B Tribūna

„B Tribūnos“ istorija

Oficiali „Lietuvos ryto“ komandos fanų grupuotės „B Tribūnos“ istorija. 

Gero skaitymo!

B Tribūna - Oficiali „Lietuvos Ryto“ komandos ultrų sektorius, kurianti organizuotą palaikymą. Palaikymas paremtas melodingomis dainomis ir skanduotėmis. Siemens arenoje esame įsikūrę 115 sektoriuje, pagrindė mūsų taisyklė – visų rungtynių metu stovėti ir palaikyti komandą kuo garsiau. Kartais vaizdinį palaikymą pagyviname choreografijomis ( paklodėmis, vėliavomis, konfeti ir pan.), retkarčiais naudojame pirotechniką. B Tribūna egzistuoja nuo 1998 metų gruodžio 8 dienos ir skaičiuoja jau 19-tus gyvavimo metus.

B Tribūna palaikymą organizuoją visose rungtynėse Lietuvoje, tiek namuose, tiek išvykose. Taip pat, kiek leidžia galimybės, stengiamės keliauti paskui komandą Europinėse rungtynėse.

Kiekvienose rungtynėse labai laukiame naujokų, norinčių prisijungti prie mūsų. Tam reikia tiesiog ateiti į sektorių ir kartu palaikyti komandą. Ne kiekvienas atėjęs į tribūną iškart tampa Ultra. Gali būti paprastas komandos fanas ir palaikyti mylimą komandą mūsų stiliumi, o mūsų stiliumi ją palaikyti labai smagu. Ateik ir įsitikink!

Norint sužinoti daugiau galite kreiptis į mus facebooko kanale


Skirtumai tarp „B Tribūnos“ ir „Rytas Ultras“

B Tribuna - tai „Lietuvos Ryto“ sirgalių sektorius, kuris visus vienija organizuotu aktyviu palaikymu namų bei išvykos rungtynėse. B Tribunos atributika suteikiama garbe nesioti bent po 2 sezonu palaikant Ryta namu varzybose ir per ta laika padarius bent 20 isvyku.

Rytas Ultras - tai aktyviausieji „B Tribunos“ sirgaliai, kurie prie palaikymo veiklos prisideda ir už arenos ribu t.y. bendrauja su klubu, daro choreografijas, atlieka kitus, organizacinius darbus. Rytas Ultras atributiką nešioja tik ypač palaikymui nusipelnę fanai.

B Tribūna


Oficialius Rytas Ultras logotipas

„B Tribūnos“ istorija

 1998 m. – Pradžia

1998 m. Grušos rengto „Hall ball“ turnyro rėmėjų paieškos metu užmegzti kontaktai lėmė, jog būtent į jį kreipėsi tuometinis „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo direktorius Algimantas Ližaitis, siūlydamas prisidėti prie atsinaujinusios sostinės komandos palaikymo. Naujoji grupuotė – apie 40 rytfanių iš Salininkų, Nemėžio bei Krasnuchos – pirmąsyk rungtynėse apsilankė 1998-ųjų metų gruodžio 8-ąją dieną Vilniuje, „Lietuvos ryto“ Saportos taurės rungtynėse su Belgijos Šarlerua miesto komanda.

1998/1999 m. sezone klubas dar vadinosi „Statyba“, o komanda – „Lietuvos rytas“. Tarptautinėje arenoje pasirodymą pradėjęs „Lietuvos rytas“ 1998-ųjų metų gruodžio 8-ąją dieną Vilniuje vykusiose rungtynėse su Belgijos Šarlerua miesto komanda sulaukė gausaus aistruolių būrio – į fanams skirtą tribūną susirinko apie pusšimtis žmonių. Po šių varžybų Lietuvos fanų scenos debiutantai tapo nuolatiniais „Lietuvos ryto“ arenos lankytojais. To meto komandos palaikymas rėmėsi paprasčiausiais skandavimais, sirgaliai garsiai skiemenavo komandos, miesto, šalies vardus. Kaip ir buvo galima tikėtis, staigus rytfanių įsiveržimas inicijavo konfliktus su radikaliomis permainomis nesusitaikiusiais ir vis dar
areną lankiusiais „Statybos“ gerbėjais. Net rungtynių metu abi sirgalių pusės nevengdavo pasimosikuoti kumščiais. Galiausiai, 1999 m. klubą pervadinus į “KK Rytas”, statybfaniai nustojo lankęsi “Lietuvos ryto” rungtynėse – dalis jų prisijungė prie “Sakalų” sirgalių, dalis patraukė į futbolą – palaikyti Vilniaus “Žalgirio”, kiti pranyko iš fanscenos. „Lietuvos ryto“ komandos gerbėjų įpuolis suerzino ir palaikytojus iš kitų Lietuvos miestų – jau pirmaisiais susibūrimo metais susitikimai „trečiajame kėlinyje“ baigdavosi kategoriškais argumentų pasimainymais. Komandą raginančiais šūksniais palaikęs sirgalių būrys iki 2000-ųjų metų savo iniciatyva namų arenos ribų neperžengdavo, į išvykas vykdavo nebent klubo išnuomotu autobusu.


 2000–2003 m
.

Sekančio „Lietuvos ryto“ sirgalių veiklos tarpsnio pradžia – 2000/2001-ųjų metų sezonas. Po truputį pradėjo keistis tribūnos publika – rytfanių gretas paliko tie, kurie į rungtynes teateidavo gerai praleisti laiko su senais pažįstamais, o jų vietas užėmė tie, kuriems rūpėjo komandos palaikymas. Jei ankstesniais metais į išvykas Lietuvoje buvo vykstama tik klubui nusamdžius autobusą, o užsienyje – tik paėmus į komandos lėktuvą, tai 2000 m. rudenį situacija pasikeitė iš esmės. Nors finansinės klubo paramos iš esmės neliko, bet rytfanių gretose atsirado supratimas, jog komandą reikia palaikyti ne tik namų rungtynėse, bet ir išvykose. Be abejo, vykstama buvo mažesniais kiekiais – ne autobusu, o lengvuoju automobiliu ar 10-15 žmonių mikroautobuse. Visgi tais metais nepavyko nuvykti į visas komandos rungtynes Lietuvoje, bet 2001/2002-ųjų metų sezone Lietuvoje „nulių“ jau nebebuvo.

2000/2001 metų sezone – pirma savarankiška išvyka už Lietuvos ribų. Lenkijos Vroclavo miestą aplankė 10 rytfanių. Sekančiame sezone – aplankytas Vloclavekas Lenkijoje ir dar ganėtinai toli atrodžiusi Ryga. Bei paskutinis skrydis kartu su komanda – į Kazanę. Dar už metų – vėlgi aplankyta Lenkija (Varšuvos „Polonia“), Ryga, Talinas ir Maskva – rungtynės su Chimki.

Tarpmiestinėje fanscenoje rimtesnių incidentų, neskaitant apsistumdymų su vietiniais buduliais, nebuvo, išskyrus konfrontaciją su šiauliečiais, kurie išprovokavę incidentą prie savo salės ir Vilniuje gavę atkirtį, nusprendė tarpusavio santykius normalizuot. Tuo tarpu Vilniuje situacija buvo gerokai įtemptesnė – neapykantos kupinų ex-statybfanių vedini Sakalų fanai bei Pietų-IV ultros, nemėgę rytfanių nuo pat pirmos jų dienos sektoriuje – tiek dėl tuometinės nacionalinės sudėties, tiek dėl Lietuvos ryto komandos vadovų veiksmų, užbraukusių ilgą ir garbingą “Statybos istoriją”. Jei pirmieji skaičiumi neprilygo rytfaniams, tai žaliai-balti turėjo akivaizdų pranašumą, tad konfrontacijų su jais buvo vengiama. Visgi, kone ištisai derbių metu kildavę konfliktai su sakaliniais reikšdavo balansavimą ant karo ribos su Vilniaus “Žalgirio” ultrom. Ribos, kurios neperžengt kartais pavykdavo tik vienaip ar kitaip susiklosčiusių aplinkybių dėka, kai iš esmės nė nuo vienų, nė nuo kitų jau niekas nepriklausė. Per šį trejų metų laikotarpį dienos šviesą išvydo 3 fanzinai. Deja, leidiniai, kuriuose pagrinde vyravo išvykų aprašymai, tuo metu rytfanių gretose neprigijo.


Po 2001/2002 m. Sakalų fanai atgaivina Lietuvos krepšinio klubų fanų čempionatą. Finale įveikę senuosius “Statybos” fanus, čempionais tampa “Lietuvos ryto” fanai, tuo pačiu iškovodami teisę turnyrą rengti kitais metais. Deja, pabaiga šįkart kitokia – paskutinėmis sekundėmis pergalę išplėšia žalgiriečiai.


 2003 m. – Rytas Ultras


“RYTAS ULTRAS” vėliava pirmąkart iškabinama 2003 m. rugsėjo 5d. Europos krepšinio čempionato pirmosiose rungtynėse tarp Lietuvos ir Izraelio rinktinių, o rugsėjo 14d. liudija Lietuvos pergalę čempionato finale. 2004 m. pavasarį, senojoje “Lietuvos ryto” krepšinio arenoje, rungtynių tarp “Lietuvos ryto” ir “Alitos” metu pirmą kartą Lietuvos krepšinio istorijoje salė nušvinta nuo fajerio liepsnos. Šiame sezone jie naudojami dar kelis kartus – Kaune prieš “Atletą”, Vilniaus derbyje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir vėlgi – savo arenoje, pralaimėjus paskutiniąsias finalo rungtynes. ULEB taurėje aplankomas Splitas, Sopotas ir Atėnai. Kaune rengiamame fanų čempionate titulą apgina žalgiriečiai, pasistiprinę keliais sporto mokyklos auklėtiniais ir teisę kitąmet rengti turnyrą perleidžia Šiauliams.


 2004-2005 m.


Kiek aprimusią Lietuvos krepšinio fansceną bando pagyvinti Rako iniciatyva įkuriama chuliganiška “Maniacs” grupuotė. Jau po pirmojo sostinės derbio jų išprovokuoto konflikto gaunamas Sakalų “Wrath‘ų” sutikimas strelkai 4×4, kurią Maniacs’ai įtikinamai laimi. Visgi, supratę, kad chuliganizmas Lietuvos krepšinio fanscenoje yra sunkiai įmanomas, Maniacs’ai išnyksta. Šio sezono metu įkuriamas oficialus “Lietuvos ryto” sirgalių klubas “Juodai baltai raudoni”, kuris dėl savo atsiradimo būdo bei tikrųjų veiklos tikslų ultrų tarpe praminamas UAB “JBR”. ULEB taurėje komanda palaikoma Vroclave, Bonoje, Valencijoje ir, be abejo, pergalingame finale Šarlerua. Fanų čempionatas vyksta Šiauliuose. Finale miesto pirmenybėse rungtyniaujanti “Žalgirio” “fanų” komanda nugali analogišką “fanų” komandą iš Vilniaus. “Rytas ultras” grupuotės narių galvose pradeda kirbėti mintys – ar mums tokie “fanų” čempionatai yra reikalingi?


 2005-2006 m.


Į Zagrebą palaikyti Eurolygoje debiutuojančios komandos rytfaniai patraukia traukiniais. Lygiai taip pat pasiekiamas Milanas bei Atėnų priemiestis Pirėjai. Į Sopotą rieda autobusas, Bambergą – mikroautobusiukas. Saulėtą Velykų sekmadienį apie 30 rytfanių, tribūnose nesulaukę pasipriešinimo iš 2 į Taliną atvykusių žalgiriečių, švenčia pirmą pergalę Baltijos lygos čempionato finale, o gegužės mėnesį – sausai laimėtą LKL finalo seriją. Vilniuje rengiamą fanų čempionatą “Rytas ultras” grupuotė boikotuoja, o jį laimi vos vieną kitą sirgalių beturinti JBR komanda.


 2006-2007 m.


Aktyviausi JBR nariai, perpratę savo organizacijos tikslus, palieka oficialų klubą ir prisijungia prie ultrų, taip įnešdami šviežio kraujo.ULEB taurėje – išvykos į Nansi, Atėnus ir vėlgi – finalą Šarlerua.Užmegzti draugiški santykiai su Klaipėdos “Neptūno” fanais – juodai baltai raudoni apsilankydavo “Neptūno” išvykų mačuose, o mėlynai balti – “Lietuvos ryto”. Po sezono pirmą kartą žaidžiamos draugiškos rungtynės su “Lietuvos ryto” komanda.


 2007-2008 m.


Ikisezoninėse draugiškose rungtynėse Druskininkuose apsilanko pilnas rytfanių autobusas. Bent autobusas surenkamas ir į kiekvienas sezono rungtynes Lietuvoje. Pirmose tarpusavio rungtynėse su Šiauliais, vykusiose Vilniuje, duodamas atkirtis praeito sezono incidento Šiauliuose kaltininkams.


Po kiek nesėkmingai pasibaigusio “stroboskopų šou” Panevėžyje komplikuojasi santykiai su klubo vadovybe. Užsitęsus pasyviam karui, atsisakoma planų vykti į Zagrebą, boikotuojamas LKF taurės pusfinalis Šiauliuose, o finalui paruošiamas baneris, skirtas tuometiniam Lietuvos ryto vadovui ir Mūsų komandai.Po sezono pabaigoje įvykusio incidento Kėdainiuose su vietiniais buduliais tampa aišku, jog ir kitame sezone išvykos į šį miestelį nebus nuobodžios.


Į Eurolygą sugrįžusi komanda vėlgi palaikoma Milane. Kiek vėliau – praveriamas ir naujas puslapis – kelionės lėktuvu, pigių oro linijų dėka. Lapkričio pabaigoje per Frankfurtą pasiekiama Malaga, o sausio viduryje – Stambulas. Visgi, nepamirštamas ir “žemiškasis” transportas – mikroautobusiukas nurieda į Salonikus.


Oficialiuose “fanų” čempionatuose nedalyvaujantys “Rytas ultras” vasario mėnesį, per LKL’o pertrauką žvaigždžių dienos proga, suorganizuoja ultrų krepšinio turnyrą – “ULTRAS basketball cup 2008”, kuriame be “Rytas ultras” ir “Rytas ultras U-20” dalyvauja Neptūno “West wave”, Sakalų ultros, bei Vilniaus “Žalgirio” Pietų-IV ultros. Finale dramatišką pergalę po pratęsimo prieš “Lietuvos ryto” ultrų komandą švenčia Sakaliniai.


Pasibaigus sezonui žaidžiamos draugiškos rungtynės su Lietuvos ryto komanda, kurios baigiasi lygiosiomis. Į Palangoje vykstantį LKL komandų “fanų” čempionatą jau nevyksta netgi jį prieš šešerius metus atgaivinę “Sakalų” ultros. Jame, nesutikdama jokio pasipriešinimo, triumfuoja Vilniaus miesto “Sostinės taurės” A lygos komanda “Ryto fanai”.


 2008-2009 m.


Prieš pat sezono pradžią – džiugi žinia apie LKL nuostatų pakeitimus – bent jau šiame sezone už saugumą arenoje (įskaitant pirotechnikos naudojimą) atsakingi aikštelės šeimininkų klubai. Prieš oficialią sezono pradžią – vėlgi gausi išvyka į draugiškas rungtynes Druskininkuose. Pirmasis sezono trofėjus – Prezidento taurė – iškovojamas Rygoje. Joje įvykusią strelką tarp RU jaunimo ir GWB laimi vilniečiai. Lietuvos fronte – apsikumščiavimai tiek su kėdainiškiais, tiek su šiauliečiais. Jei po pirmųjų rungtynių Vilniuje svečiai iš Šiaulių buvo išvesti pro atsarginį išėjimą, tai prieš antrąsias rungtynes RU jaunimas šturmuoja vos atvykusį svečių mikroautobusą. Šiauliuose pasimojavimas kumščiais – abiejų rungtynių pertraukų metu rūkykloje. Į pusfinalio rungtynes Vilniuje svečiai jau neatvyksta, o Saulės miesto rūkyklos tradicijos – tęsiamos.


Pirmosiose LKL finalo rungtynėse – pirmąkart paruošta choreografija perverčiant kartono lapus – vienoje pusėje – “Lietuvos ryto” logotipas, kitoje – Gedimino pilis. Trečiųjų LKL finalo rungtynių metu trofėjų kolekciją papildo kauniečių “Greendeath” vėliava.


ULEB taurės pirmajame etape komanda palaikoma visose rungtynėse, nusigaunama kone visais įmanomais būdais – nuskrendama į Tenerifę ir nuplaukiama į Kanariją, traukiniu nusibendžiama į Mariupolį bei busiku nuriedama į Vilerbaną. Antrojo etapo burtai lemia rungtynes Šarlerua vos už savaitės nuo jų ištraukimo – susiplanuoti kelionės ir surinkti pakankamai galinčių vykti nepavyksta. Nenuvykstama ir į Vokietija, o į Bilbao ultros nuskrenda. Kad ir ne taip gausiai, kaip įprasta finalams, bet komandą palaikome ir Turine.
Į ultrų krepšinio turnyrą kviečiami ir svečiai iš užsienio, bet paskutinę dieną jų planai žlunga. Tad prie penkių pernai dalyvavusių komandų šiemet prisijungia tik viena – “Rytas fans Panevėžys”. Nugalėtojais tapo “Rytas ultras” ekipa, įveikusį savo jaunimo komandą.
Šįkart rungtynės su krepšininkais nėra rengiamos, o paskutinysis sezono akordas – draugiškas mačas Utenoje, kuris tampa paskutine galimybe atsidėkoti už visus titulus.


 2009-2010 m.


Po šaunaus praėjusio sezono buvo išties pagrįstų vilčių, jog ir šis bus toks pat arba dar geresnis, bet…

Jau rugpjūčio viduryje pradedame laukti draugiškų saviškių rungtynių Druskininkuose. Į pirmąsias draugiškas komandos rungtynes Lietuvos pietiniame kurorte pajuda 83 rytfaniai. Sezonas, nors ir neoficialiai, pradėtas su griausmu ir gerai nusiteikus.Vėliau seka išties geros ir kovingos išvykos į Kauną ir Kėdainius, kur visada būna linksma. Į pirmąjį oficialų sezono mačą Vilniuje susirenka apie 140 Lietuvos Rytui neabejingų jaunuolių ir tikrai jaučiasi, jog šis sezonas bus kažkuo ypatingas. O po to, kai keli rytfaniai išvyksta į dvigubą (Orleano ir Pirėjų), porą savaičių trunkančią Eurolygos išvyką, netgi komandos palaikymas visose europinėse rungtynėse atrodo daugiau, nei realus.


Deja, tai – sezono apogėjus B tribūnoje, nes tuo metu klubas pasirašo sutartį su žalgiriečiu iki kaulų smegenų V. Ginevičiumi. Kyla diskusijų, kaip į tai reaguoti. Viena dalis mano, kad klubas, pasirašydamas sutartis su širdyje mūsų komandai nenorinčiais atstovauti žaidėjais, parodo savigarbos trūkumą. Kita – nori pašiepti patį naujoką ir, priešingai nuo pirmosios dalies, rungtynėms paruošia baneriuką su užrašu: „Vidai, prostitucija Lietuvoje nelegali“. O visa tai baigiasi tiek visos grupuotės, tiek asmeniniais su tuo nieko bendro neturėjusių asmenų įžeidimais. Visgi, kiek vėliau kiti klubo asmenys bando ieškoti kompromiso ir netgi pažada, kad „nuo šiol viskas bus geriau“. Bet jei kažkas ir buvo geriau, tai labai nepastebimai ir trumpai – iki sausio 6 d. vakaro Belgrade, kai dešimtis rytfanių paliekami „žiūrėti rungtynių per televizorių“, nors dvi savaites buvo teigiama, jog problemų su patekimu į vidų nebus.


Po savaitės, pilnos tarpusavio pokalbių bei apmąstymų, ką ir dėl ko mes darome, nusprendžiama kuriam laikui stabdyti savo veiklą. Tai - pirmasis kartas, kai protestuojama ne vienerias rungtynes, o ilgesnį laiko tarpą. Namų rungtynėse tribūna paliekama visiškai tuščia, iškabinamas baneris „LEDYNMETIS“. Bet ir jis užkliūna klubo vadovybei – dvejose į Druskininkus nukeltose rungtynėse iš Vilniaus atsivežtai apsaugai yra duotas nurodymas neleisti iškelti jokių užrašų.


Visgi tai, jog rungtynių metu nebuvo kuriamas organizuotas palaikymas, nereiškia, kad nieko nėra daroma. Vyksta dažni susitikimai tarpusavy. O bendravimas su žaidėjais bei treneriais leidžia suprasti, jog komandai išties esame reikalingi. Galiausiai sulaukiamas ir atsakymas iš klubo valdžios. Galbūt vieni tikėjosi, kad vadovai ras savyje vyriškumo ir pripažins klaidas, kiti – jog rimtesni sprendimai bus daromi vasarą, bet, kad visa bus pateikta taip, kaip tai buvo – su gausybe melo, šmeižto ir kaltinimų, vargiai ar kas nors galėjo pagalvoti. Tačiau mes žinome, dėl ko viską darome, darėme ir darysime. Masinė išvyka į Uteną tik dar kartą parodė, kaip žaidėjai džiaugiasi, mus matydami, ir kad mes iš tikrųjų reikalingi jiems!


Kažkokio ypatingo pasiruošimo LKL finalams nebuvo. Didelei visų nuostabai, visi 7 finalo mačai vyko darbo dienomis! Atvirai sakant, tokį finalų, kuriuos seka visa Lietuva, tvarkaraštį galėjo sudaryti tik visiški bepročiai…Šiltai sutinkamas vilniečius palaikyti atvykęs Haris Mujezinovičius. Penktųjų rungtynių metu iškeliamas baneris, skirtas visam kaunietiškam cirkui. Jeigu į pirmas dvi išvykas kaune važiavo neįspūdingas skaičius rytfanių, tai trečiosiose Lietuvos rytą palaikė apie 160 baltai apsirengusių jaunuolių, kurie šventai tikėjo, jog finalo serija pasibaigs būtent tą dieną. Bet ne, kaip be 7, lemiamo mačo? Didelis skaičius raudonai apsirengusių dainuojančių jaunuolių nuo pat pirmųjų paskutiniojo mačo minučių įkvepia komandą siekti tos taip išsvajotos pergalės….. ir štai: 11 fajerių ir daugmaž tiek pat stroboskopų papuošia mūsų Tribūną, kurioje taip pat iškyla gražus užrašas: „Vilnius pamylėjo žalgirį“. Sezonas užbaigiamas dvejomis vasariškomis išvykomis į Molėtus ir Joniškį.


Apibendrinat, akivaizdu, jog šiemet sumažėjo ne tik išvykų skačius (dėl protesto akcijos, BBL ir LKF finalo ketvertų Vilniuje), bet ir pačių ultrinių išvykose. Tai galima sieti ir su ekonominiu nuosmukiu, ir su motyvacijos trūkumu. Buvo padaryta rekordiškai mažai choreo, o juk prieš sezoną buvo tiek gražių minčių…Vienas sunkiausių mūsų grupuotei sezonų pradžiugino mus tik tuo, kad į mūsų gretas integravosi nemažai aktyvių jaunuolių, kuriuos B tribūnoje tikrai išvysime ir kitąmet, o naujo sezono laukiame su viltimi, jog reikalai pagaliau pradės klostytis mums palankia linkme ir visi šio sezono sukrėtimai išeis tik į naudą.