulėkė į Uteną ir palaikė savo mylimą komandą. Mes dramatiškai laimėjom. Tos pačio dienos rytą mūsų arenoje vyko klubo organizuojamas RytasFamily turnyras. Mums keista, jog į RYTO ŠEIMOS turnyrą buvo pakviesta daug partnerių, savanoriai, žaidė administracijos komanda, bet neatsirado vietos fanų komandai. Tiek mūsų (B Tribūnos), tiek vyresniųjų (108 sektoriaus). Tuo labiau – tas turnyras buvo prominamas lyg sezono įvykis. Iš jo sukurtas specialus video, iš jo sukeltas albumas su daugiau nei 200 nuotraukų. Bet iš Utenos rungtynių nesukurta nieko. Mačo metu postinamos stories į Instagramą su paruoštukais ir rezultatu. Keisti prioritetai. Ar taip atrodo Ryto šeima? b) Daugelis žinote, jog praeitą savaitę, po plaučių uždegimo komplikacijų, mirė mūsų bičiulis Martynas. Tai sužinojome kelias valandas prieš rungtynes. Martynas buvo vyrukas, kuris pirmas pagamino lipdukus su naujuoju Ryto logotipu ir pats gamindavo bei ruošdavo dar daugybę kitų lipdukų, kuriuos matė kiekvienas rytfanis. Mes klubo paprašėme, jog prieš rungtynes jis būtų pagerbtas tylos minute. Juk tai tik viena minutė rungtynėse su Nevėžiu, kur žiūrovų buvo nedaug ir nemaža dalis pritariančių B Tribūnos veiklai. Klubas atsakė, kad dėl techninių kliūčių to padaryti negalima. Na, mūsų tai neįtikino. Situacija Konkrečiai apie vakar. Kadangi nesame šventuoliai, tai papasakosim ir gerąją, ir blogąją puses. Žinoma, klubas buvo nepatenkintas, jog naudojam pirotechniką ir „kenkiam klubui“. Šį sezoną susimokėjome už du savo pyrošou ir vieną kartą už keiksmažodžius rungtynėse. Suprantam savo atsakomybės dalį. Toliau dar kelis kartus naudojome pirotechniką, o didžiausias pasipiktinimas kilo po pastarojo mačo su „Nevėžiu“ – mūsų protesto prieš draudimus metu. Dabar bauda siekia 2500 eu. Ir mes galvojame, kad galėtume už baudas mokėti toliau, bet... Bet mes norime, jog mūsų klubas bent kartą nebijotų ir užstotų savo fanus – ar dėl tvarkaraščių, ar dėl draudimų, ar dėl pirotechnikos baudų. Kodėl į viską žiūrima taip paprastai? „Ok, gaunam baudą, permetam ją B Tribūnai ir viskas, nesukam galvos.“ Juk žaidėjai dievina pirotechniką, mes laimėjome KMT ir pirmą kartą po laimėto finalo Lietuvoje už kelis fajerius buvo pakuojami žmonės ir duodamos tūkstantinės baudos. TAI YRA NENORMALU. Tame pačiame renginyje LKL per pertraukas darė cheminius eksperimentus, į žiūrovus skraidė statinės ir degančios strėlės. Saugu. Kai B Tribūnos reikia, tai prašoma visokio palaikymo, kai padarome gražius vaizdus, tai giriamasi mūsų pasiekimais, o kai ištinka bėda – tai susimokėkit ir „nekenkit klubui“. Taigi, vakar atėjus į rungtynes apsauga mums pasakė, jog klubo liepimu mes negalime būti savo įprastame sektoriuje. Tai yra juokinga jau vien dėl to, kad abonementai šioje arenoje vietų neturi, mes galime eiti kur norim. Juo labiau – tuščių vietų arenoje buvo labai daug. Atrodo, jog buvo norima parodyti jėga. Aišku, į savo sektorių mes vis tiek patekome. Tuomet pasirodė vienas pagrindinių herojų – arenos ūkvedys, kuris klube jau seniai dirba. Atėjo jis su policija, sakydamas, jog mes klijuojam vėliavą su izoliacija prie sienos ir tai kenkia arenos dažams, o dėl to mus reikėtų pašalinti. Po šių dviejų įvykių mes tiesiog susikrovėme daiktus ir išėjome iš arenos. Tai kerta per motyvaciją ir moralę. Šitas herojus – ūkvedys – privalo būti atleistas. Ne vieną kartą, mums ruošiant choreografijas prieš rungtynes (pvz: visų mėgtą ir vieną gražiausiai padarytų plakatų A. Kavaliauskui, arba Popiežiaus choreo šio sezono pradžioje) – jis ateidavo ir visokiais žodžiais plūsdavo triBūną, jog per mus jis turi papildomo darbo ir t.t. Tai likusi sovietinė šiukšlė. Taip pat norim paneigti kalbas, pasirodžiusiais kai kuriuose žiniasklaidos portaluose. Vakar mes pirotechnikos neturėjome ir neišsitraukėme jokių fajerių. Tai melas. Ateitis Visa tai toli gražu nereiškia, jog mes nepalaikysime komandos. Kaip ir visą sezoną, taip ir dabar, mes atsiribojame nuo neracionalių stūmimų ant žaidėjų ar trenerio. Komanda yra šauni, suteikė mums daug gerų emocijų ir jau sekmadienį Panevėžyje garsiai skambės mūsų dainos. Kol kas atviras klausimas išlieka dėl namų mačų. Mums įdomus klubo požiūris, ką jie mąsto dėl vakarykščio savo poelgio – net jei buvo įvykę nesutarimai/nesusikalbėjimai, nereikėjo imtis tokių priemonių. Vietoje to, po rungtynių, galėjome apie viską pasikalbėti ofise. Tuo tarpu per aplinkui buvo užsiundyta apsauga ir policija. Mes jaučiame, jog vasarą klube vėl bus pokyčių, mums labai liūdna, jog sostinės komanda su tokiu potencialu kiekvieną sezoną susiduria su tokiais dalykais. Reiktų neužmiršti, jog visą „Pirmyn, vilniečiai“ šūkį ir tradiciją sukūrė B Tribūna, reikia pagalvoti, kaip Siemensas derbiuose atrodytų be mūsų. Gal kažkam nepatinka kai kurie dalykai, kuriuos darome, bet negalima per kelis mėnesius paimti ir bandyti jėga atimti fajerius ar necenzūrines skanduotes, kurios egzistuoja beveik 20 metų. Tuo labiau: koks dviveidiškumas yra bijoti užstoti savus dėl skanduotės, bet patiems ją naudoti už uždarų durų? Mes vis dar manome ir teigiame: Kai Ryto klubo viršuje bus žmonės, kuriems prioritetas Nr. 1 yra Rytas, kai atsiras stuburas, stovėti už savo vertybes ir ilgalaikę viziją, kai šūkiai taps realybe, tuomet Rytas kils.
Visą šią istoriją aiškinti viešai kiek keista, bet tai daryti verčia trys aplinkybės. Pirma – galybė Ryto bendruomenės, kuri persipina su B Tribūnos aplinka, klausimų. Antra – jos absurdiškumas. Trečia –sporto žurnalistai bei kiti laidų vedėjai podkastuose ir t.t gali skleisti ne visai teisingą informaciją paremtą tik emocijomis, o ne faktais. Trumpam reikėtų grįžti į priešistorę. Į 2012 metus. Maždaug tuo metu prasidėjo pirmieji konfliktai tarp RU ir P4. Jau kurį laiką P4 turėjo aktyvią draugystę su Sakalų Ultromis, bet į masinius konfliktus situacija išaugusi nebuvo. Įdomu tai, jog dar visai neseniai, prieš šiuos konfliktus, vyresnės B Tribūnos ir Pietų-4 kartos kartu sėdėdavo baruose ir gerdavo alų. Su kai kuriais P4 nariais mūsiškiai sutardavo neblogai, galima sakyti, jog santykiai buvo neutralūs, todėl mūsų vyresniajai kartai šis staigus nusistatymas prieš Rytą buvo kiek netikėtas. Vieną kartą, pakeliui į išvyką Alytuje, rytfanių autobusas buvo užpultas tos pačios koalicijos narių, kurie tuo metu apgailėtinai prisidengė vieno iš Vilniaus barų vardu. Suprantame, jog taip buvo vengiama karą Rytui skelbti visos P4 vardu. Panašiu laikotarpiu vienas iš tuometinių rytfanių po Ryto rungtynių buvo užpultas prie savo namų. Deja, jis turėjo mūsų judėjimo vėliavą, todėl tai buvo dar vienas negarbingas Ryto pažeminimas. 2012 - ųjų sezone įvyko paskutiniai derbiai tarp Ryto ir Sakalų. Tada Pietų-4 draugystė su Sakalų Ultromis buvo labai aktyvi, o derbio dieną, prie Ekinstos, rytfaniai gavo skaudžią Ultrizmo pamoką. Tą kartą buvome derbio pralaimėtojai ir nesugebėjome duoti tinkamo atsako savo oponentams. Prie Ekinstos mus pasitiko būtent P4, o Sakalų Ultros laukė salės viduje. Konfliktą pralaimėjome. Po to laiko santykiai su P4 tapo ypač įtempti – konfliktai mokyklose, gatvėse, koncertuose - prisikabinimai prie jaunų Rytfanių dėl savo spalvų nešiojimo Vilniuje. Dabartinė B Tribūnos karta tuo metu buvo dar visiški jaunuoliai, dėjo pirmus žingsnius Ultrizme. Žinantys B Tribūnos istoriją prisimena, jog maždaug tuo metu mūsų judėjime nelabai sėkmingai įvyko kartų kaita, vyko kiti nemalonūs dalykai, tokie kaip ledynmetis ar Ultrų vardo atsisakymas. Judėjimas buvo dugne. Tuo tarpu Pietų-4 buvo Lietuvos Ultrizmo dievai, kurie rašė taisykles, galėdavo tyčiotis ar naikinti vieną grupuotę po kitos. Verta pastebėti, jog 2014 metais P4 oficialiai trumpam buvo paskelbę karą ir Dzūkų Tankams. Sakalams išnykus, šis konfliktas aprimo, bet didesnė ar mažesnė įtampa tarp B Tribūnos ir Pietų-4 egzistavo. Tam tikrose ribose. Mūsų jaunimo galvose tie žmonės tapo ir liko amžinais priešais. Visą šį laiką mūsų judėjimas augo, turėjome gerų ir blogų dienų, bet suformavome savo vertybes, laikėmės ideologijos bei kūrėme tokius šou, kurie leido mums įsitvirtinti Lietuvos fanscenos zenite. 2018 metais prasidėjo B Tribūnos ir Dzūkų Tankų bendrystė, kuri stiprėja sulig kiekvienu sezonu. Aktyviai padedame vieni kitiems, turėjome daug bendrų išvykų, idėjų realizavimo, stengiamės aktyviai palaikyti Dainavą futbole, o DT jungiasi prie Ryto palaikymo. 2020 metai – pasaulyje atsiranda COVID-19, gyvenimas sustoja. Keli jauni rytfaniai vykdo sau įprastą veiklą, gaminasi lipdukus, kartas nuo karto prigriebia purškiamus dažus ir patagina Vilniaus gatves. Mes visada esame už kuo įspūdingesnius grafičius, būtent tai pastaraisiais metais ir darome, bet jie neatsiranda iš niekur. Leidžiame jaunimui pasireikšti ir paprastesniais darbais – taip susiformuoja kolektyvai, kurie po to atlieką įspūdingus darbus. Galų gale, visko nesukontroliuosi. Pasikartosim, jog tagai gali būti kontroversiška tema, bet tuo pačiu, tai yra neatsiejama subkultūrų (ir Ultrų) dalis, saviraiškos priemonė. Suprantame, jog bet kokie Ryto ar B Tribūnos užtepliojimai mieste automatiškai siejami su mumis ir turime nešti atsakomybę dėl jų kokybės, todėl visiems jaunuoliams sakom, jog norint pasireikšti rinktųsi daugiau apleistas vietas, skydines ar senus garažus. Norint tuo nepiknaudžiauti, B Tribūnos aktyvas stengiasi ieškoti būdų kaip oficialiai ir legaliai būtų galima papuošti miestą – akivaizdūs pavyzdžiai - dabartinis arenos parkingas ar piešiniai JEEP arenoje. Taigi, kas įvyko prieš daugiau nei metus. Netikėtai vieną dieną gauname įspūdinga žinutę nuo oficialios Pietų-4 paskyros.
Kaip vieni iš ultrizmo Lietuvoje atstovų jaučiame pareigą skleisti šios subkultūros idėjas ir tinkamai jas atstovauti. Tad šįkart pateikiame interviu su vienu geru mūsų bičiuliu Giannis, palaikančiu Salonikų „ARIS“ komandą (jų aktyvūs sirgaliai gerai žinomi „SUPER3“ pavadinimu). Jam yra tekę lankytis Lietuvoje, kartu su mumis vykti į išvyką palaikyti Vilniaus „Ryto“. Niekam ne paslaptis, kad palaikymo kultūros suvokimas Lietuvoje mažais žingsneliais juda į priekį, tačiau vis dar yra labai žemame lygyje. Buvo įdomu pakalbinti žmogų, kuris net ir sulaukęs garbingesnio amžiaus vis dar sugeba pakankamai aktyviai palaikyti komandą. Iš savo patirties galime pasakyti, kad Lietuvoje to trūksta. Aktyvus palaikymas mūsų šalyje dažnai tampa žaisliuku, žmonės jaunystėje tuo užsiima keletą metų, o po to pamiršta tiek savo tribūnos draugus, tiek komandą. Atrodo, jog kelis metus „atdainavus“ palaikyti komandą garsiai kai kuriems tampa nebe „lygis“. Interviu gavosi tikrai smagus ir vertas paskaityti tiek tribūnos senbuviams, tiek prijaučiantiems aktyviam palaikymui, tikimės, kad jis parodys ir kitą Graikijos palaikymo pusę (ne tik riaušes ir rungtynių nutraukimus) bei suteiks peno apmąstymams apie pačią palaikymo kultūrą. Mano vardas Giannis, gimiau Volos mieste. Volos yra miestas, esantis už 210 km nuo Salonikų. Mano tėtis užaugo Salonikuose ir nuo mažų dienų palaikė „ARIS“ klubą. ARIS – klubas, laimėjęs pirmąjį Graikijos futbolo čempionatą ir pirmąjį Graikijos krepšinio čempionatą. Gimiau 1983 metais ir prisimenu, jog jau nuo 4 metų kartu su tėčiu palaikiau „ARIS“. Pirmąjį palaikymo skonį pajaučiau savo gimtajame mieste, kai ARIS žaidė draugiškas rungtynes prieš vietos „Olimpiakos Volou“. Taip pat lankėmės kitose netoli vykusiose krepšinio ir futbolo rungtynėse Larisos mieste. Nuo 11 metų pradėjau autobusais ir traukiniais vienas keliauti į Salonikus tam, kad aplankyčiau mano mylimo klubo rungtynes. Buvau vienas, be jokių draugų. Iš tikrųjų man labai pasisekė, nes, kai pradėjau eiti į mokyklą, „ARIS“ buvo geriausia Graikijos krepšinio komanda, turėjusi geriausią XX a. Graikijos žaidėją, garsųjį, į Naismith Šlovės muziejų įrašytą, Nikos Galį. Šiandien palaikyti „ARIS“ Europoje esu nuvažiavęs daugiau nei 30 kartų, tačiau manau, jog tai nėra didelis skaičius. Daug žmonių kolekcionuoja rungtynių bilietus ar kitus atributus, tačiau aš kolekcionuoju tik atsiminimus ir draugus. Vienose iš tokių rungtynių aš sutikau ir kelis „B Tribūnos“ vyrukus, su kuriais santykius palaikome iki dabar. Dabar tu gyveni Atėnuose. Papasakok, ar sunku palaikyti „ARIS“ būnant taip toli nuo Salonikų? Keliose rungtynėse apsilankai per sezoną? Taip, paskutiniuosius 3 metus gyvenu Atėnuose, 504 km atstumu nuo Salonikų. Dauguma žmonių gali pagalvoti, kad šis atstumas man apsunkina galimybę palaikyti savo komandą. Ne, tai nėra tiesa. Ypatingai tokiam žmogui kaip aš, kuris gyveno Volos mieste. Kiekvieną savaitę vykdavau toli nuo namų, nesvarbu, „ARIS“ žaidė išvykoje ar namuose. Kelionėms išleisdavau milžiniškus kiekius pinigų. Tačiau dabar daug rungtynių vyksta netoli Atėnų, tad ir man palaikyti komandą tampa lengviau. Tiksliai įvardinti negaliu, tačiau per metus tikrai aplankau daugiau nei 20 „ARIS“ mačų futbole ir krepšinyje. Kokią gyvenimo dalį „ARIS“ fanui užima krepšinis? Kokiose sporto šakose palaikai „ARIS“? Lietuvoje daug žmonių galvoja, jog Graikijos komandos iš principo yra palaikomos tik futbolo fanų ir nėra daug žmonių, sekančių krepšinį vien dėl to, kad jiems patinka šis žaidimas. Krepšinis „ARIS“ fanui yra sportas, atnešęs didžiausią sėkmę, daugiausia titulų bei sutraukęs didžiausia dalį fanų. Bet futbolas yra populiariausias ir pats svarbiausias sportas Graikijoje, todėl ir daugumos graikų širdyse užima svarbiausią vietą. Aš manau, jog „ARIS“ fanai išsiskiria savo krepšinio kultūra ir visiems „ARIS“ fanams atsiminimai apie geriausius krepšinio laikus yra įstrigę labai giliai. Taip pat norėčiau pasakyti, kad Graikijoje mes neskirstome sporto šakų – jog vieni yra futbolo, o kiti krepšinio fanai. Mes esame sporto klubų fanai ir palaikome komandas visose sporto šakose, kurias vienija tas pats vardas. Kalbant apie organizacijų struktūrą, ar krepšinio ir futbolo klubų vadovybės yra visiškai atskiros, ar jie yra valdomi tų pačių žmonių? Kaip jau minėjau, Graikijoje vienas vardas vienija daug sporto šakų komandų, tačiau jų savininkai dažniausiai yra skirtingi žmonės. Praeityje buvo nemažai savininkų, kuriems priklausė ir krepšinio, ir futbolo komandos. Pavyzdžiui, Sokračiui Kokkaliui „Olympiakos“ krepšinio ir futbolo komandos priklausė daugiau nei 10 metų. Kaip galėtum apibūdinti „gerą palaikymą“? Koks yra tikro fano portretas? Man tikras fanas yra tas, kuris seka savo komandą visur bet kokiomis aplinkybėmis. Nesvarbu, komanda laimi ar pralaimi. Jis turi didžiuotis savo pasirinkimu palaikyti komandą, kurią jis myli. Nesvarbu, kurią vietą ji užima turnyrinėje lentelėje, visada su pasididžiavimu turi atstovauti savo klubą ir jį mylėti. Tikro fano pagrindinis tikslas – laimėti komandos palaikymo srityje prieš kitos komandos fanus. Graikijoje susiduriame su problemomis, kuomet stadionuose ar arenose kyla radikalios riaušės, šie dalykai yra negeri, nes perdėtos emocijos, peržengiamos ribos lemia tai, jog rungtynes tenka žaisti be žiūrovų. Todėl tikri ultros turi jausti ribas. Taip pat tikras fanas turi ieškoti būdų, kaip pritraukti kuo daugiau naujų fanų, kurie galėtų įnešti naujų vėjų į komandos palaikymą. Fanai yra didžiausias kiekvienos komandos turtas, todėl klubo savininkai turėtų ypatingai juos gerbti. Kaip vakar atsimenu 1998 metus, kai mūsų krepšinio klubas turėjo finansinių problemų, mes per vieną naktį surinkome 120 000 eurų (tuo metu apie 40 000 000 drachmų) tam, kad jis nebankrutuotų. Pagrindinės „ARIS“ palaikymo grupės „SUPER3“ dydis yra tiesiog neįsivaizduojamas Lietuvoje. Kaip „ARIS“ fanų klubai veikia visoje Graikijoje? Kas organizuoja išvykas, choreografijas, pirotechniką? Visoje Graikijoje yra daug mažesnių „SUPER3“ klubų, visi jie turi atsakingus asmenis, su kuriais susisiekus galima gauti informacijos apie išvykas. Centrinė „SUPER3“ valdžia yra atsakinga už atmosferą stadione bei palaikymo kūrimą, tačiau visus klausimus derinant ir su mažesniais klubais. Vien Salonikuose yra keletas „SUPER3“ būstinių. Asmeniškai aš esu buvęs „SUPER3“ Volos atsakingu asmeniu bei pats organizuodavau išvykas. Pavyzdžiui, į legendinę išvyką į taurės finalą Atėnuose iš Volos vyko 8 autobusai „ARIS“ fanų. Taip pat egzistuoja daug „ARIS“ fanų grupių Europoje. Kurios iš jų yra didžiausios? Taip, jų iš tikrųjų yra nemažai visoje Europoje, tačiau didžiausios yra Vokietijoje. Jų ten yra net kelios, turinčios savo atributiką, vėliavas, o vyrukai Miunchene yra įsirengę savo būstinę, kurioje renkasi, organizuoja renginius ar žiūri rungtynes iš Graikijos. Ką manai apie kitų Graikijos komandų fanus? Ar jūs turite draugų, ar visi esate priešai? Mes neturime nė vienos sąjungos su jokiu kitu Graikijos klubu, tačiau turime konfliktų su tam tikrais klubais. Įprastai Graikijoje visi kovoja prieš visus. Mes įsivaizduojame, kad ARIS, karo Dievas, turėtų būti vienas, tuo didžiuotis ir kautis prieš visus. Bet kokiu atveju, mes gerbiame fanus, kurie turi tokią pat aistrą kaip ir mes. Gerbiame tuos, kurie nuoširdžiai seka savo komandą. Taip pat noriu pasakyti, jog „SUPER3“ buvo pirmasis fanų klubas, siekęs suvienyti visų klubų fanus bei įkurti organizaciją, kovojančią už visų klubų fanų teises. Derbis prieš „PAOK“ turbūt yra svarbiausias mačas sezone. Ką jis reiškia tau bei kitiems „ARIS“ fanams? Daugumai „ARIS“ fanų derbis prieš „PAOK“ yra svarbiausias mačas visame sezone. Tai yra nekenčiamiausias klubas, nors istoriškai Salonikų apylinkėse tarp gyventojų jis yra populiaresnis už „ARIS“. Man šis derbis - tik dar vienos rungtynės. Nemanau, kad mūsų didžiausias konkurentas yra „PAOK“. Taip galvoja tie žmonės, kurie mano, jog „ARIS“ tikslas yra būti komanda Nr. 1 Salonikuose. Aš manau, kad mes esame didžiausias klubas šiaurės Graikijoje ir mes galime būti lyginami tik su „Olympiakos“ ir „Panathinaikos“. „PAOK“ yra tarsi vienos nakties nuotykis, kuriuo aš pasinaudoju ir daugiau apie jį negalvoju. Taip, aš nenoriu, jog mes pralaimėtume jiems, man būna labai skaudu, kai taip atsitinka. Bet „ARIS“ likimas - būti klubu Nr. 1 ne Šiaurės Graikijoje, o visoje Graikijoje. „PAOK“ yra menkas klubas. Jie sugalvojo nebepardavinėti bilietų „ARIS“ fanams derbio metu ir sėkmingai sugadino derbio atmosferą, vyravusią šioms komandoms susitinkant aikštėje. Kai lankėmės Salonikuose, matėme daug grafičių ir kitų atributų mieste. Ar galime sakyti, kad „ARIS“ yra Salonikų pasididžiavimas? Ką šis klubas jums reiškia? Paprasti žmonės sako - Dievas, mes sakome - ARIS. Be jokių abejonių „ARIS“ yra Salonikų pasididžiavimas. „ARIS“ krepšinio komanda išgarsino šį miestą visame pasaulyje. Mūsų krepšinio komanda iškovojo Koračo taurę Turkijoje prieš Bursos „Tofas“. Prieš tai „ARIS“ yra laimėjęs Europos taurę, finale nukovęs „Efes Pilsen“ Turine. „ARIS“ buvo komanda, į Salonikus parsivežusi daug taurių, ypatingai, kai joje žaidė didingasis Galis ir Yiannakis. Mes nugalėjome ir turtinguosius Atėnų klubus. Salonikai yra Ario, karo dievo, miestas. Graikų mitologijoje Aris buvo karo dievas. Visus egzistavimo metus kovojome prieš turtingesnius Atėnų klubus, kurie manipuliuoja lygomis visose sporto šakose. Bet „ARIS“ visąlaik vertė didžiuotis šia komanda ne tik mus, bet ir kitų klubų fanus. Visų klubų, išskyrus „PAOK“, sirgaliai palaikė „ARIS“ Europiniuose turnyruose. Kai 1997 metais laimėjome Koračo taurę Bursoje, tūkstančiai kipriečių šventė mūsų pergalę. Žinome, kad gali būti sunku pasirinkti, tačiau galbūt gali įvardinti labiausiai įsiminusias išvykos rungtynes? Per visus metus, kai palaikau „ARIS“, teko išgyventi daug įsimintinų rungtynių. Sunku išskirti vienerias. Daugumai tai - finalas Atėnuose, Graikijos futbolo taurėje, prieš „Panathinaikos“, nes tai buvo viena masiškiausių išvykų Graikijos istorijoje. Ten komandą palaikė virš 30 tūkstančių išvykos fanų. Kitiems įsiminė varžybos prieš „Atletico Madrid“, jas laimėjome rezultatu 3:2. O man labiausiai įstrigusios rungtynės buvo prieš „Haidari“. Šiose rungtynėse mes įmušėme įvartį per teisėjo pridėtą laiką ir grįžome į aukščiausią Graikijos futbolo lygą. Tai buvo rungtynės, kuriose priešininkų komandai kiti futbolo klubai pažadėjo pinigines premijas tik tam, kad mus nugalėtų ir mes nepatektume į pirmąją lygą. Tuomet visa Graikijos futbolo sistema nenorėjo, jog mes būtume pirmoje lygoje. Korupcija Graikijos futbole yra didžiulė. Komandos renkasi būti kontroliuojamos kitų turtingesnių komandų. Jie laimi arba pralaimi pagal „Olympiakos“ ar „Panathinaikos“ savininkų nurodymus. „ARIS“ visąlaik buvo nepriklausoma komanda, norėjusi nutraukti šių klubų dominavimą. Ir jūs tiesiog negalite įsivaizduoti to jausmo, kai mes įmušėme 93 mačo minutę. Visi tiesiog verkė, apsikabinę šalia stovėjusius fanus. Visiškai nepažįstami žmonės verkė vienas kito glėbyje. Tos ašaros nebuvo liūdesio, jos buvo džiaugsmo ašaros, nes mes nugalėjome ne tik priešininkų komandą, bet ir visą korumpuotą Graikijos futbolo sistemą. Dėkojame už interviu ir linkime ateityje patirti begalę nepakartojamų akimirkų palaikant savo mylimą komandą!
Sprendimas brendo ir pribrendo. Būti ar nebūti? Maždaug tokios svarbos klausimą rytfaniai vis užduodavo sau jau kurį laiką. Kaip elgtis dėl pastaruoju metu mus kamuojančios situacijos, susijusios su derbiais prieš „Žalgirį“ bei bendros Lietuvos policijos ir Lietuvos krepšinio lygos veiklos? Mūsų sprendimas yra toks: B Tribūna neribotam laikui stabdo savo veiklą rungtynėse prieš Kauno „Žalgirį“. Tai reiškia, kad jokiose rungtynėse prieš „Žalgirį“ mūsų tribūnos išvis nebus arenoje. Šis tekstas yra skirtas minėto sprendimo paaiškinimui ir argumentacijai. Nesitikime ir nelaukiame palaikymo bei supratimo iš butelinių krepšinio ekspertų. Tekstas iš esmės yra skirtas visiems „Ryto“ fanams, kurie palaiko mūsų veiklą ar prisijungia prie mūsų. Kalbant apie klubą, vadovybei šis mūsų sprendimas jau buvo paaiškintas ir praneštas anksčiau nei pasirodo šis tekstas. Pradėti galima nuo to, jog „B Tribūna“, kaip ir kitos aktyvesnės Lietuvos futbolo ar krepšinio fanų grupės, jau daug metų karts nuo karto uždega pirotechnikos ar derbių metu nusikeikia. Galima teigti, kad daugiau ar mažiau tai visada buvo priimtina ir iš „musės dramblys nedaromas“. Iki… Iki tol, kol „B Tribūna“ rungtynėse pirmą kartą surinko 500 žmonių. Gal kažkam atrodė, jog tampame per dideli, gal buvome per garsūs. Sklando gandai, kad prie viso š užsukimo prisidėjo net vienas iš kandidatų į prezidentus, kuris simpatizuoja „Žalgiriui“. O juk „Žalgirio“ įžeisti ne valia, ypač jų namuose. Nuo to laiko aktyvių fanų gyvenimas pasikeitė. Norime papasakoti apie tam tikras išvykos į Kauną subtilybes. Pradedant nuo to, jog važiuojant į Kauną rytfanių transportas yra sustabdomas, autostradoje įprastai įlipa „puikiai“ nusiteikęs pareigūnas, kuris iškart svaidosi grasinimais į kairę ir į dešinę. Apsiramina tik išsitraukus kameras. Geriausias perlas – iš šių LKL finalų, kuomet vienam jaunuoliui buvo pagrasinta išvežimu į nuovadą už „netinkamą žvilgsnį“. Toliau, kiekvieną kartą ieškoma, kaip sutrukdyti sklandžiai patekti į areną. Tai būgnas - netinkamas, tai vėliava - per ilga, šalikas - per storas ir t.t. Einant į areną kiekvienam „Ryto“ fanui privaloma nusiimti batus, praėjus patikrą apie 30-60 minučių esame laikomi uždarame koridoriuje be galimybės nueiti į WC ar kavinę. Patekus į areną mūsų sektorius yra ne tik filmuojamas arenos kameromis, bet dar pasamdomi du/trys specialūs darbuotojai, kurie savo kameras pasistato prieš mūsų sektorių ir kiša jas visiems į veidus. Prieš rungtynių pradžią įprastai pareigūnai išsikviečia tribūnos užvedinėtojus į koridorių, ten juos apstoja keliolika pareigūnų, kurie grasinančia retorika išstato savo sąlygas, pvz., „jei išgirsime bent vieną keiksmažodį, visus išvešime į nuovadą, o jūs dar ten praleisite porą parų“. Norime pabrėžti, kad tokie dalykai vyksta tik Kauno arenoje. Ok, išvykos į Kauną scenarijus - šiek tiek aiškus. Dabar apie keletą konkrečių įvykių: 1.Nemenko ažiotažo susilaukusi „ACAB“ vėliavos byla. Ši byla neseniai baigėsi – rytfanis, išleidęs 3000 eurų advokatams, bylą laimėjo. Juokinga, kad jis apskritai turėjo tiek galinėtis, laimėjus bylą, pareigūnai dar apskundė teismo sprendimą, bet nieko iš to nepešė. Žmogus buvo tampomas po teismus dėl neegzistuojančio pažeidimo (jokiame įstatyme šių raidžių kombinacija nėra niekaip identifikuota ar nustatytas jos negalimas naudojimas), absurdiška ir tai, jog žmogus buvo sulaikytas dėl to, kad apsaugai liepus vėliavą nukabino, o ne pakabino. Prieš tai daugelyje Lietuvos fanų tribūnų yra kabėjusi vėliava su ACAB raidėmis, bet niekas Lietuvoje dėl to niekada nebuvo sulaikytas, nes, pasikartosime, joks Lietuvos įstatymas nenurodo, ką reiškia šios raidės ar ką jos įžeidžia, tai nėra draudžiama. 2.„Ryto“ fano skrydis į V. Mičičių. Dar vienas daug dėmesio sulaukęs epizodas. „Ryto“ fanas gavo 15 mėnesių baną ėjimui į sporto renginius. Galima ginčytis, kiek jo „skrydis“ yra pateisinamas ar smerkiamas – dabar jau akivaizdu, kad serbų krepšininkas tame epizode iki mūsų sektoriaus atsigabeno ne netyčia. Bet neseniai vienas lietuvis išbėgo į aikštę per futbolo rungtynes: Lietuva-Portugalija. Mačo metu jis aikštėje bėgo link C. Ronaldo. Už šį poelgį jokio bano negavo. Selektyvus įstatymų taikymas? 3.Nebandysime paaiškinti, jog muštynės/konfliktinės situacijos yra gėris ir angeliukų žaidimai, bet tarp sporto fanų jų visada buvo. Toks įvykis buvo ir 2018 metų spalio mėnesį, kuomet „Ryto“ fanai Kaune užpuolė „Green White Boys“. Kas sekė po to? Po mėnesio į „Ryto“ fanų namus/darbus įsiveržė policijos pareigūnai, išsivežė juos į Kauną, o teismai tęsiasi dar iki dabar. Kas šioje situacijoje yra absurdiška? Tai, kad fizinio konflikto beveik nebuvo, GWB Kaune akimirksniu pabėgo, visoje situacijoje nėra nei vieno pareiškimo ar nukentėjusiojo, teismas 20+ žmonių vyksta dėl dviejų „Žalgirio“ šalikų. Tačiau vykstant analogiškiems konfliktams tarp kitų Lietuvos fanų grupių nieko panašaus Lietuvos policija nėra padariusi. O dabar yra vykdomas cirkas. Pačiame teismo procese pripažinta, jog tai yra parodomoji byla. Kiekvieno „Ryto“ fano vardas/pavardė ir profesija yra skelbiama žiniasklaidos priemonėse, kuriami TV reportažai. Įdomu tai, kad policijai sulaikius kokią nors nusikalstamą grupuotę straipsniuose minimi tik jų vardų inicialai, bet narkotikai, žmogžudystės ir kt. turbūt yra mažesni nusikaltimai nei buvimas aktyviu rytfaniu. Pasikartosime – praeitą sezoną tikrai buvo kitų konfliktų, dar rimtesnių, kuriuose dalyvavo kitos fanų grupės, apie konfliktus yra žinoma, bet, be abejo, jokių priemonių nebuvo imtasi. 4.2019 metais devynios Lietuvos fanų grupės rungtynėse naudojo pirotechniką, tik vienos iš jų žmonės buvo nubausti draudimais lankytis sporto renginiuose. Kurios – spėlioti nereikia. Ir vėl susiduriame su selektyviu įstatymų taikymu. Apskritai, manome, kad bausti už pirotechnikos naudojimą po svarbių mačų ar finalų yra absurdiška. Buvome nubausti už kelis fajerius po KMT finalo „Siemens“ arenoje, tie patys GWB buvo nubausti po laimėto LKL finalo Kaune. Kas juokingiausia, jog dar praėjusių metų LKL sezono televizinėje vinjetėje degė pirotechnika. 5.Kauno arena. Iš VIP tribūnos į „Ryto“ faną metamas stiklinis bokalas. Jis atsitrenkia į žmogų ir sudūžta. Žmogus pakelia bokalą ir meta atgal link VIP tribūnos. Bokalas pataiko žmogui į petį. Rytfanis sulaikomas, laikomas areštinėje per naktį, nubaudžiamas pagal baudžiamąjį kodeksą ir gauna viešųjų darbų. Klausimas? Kodėl nesulaikomas tas, kuris metė bokalą į „Ryto“ faną? Kaip mūsų tribūnoje atsirado stiklinis bokalas? 6.Visiškas perdėjimas dėl keiksmažodžių naudojimo skanduotėse, vėlgi, ši problema atsirado tik, kai Kauno „Žalgiriui“ pasirodė, jog skanduotės yra per garsios. Lydekai paliepus, Ž panorėjus… Tai - stabdoma. Bet ar yra logika? „Rytas“ čiulpia ir kitokie įžeidimai yra OK, bet žalia kurva yra totalus tabu. Fuck you referee yra gerai, Fuck you FIBA išvis yra nuostabu ir teisinga. Taip pat, galima pastebėti, kad Lietuvos krepšinio rinktinės fanai po kiekvienų rungtynių vieningai skanduoja „kas nešokinės, tas py…“, bet federacija tuos fanus myli, jų veidai rodomi per TV, pristatomi, kaip pavyzdiniai ir nuostabūs sirgaliai. Pabaigai, prieš šį sezoną mūsų klubas gavo oficialų laišką iš Lietuvos policijos. Deja, bet laišku pasidalinti negalime, tačiau pacituosime kelias jo vietas: „Be to „B Tribūnos“ fanai neretai skanduoja skanduotes, kuriose būna vartojami necenzūriniai žodžiai bei naudoja plakatus su atributika, kuri žeidžia įvairias visuomenės grupes. Toks fanų elgesys dažnai išprovokuoja kitas krepšinio klubų fanų grupuotes ar atsitiktinius priešingos pusės sirgalius konfliktui, dėl ko dažnai kyla muštynės.”; „sporto fanų grupuočių elgesys yra chuliganiškas, pažeidžiantis visuomenės moralines bei dorovines normas, viešąją tvarką kas užtraukia neigiamą įvaizdį ir Vilniaus „Ryto“ klubui ir miestui“; „Ryto“ krepšinio fanai ar jų grupuotės labai dažnai netinkamai elgiasi naudodami (degindami) pirotechnikos priemones arenų viduje ar gatvėse eitynių metu, tuo sukeldami didelį pavojų aplinkinių asmenų sveikatai ir gyvybei.”. Galiausiai laiške paminima, kad prieš „B Tribūną“ toliau bus naudojamos priemonės, jog būtų užkirstas kelias minėtiems ir kitiems dalykams. Visas laiškas yra persmelgtas absurdiška argumentacija, generalizavimais ir tuščiais svaiščiojimais. Neretai naudoja necenzūrines skanduotes? LKL mačų per metus būna daugiau nei 40. Keiksmažodžius galima išgirsti tik rungtynėse prieš „Žalgirį“. Mūsų elgesys išprovokuoja kitas fanų grupuotes elgtis negražiai, dėl to dažnai kyla muštynės. WOW. Dėl „B Tribūnos“ kiti elgiasi netinkamai. Jau minėjome, kad praeitą sezoną buvo kilusi viena konfliktinė situacija. Mūsų elgesys neatitinka moralinių ir dorovinių normų, užtraukia neigiamą įvaizdį „Rytui“ ir Vilniui. Lietuvos policija staiga tampa business consulting bendrove. Nusprendė pagerinti komandos įvaizdį, juk mes taip jiems kenkiame. Nepradėsime čia vardinti savo „gerų ir blogų“ darbų, tiesiog paliksime tai čia. Ar nereikėtų Lietuvos policijai rūpintis savo įvaizdžiu ir tapti patikimesne institucija? Apie pirotechniką jau šnekėjome, bet čia juokinga vieta yra ta, jog pirotechnika gali sukelti grėsmę žmogaus gyvybei, pasirodo, nebegalime jos naudoti ir lauke. Bet negali tik „B Tribūna“. Kitų pirotechnika yra smagu. Taigi dėl visų pastarųjų įvykių, dėl šio laiško, kuris buvo kaip vyšnia ant torto, B Tribūna vasaros metu buvo susitikusi kelis kartus, daug diskutavome, kalbėjome apie galimus scenarijus. Ir kito sprendimo nematome. Aktyviausių, veiklių žmonių „B Tribūnoje“ nėra keli šimtai, visa „reikalą“ užsuka kelios dešimtys žmonių. Policija rado lengvą ir efektyvų būdą, kaip mus spausti ir naikinti. Pripažįstame, kad šis mūsų sprendimas rodo, jog prieš LKL ir Lietuvos policiją pralošėme mūšį… bet dar ne karą! Rungtynės su „Žalgiriu“ yra karštas mačas, kuriame šios institucijos naudojasi proga surasti, prie ko prisikabinti, mus nubausti, kontroliuoti, naikinti. Mes negalime rizikuoti ir toliau praradinėti savo žmones, mes nesame nusikalstama grupuotė ir nenorime tokia būti, kad ir kiek būtų stengiamasi mus tokiais padaryti, nenorime, jog kiekvienas aktyvus mūsiškis būtų teistas, nenorime „uždirbti“ dar daugiau baudų klubui. Tuo pačiu nenorime atsisakyti savo principų bei ideologijos, negalime tapti marionetėmis ir pliušiniais žaisliukais. Tuomet visa mūsų virš 20 metų kurta istorija prarastų savo prasmę, norime išlikti teisingi prieš save. Akivaizdu, kad „Žalgirio“ manija yra užvaldžiusi Lietuvą ir bet koks pasisakymas prieš sukelia daugybę emocijų – taip bus ir su šiuo tekstu. Todėl mes atsitraukiame, atsitraukiame nuo šito karšto taško, paliksime derbio atmosferą mirčiai, nes būtent to ir buvo siekiama pastaruosius metus. Jeigu kuriai nors aktyviai fanų grupei tai atrodys nesuprantama ar juokinga – žinokite, kai tapsite pakankamai garsūs ir dideli, kai kažkam pasirodysite nebepatogūs, ateis ir jūsų eilė. Paskutinis klausimas ir atsakymas. Ko „B Tribūna“ siekia ir kas galėtų priversti mus sugrįžti? Visų pirma, norime, kad aktyvus fanas automatiškai nebūtų laikomas nusikaltėliu. Ypač išvykoje į Kauną. Norime normalių teisių „Ryto“ fanams Kauno arenoje. Norime, jog Lyga peržvelgtų savo nuostatas dėl necenzūrinių skanduočių naudojimo. Norime, kad būtų galima eiti į dialogą ir kompromisą dėl saugaus pirotechnikos naudojimo, ypač svarbiose rungtynėse. Jog dėl tokių dalykų žmonės nebūtų baudžiami draudimais lankytis sporto renginiuose. Gal po metų, gal po dviejų, gal po trijų pavyks dėl kažko susitarti. O gal niekada. Tuo pačiu mes nenorime kaltinti savo klubo, žinome, kad, ypač dabar, jam yra sunku kažką pasakyti garsiai, įsikišti. Turbūt galime tikėtis tik moralinio palaikymo. Šis sprendimas yra skaudus ir mums patiems. Rungtynės su „Žalgiriu“ visada būdavo ypatingos, juk tai - derbis, jose norėdavome atrodyti, kaip galima geriausiai, surinkti daugiau žmonių, padaryti geresnes choreografijas. Tačiau situacija yra tokia. „B Tribūna“ ir toliau bus garsi visose Lietuvos arenose, išskyrus Kauno. Toliau paišysime plakatus, rengsime akcijas, stengsimės tinkamai reprezentuoti Vilniaus „Rytą“, važinėsime po visą Europą dėl mums šventų spalvų. Nes tai esame mes. Ir mūsų nesunaikinsite!