2019/2020 m. sezono išvykų aprašymai

Praeitą sezoną Monake besilankę rytfaniai susižavėjo žydrąja pakrante, tad šįkart nusprendžia savo išvyką pradėti, dar likus keturioms dienoms iki mačo. Ankstyvą sekmadienio rytą geromis nuotaikomis savo kelionę Vilniaus oro uoste pradeda trys rytfaniai. Nicą jie pasiekia puikiomis nuotaikomis. Pasimėgavę poilsiu Žydrojoje pakrantėje, išsimaudę ir aktyviau praleidę laiką, užkilę į aukštesnes įkalnes bei prasibėgę žymiąja Promenade des Anglais pėsčiųjų alėja, rytfaniai sulaukia mačo dienos, o kartu ir pastiprinimo iš Vilniaus. Deja, rytas prasideda nekokiomis naujienomis, mat atskridę draugai, norėdami iš oro uosto pasiekti Nicos centrą, susiduria su šiokiais tokiais keblumais. Pasirodo, Nicoje tądien joks viešasis transportas nevažiuoja – vyksta streikai. Tokios naujienos mūsų išties nepradžiugina, mat pradedame sukti galvas, kokiu būdu pasieksime Monaką. Laimei, regioniniai traukiniai važiuoja, kaip įprastai, tad be problemų pasiekiame kelionės tikslą. 18 laipsnių šiluma bei nuostabūs gamtos vaizdai pakerėja visus triBūniečius, tad miestą puošdami mūsų lipdukais nepastebimai pėsčiomis kalnuotomis vietovėmis sukariame daugybę kilometrų. Užkandę ir pailsėję prie arenos susitinkame su likusiais juodai baltai raudonais bei patraukiame į arenos vidų. Apsaugos darbuotojams nepatinka tai, kad patys išsirenkame sau patogiausią sektorių ir ten išsikabiname vėliavas, tad įvyksta trumpas konfliktas su policijos pareigūnais. Bandome paaiškinti, kad praeitą sezoną rungtynes stebėjome tame pačiame sektoriuje ir tai niekam neužkliuvo, tačiau derėtis pareigūnai nėra linkę, mat tas sektorius priklauso penkiems „aktyviems“ Monako fanams, kurių keli su pliušinėmis vištomis ant galvų be paliovos kėlė didelį triukšmą (vienas vištgalvis viso mačo metu pūtė dūdas), taip bandydami sukelti kuo daugiau diskomforto „Ryto“ žaidėjų suoleliui. Tad teko nusileisti mus į komisariatą jau išvežti besirengiantiems pareigūnams ir įsikurti tiesiai už savo komandos. Mačo metu „Rytą“ aktyviai palaikė keturiolika rytfanių, o šalimais esantį sektorių juodai baltai raudonomis spalvomis nudažo dar keliasdešimt sėdinčių „Ryto“ sirgalių. Panašu, kad streikuoja ne tik prancūzai, bet ir mūsų komandos žaidimas, tad tribūnoje dažnai suskamba naujausia mūsų daina: „Kas benutiktų...“. Parodome komandai, kad visada ją palaikysime, o po nesėkmingai pasibaigusio mačo žaidėjai atsako, prieidami prie mūsų sektoriaus ir spausdami kiekvienam rankas. Po rungtynių nuskubame į traukinių stotį, ketindami grįžti atgal į Nicą. Bet ir čia sulaukiame staigmenos - dėl streiko traukiniai šiandien nebevažiuoja. Kaip vėliau paaiškėja, taip pat ir autobusai. Kelias val. prasivaikščioję, beieškodami transporto, galiausiai su vietinių pagalba susiorganizuojame didesnį taksi automobilį, kuris už 120 Eur nuveža mus į už 21 km nuo Monako esančią Nicą. Išsimiegoję ir atsisveikinę su saulėtu pajūriu, paliekame Nicą ir keliaujame namo, kur jau po kelių dienų toliau palaikome „Rytą“ LKL mače su Šiaulių ekipa.

Tik sulaukę antrojo etapo datų, pradėjome planuotis taip, kad komanda ir toliau neliktų be palaikymo ir Europiniame fronte. Kelionę dar 2019 metų pabaigoje susiplanavo 2 rytfaniai, o likus maždaug savaitei iki planuoto išvykimo atsirado ir trečiasis, pasiryžęs aplankyti Stambulą. Pirmadienio popietę susirinkę į Vilniaus oro uostą, pajudame link Kijevo, kur turime trumpą persėdimą pakeliui į Stambulą. Savo galutinę stotelę pasiekiame vakare (apie 22:30) ir susiradę tinkamą autobusą keliaujame į Sultanahmet aikštę, šalia kurios įsikūręs mūsų hostelis. Atlikę check-in, išskubame susirasti vakarienės. Nors prieš tai šiame sezone keliavusių kolegų į Bursą buvome prigąsdinti, kad skanus maistas Stambule tėra tik mitas ir, anot jų, ten „nieko skanaus nėra“, bet jau pirmoji vakarienė Turkijoje buvo fantastiška. Tad skaniai pasistiprinę grįžtame namo išsimiegoti. Antrąją dieną pradedame nuo keliavimo į garsiąją Stambulo Mėlynąją Mečetę, tačiau kadangi vyksta maldos, pasitenkiname tik pasivaikščiojimu po vidinį kiemą. Toliau vaikštome po centrinę miesto dalį, kol pradėjus eiti pakrante, nusprendžiame plaukti laivu Bosforo sąsiauriu. 2 valandų vojažas vandeniu neprailgo nė trupučio, nes vaizdas nuo vandens tikrai užburiantis. Tiek Azijos, tiek Europos Stambulo dalys tikrai įdomios ir savitos. Tad sprendimu plaukti likome labai patenkinti. Maistas Stambule ir vėl nenuvilia, pietums išbandome Jemeno virtuvę, kur tiek kaina, tiek kokybe liekame patenkinti, tad belieka prisiminti kokie nelaimėliai buvo mūsų kolegos besiskundę maistu. Prie hostelio įsikūręs turkiškas Hamami, tad 2 rytfaniai po ilgų dvejonių susivilioja jo pramogomis ir grįžę po pietų pasineria į pusantros valandos turkiškų masažų ir pirties ciklą, po kurio išeina itin pakiliai nusiteikę ir pasiruošę važiuoti aplankyti Eurolygos rungtynių. Antradienio vakarą suplanavome keliauti į Anadolu Efes – Armani rungtynes. Anadolu namų rungtynes žaidžia Sinan Erdem arenoje, ten pat, kur ir Galatasaray, tad atliekame kelionės į areną bandymą, nes arena, nors ir įsikūrusi Europinėje dalyje, tačiau nuo viešbučio nutolusi net 12 kilometrų, o per Stambulo vakarines spūstis ją pasiekti užtrunka gerokai virš valandos. Keliomis minutėmis pavėlavę į pirmą kėlinį, įsikuriame beveik pilnoje arenoje. Tiesa, Anadolu, turbūt, turi stipriausią gloryhunter‘izmo apraišką, nes vos prieš pora sezonų į ekipos rungtynes rinkdavosi trigubai mažiau žmonių, ką puikiai parodo ir atmosfera rungtynėse, kuria liekame labai nusivylę. Nors Anadolu užtikrintai pirmauja visas rungtynes, atmosfera net ir su tokiu kiekiu žmonių tragiška, organizuoto palaikymo ši ekipa neturi, o paskutiniame kėlinyje žmonės areną pradeda palikinėti dar likus 4 minutėms ir iki finalinės sirenos išeina bent keli tūkstančiai žiūrovų. Akivaizdu, kad šis klubas neturi lojalios ir save su Anadolu siejančios fanų bazės, į rungtynes daugiau renkasi žmonės, kurie nori pamatyti aukšto lygio krepšinį ir pasimėgauti pergalėmis. Galime paminėti, jog dar dieną prieš rungtynes Galatasaray ultros/chuliganai pradėjo atakuoti B Tribūnos instagramo paskyrą. Gavome ne vieną grasinimą, jog atvykome į pragarą, kad gyvi negrįšim, buvo siūloma vienoje iš Stambulo aikščių išsiaiškinti 50x50. Visiems Europos Ultroms gerai žinoma, kad turkų fanscenos atstovai retai elgiasi garbingai, naudoti peilius ar beisbolo lazdas kaip ginklus jiems yra norma. Prieš keletą metų prieš Eurolygos rungtynes būtent Galatasaray fanai mirtinai sužalojo vieną iš Crvena Zvezdos gerbėjų. Nereikia meluoti, jog padiskutavom apie tai ir atsargiau reagavom į aplinką. Tam tikro įvykio metu tryse pasipriešinti bandai turkų būtų pakankamai sunku. Trečiąją dieną gerai išsimiegoję patraukiame lankyti Topkapi rūmų. Praeityje buvę kaip pagrindinė sultonų rezidencija, dabar atlieka muziejaus funkciją. Rūmai įsikūrę ant kalno prie pat vandens, tad iš terasų atsiveria nuostabi panorama į kitas miesto dalis. Patys rūmai blizga būdinga tų laikų prabanga, kas leidžia suprasti kaip įspūdingai gyvendavo sultonai.  Pagaliau sulaukiame to laiko, kuomet galima vykti į areną, būtent to, ko ir atvažiavome į Stambulą. Nekartoję vakarykščių klaidų į areną pajudame likus 3 valandoms iki rungtynių, tad atvykę likus kiek mažiau nei 2 valandoms dar spėjame pavalgyti rajone, kur įsikūrusi Sinan Erdem arena. Į areną užeiname likus kiek daugiau nei valandai, tačiau patikra užtrunka. Tenka rodyti vėliavą, apsauga ją fotografuoja. Atima „powerbanką“ ir tušinuką, tikindami, jog juos galima mesti į aikštę. Vis tik, galima suprasti apsaugos rimtumą, turkai – vieni emocingiausių ir radikaliausių sirgalių, vien minėti grasinimai mums ir praeities istorijos įrodo, kad šios kultūros fanai yra labai radikalūs, Ultrizmo kultūra smarkiai skiriasi nuo tos, kuri propoguojama Europoje. Sektoriuje pilnai įsikuriame likus maždaug 5 minutėms iki rungtynių. Aplink mus – pilna neuniformuotų pareigūnų. Nors arenoje iš viso susirenka vos kiek daugiau nei 4 tūkstančiai sirgalių, tačiau Ultraslan sektorius savo palaikymą pradėjo pusvalandis iki rungtynių. Rungtynių metu, išlaukę pauzių, pabandome būti girdimi, tad pagal galimybes palaikome ekipą. Ekipa nuo pat pradžių atrodo nuostabiai ir anksti pabėgę į priekį, iškovoja užtikrintą pergalę. Atliekame tradicinį „pirmyn vilniečiai“, kuris sukėlė nemažai nepasitenkinimo tarp vietinių aistruolių – išklausėm replikų ir pasimėgavom gestais. Padėkoję komandai, dar apie 20 minučių esame laikomi sektoriuje, kol galiausiai galime keliauti namo. „Galatasaray“ parodė, kad net ir didelėje arenoje galingam palaikymui kurti gali užtekti ir 4 tūkstančių, svarbu kiekvieno atsidavimas. Momentais, net ir visi centrinėje susirinkę dainuodavo vieningai, o skambesys būdavo labai puikus. Dar turime kur tobulėti. Pasiekę namus, išeiname paskutinei kelionės vakarienei, kuri ir vėl viršija mūsų lūkesčius, o su kavinės savininku kurdu dar ir išvystome įdomų, beveik valandos trukmės pokalbį apie politiką ir kitas aktualijas.. Paskutinės dienos tikslas prieš skrydį aplankyti, anot kai kurių šaltinių, 2013 metais labiausiai turistų lankomu objektu pasaulyje pripažintą, Grand Bazaar turgų. Jame apsirūpinam lauktuvėmis namiškiams, patraukiame link oro uosto, o iš ten kaip ir į priekį – trumpas persėdimas Kijeve ir jau apie 21 valandą grįžtam į savo mylimą Vilnių.

Rugpjūčio mėnesį, po „Europos taurės“ burtų traukimo ceremonijos, teko atsidusti su fraze: ,,ir vėl...''. Taip, ir vėl viena iš varžovių - „Partizan NIS“ ekipa, ir vėl jau tradiciniu tapęs Belgradas, o tai reiškia, kad „B tribūna“ eilinį kartą ten apsilankys. Po visų svarstymų į Serbiją pasiryžta vykti 9 rytfaniai. Deja, išvykimo dienos rytą vienas iš keliaujančių atsibunda su gerokai pakilusia temperatūra, tad praneša draugams, kad į Belgradą teks vykti aštuoniese, be ligos pakirsto rytfanio. Vėlyvą pirmadienio vakarą susirinkę prie vieno iš prekybos centrų pamatome, jog ir antrą mūsiškį užpuolė liga, tik jau ne peršalimo pasekmės, o akies infekcija. Tad pasipildę vaistų atsargomis, ir sulaukę vieno gerokai vėluojančio rytfanio, pagaliau pradedame ilgąją kelionę. Pirmasis, pasiryžęs sėsti prie vairo, visus prajuokina savo nuostabomis dėl automobilio naujoviškų galimybių. Gerą nuotaiką šis vairuotojas palaiko ir naktį, pradėjęs į eterį leisti savo anekdotus apie vieną tautą, taip gerokai išjudindamas kelionės ekipažą ir neleisdamas jam liūdėti. Taip pasikeisdami ir kelioms val. strigdami kelių remonto ruožuose galiausiai nuvairuojame iki Budapešto, kur mūsų laukia pirmoji stotelė – šiame mieste ir liekame nakvoti. Įsikuriame Vengrijos sostinės apartamentuose, o tada judame į vietinį tradicinį restoraną. Čia pamatome tai, ką gan retai tepamatytume Lietuvoje - chamišką ir grubų padavėjų aptarnavimą. Linksmai reaguojame į aptarnaujančių mergaičių meniu mėtymus į mūsų pusę bei bandymą apgauti su eurų kursu. Nuotaikos prideda ir vienos komandos iš laikinosios sostinės rungtynių rezultatas. Tad trumpai apžiūrėję naktinį Budapeštą, keliaujame užbaigti vakaro į savo apartamentus. Trečiadienio rytą tęsiame kelionę link savo tikslo - Serbijos sostinės, kur keliaujame palaikyti mylimo klubo. Belgradą pasiekiame likus 2 val. iki mačo pradžios. Iš viso „B tribūna“ iki šiol Belgrade yra buvusi 5 kartus, visus tuos kartus rungtynės vyko legendinėje „Pionir“ arenoje, bet šį kartą mačas vyks 18 tūkst. žiūrovų talpinančioje „Štark“ arenoje. Tad pasistatę savo transporto priemonę arenos parkinge, patraukiame link pagrindinio įėjimo. Lauke iš apsaugos ir vietinių fanų nesulaukiame jokio dėmesio, be jokių keblumų patenkame ir į arenos vidų. Praėję „robokopų“ (spec. pajėgų pareigūnų) koridorių pamatome, jog mūsų vietos yra netoli aktyviųjų serbų sektoriaus, šalia žurnalistų ir pan. auditorijos, kuo liekame nelabai patenkinti, nes suprantame, kad šios vietos - visiškai netinkamos aktyvaus palaikymo kūrimui. Nors apsaugos darbuotojo prieš mačą buvome įspėti, kad dėl mūsų pačių saugumo mums draudžiama rodyti savo vėliavą ar šalikus, prasidėjus rungtynėms, iškart iškeliame vėliavą ir pradedame skanduoti. Aplinkiniai žmonės įprastai reaguoja į mūsų bandymus kurti palaikymą, susidaro įspūdis, kad Belgrado sirgaliai jau įpratę, jog „Ryto“ nebūna be „B tribūnos“. Tačiau po kelių min. vėl sulaukiame apsaugos vado grasinimų, jei nepaslėpsime vėliavos ir neatsisėsime, mus tuojau pat išvarys iš arenos. Sutinkame su tokiomis pasekmėmis, bet tikrai nesiruošiame slėpti vėliavos ar nustoti palaikyti komandos, dėl kurios nuvažiavome tiek kilometrų. Nieko nepešęs tas pats apsaugos vadas antro kėlinio pradžioje ateina jau su kitu administracijos darbuotoju, kuris yra nusiteikęs kur kas pikčiau. Šis pradeda nesveiku balsu rėkti, reikalaudamas atsisėsti, bei bando išplėšti mums iš rankų vėliavą. Po ko įvyksta susistumdymas, kadangi tikrai nežadame paklusti neadekvatiems nurodymams. Rytfanius nustebina incidento metu atbėgę apie dešimt „Partizan“ sirgalių, kurie imasi mus ginti ir patys pradeda susistumdymą su apsauga. Paradoksalu, jog mus gina tie, nuo kurių taip aršiai mus nori apsaugoti apsauga. Viskas greit išsisprendžia, atėjus labiau sukalbamiems pareigūnams. Netrukus esame išvedami į koridorių, o vėliau perkeliami į arenos viršų, iš kur atskirti nuo visų ir saugomi apsaugos toliau tęsiame palaikymą, būdami virš pagrindinės „Partizan“ palaikymo grupuotės „Grobari“. Verta paminėti, kad „Partizan“ fanai yra pasidalinę į kelias palaikymo grupes, vienoje arenos pusėje skamba vienos dainos, o kitoje – visai kitos, dėl ko arena neskamba taip vieningai ir garsiai, kaip skambėdavo anksčiau. Atmosferą gadina ir minučių pertraukėlių metu vietoj fanų dainų skambanti garsiai leidžiama muzika šokėjų pasirodymams. Tai nė iš tolo neprimena tos atmosferos, kuri vyraudavo „Pionir“ arenoje. Tokioje triukšmingoje arenoje palaikyti komandą mums yra be galo sunku, bet pagauname tylos pauzes per tarpus tarp dainų, kuomet mūsų skanduotės suskamba išties galingai, taip priversdamos į mus atsisukti pirmo aukšto tribūnas. Nors „Rytas“ tikrai kovojo iki paskutinių sekundžių, deja, pergalės jam iškovoti nepavyksta. Padėkojame komandai už kovingumą, o žaidėjai mums - už palaikymą. Po rungtynių gausios robokopų pajėgos palydi mus iki mūsų transporto. Paliekame Belgradą ir keliaujame tiesiai link Varšuvos, nes būtent ten esame suplanave savo nakvynę. Varšuvą pasiekiame ketvirtadienio popietę, įsikuriame senamiestyje esančiame bute bei mėgaujamės poilsiu, kadangi vakare laukia susitikimas su senu bičiuliu, jau kurį laiką gyvenančiu Lenkijos sostinėje. Jis praveda mums neilgą ekskursiją po Varšuvos senamiestį. Tačiau žvarbus oras išties nedžiugina, todėl vakarą pratęsiame jaukiame serbų restorane, kur skambant gyvai muzikai šildomės, degustuodami rakiją, kurios nepavyko paragauti pačioje Serbijoje. Pavalgę bei sužinoję, jog Kaune temperatūra taip pat nukrito (po „Crvena Zvezda“ apsilankymo ten -2), smagiomis nuotaikomis grįžtame į savo apartamentus. Penktadienio rytą išsimiegoję bei jausdami pirmuosius peršalimo simptomus paliekame Varšuvą ir keliaujame link namų, į ne ką šiltesniu oru pasitinkantį Vilnių. Tačiau sirgti nėra kada, nes tepailsėję vos vieną dieną jau lekiame paskui savo klubą į Klaipėdą, tolimiausią LKL išvyką, kuri po Belgrado neatrodo tokia tolima... Su „Rytu“ – visur ir visada! 

Vangiai prasidėjusi registracija išvykai į Kėdainius įsisiūbuoja pačios išvykos išvakarėse. Tad galiausiai pavyksta surinkti beveik pilną autobusą smagų vakarėlį agurkų sostinėje panorusių sukurti rytfanių. Tiesa, dėl kelių žmonių netyčia paskleistos melagingos informacijos apie vėlesnį išvykimo laiką, tenka palaukti kelių gerokai vėluojančių kolegų. Kadangi Vilnių paliekame visu pusvalandžiu vėliau nei buvo planuota, nenorėdami vėluoti į mačą, Kėdainius pasiryžtame pasiekti be jokių sustojimų. Tačiau geri norai telieka žodžiais, mat gamtai pašaukus esame priversti padaryti kelis trumpus sustojimus. Autobuse gvildenamos įvairios temos, aptariama puiki pergalė Krasnodare, diskutuojama apie naujas idėjas choreo ir štai, nepastebimai greitai pasiekiami Kėdainiai. Bet tenka paskubėti, mat rungtynių pradžia jau ant nosies. Kėdainiuose situacija – komiška, apsaugos beveik nėra, o prie arenos sutikti keli apsaugos darbuotojai mus pasitinka žodžiais: „Vilniečiai? Jau galvojome, kad nebeatvažiuosite ir be jūsų bus labai liūdna...“. Šito tai jau tikrai neleistume! Tad greitai sueiname į areną, kur mūsų sektorių užpildo 43 Juodai Baltai Raudoni. Apgailėtina, jog arenoje esantis pareigūnas sugeba, kaip pats pripažino, „už nieką“ pasigauti vieną mūsiškį koridoriuje ir užsirašyti jo duomenis. Garsiai pirmajame kėlinyje suskambėjęs būgnas bei prisijungę 3 Dzūkų Tankai paskatina didesnį judesiuką tribūnoje, tad pirmame kėlinyje palaikymas išties puikus. Arenoje provokatorių būna visuomet, bet šįkart labiausiai išsiskiria ties aikštės viduriu pirmoje eilėje sėdinti mamytė. Šalia jos sėdintys du mažamečiai vaikai visų rungtynių metu turi žiūrėti, kaip jų mama mums rodo savo vidurinius pirštus, o šiuos savo gestus dar palydi žodiniais linkėjimais. Iš lūpų galima suprasti, kas bandoma pasakyti. Tiesa, mūsų kantrybė šiandien išties didelė, tad tokie veiksmai tik sukelia juoką. Juk svarbiausia – kad nesikeiktų ir gražiai elgtųsi aktyviausieji fanai, o kitų arenoje susirinkusių sirgalių elgesys nieko nedomina... Panašu, kad Kėdainiai vis dar gyvena praeitimi, arenoje dominuoja dūdos, kas išties liūdina bei sudaro įspūdį, lyg mačą stebėtume bičių avilyje. Bet nieko nepadarysi, didelėje dalyje Lietuvos supratimas apie organizuotą palaikymą vis dar artimas nuliui. Net ir esant tokioms sąlygoms arenoje, mūsų palaikymas - tikrai neblogas, o kartais suskambame nuostabiai ir labai dainingai. Deja, komanda paleidžia pergalę iš rankų. Bet apie patį pralaimėjimą neišsiplėsime, nes pasakyti nelabai čia yra ką... Palikę švenčiančius Kėdainius grįžtame į sostinę, kur išsiskirstome savais keliais toliau tęsti savaitgalio. Tačiau jau nekantriai laukiame rytojaus mačo Europos taurėje prieš Limožo ekipą, kur pergalė – labai svarbi, mat ji leistų sutvirtinti savo šansus kelyje į antrąjį etapą. Todėl trečiadienį visi į „Siemens“ areną!

Tokias ar panašias reakcijas išgirdome, kai savo šeimos nariams ir antrosioms pusėms paskelbėme, jog keliausim į pietų Rusijoje es antį Krasnodarą. Nu į kokį daugiau – į tą, kur Slavikas su Dimonu juda per Nasha Russia prieš Ryto mačus pe r TV6. Vos ištraukus burtus tapo aišku, kad ši išvyka bus viena sudėtingiausių ir tikrai pati brangiausia, bet „pramušti“ mes turime viską. Taigi, viso trise nusprendėme imti šią pakankamai egzotišką išvyką. Labiau pasidomėję supratome, kad skristi tiesiai į Krasnodarą nebus pakankamai linksma ir įdomu, todėl savo maršrutą dar šiek tiek pasunkinome. Nusprendėme per Maskvą skristi į pagrindinę Sočio miesto dalį – Adlerį, o iš ten traukiniu keliauti į Krasnodarą. Apie viską nuo pradžių. Kelionė prasideda nuo vieno iš Vilniaus mikrorajonų – Žirmūnų. Jo senbuvis visada didžiuodamasis pabrėžia, jog tai – aktyviausias B Tribūnos rajonas. Dviese pajudame iš ten ir iš Vilniaus pakraščio prigriebiame paskutinį kolegą, pasitikrinam pasus, vizas ir pirmyn į oro uostą. Galima sakyti, jog iki nusileidimo Sočyje jokių nuotykių nebuvo, dar kelis kartus aptariame savo kelionės planus. Du iš mūsų jau buvo lankęsi Rusijoje – Maskvoje ir Sankt Peterburge, tačiau kartu nutariame, jog tai nebuvo tikroji Rusija. Tikroji Rusija – mums prieš akis. Taip pat, užbėgant įvykiams už akių, reikia paminėti, jog vienas iš mūsų beveik iš viso nekalba rusiškai, tad dalis juokingų istorijų bus susiję su tuo. Po beveik visos dienos kelionės apie 18:00 leidžiamės Adlerio oro uoste. Sveiki atvykę. Mus pasitinka šiltas klimatas ir sugrįžimas atgal į praeitį. Vos išėjus iš oro uosto sutinkame daug old schoolinių taksistų, kurie bando siūlyti 8 km. keliones iki miesto centro už +-50 eurų. Atšovus, jog su mylimu Yandexu tą patį atstumą galime įveikti už penkis eurus, gaunam trumpą atsakymą: „Tai ir naudokitės tais savo appsais“. Vis tik, paėjus dar keletą metrų sutinkame pirmą vakaro herojų – nei taksistą, nei Yandexo vairuotoją, tiesiog paprastą vaikinuką, kuris stovi prie oro uosto ir siūlosi pavežti į centrą. Rizikuojam – varom. Įsėdame ir suprantame, kad tokios patirtys ir padaro išvykas įsimintinomis. Bičiukas mašinoje įjungia muziką ant maksimumo ir gatvėmis skrenda 120 km/h greičiu. Nepaisant raudonų šviesoforo signalų, kelio ženklų, po automobilio ratais krentančio dviratininko, kažkaip išvengiame avarijos ir pasiekiame savo viešbutį. Taxi Russia filmo herojus pasigiria savo bolidu ir didžiuojasi savo aptarnavimu pabrėždamas, jog čia ne „Simiorkė“ ir paklausdamas „Nu ką greitai atvažiavom?“. Gūžtelim pečiais ir einam įsikurti į viešbutį. Viešbutis nenuvilia – pro balkoną matomi jūros vaizdai, šildomas lauko baseinas ir kiti privalumai. Pirmą vakarą nusprendžiame patyrinėti Adlerio centrą. Čia jokio architektūrinio palikimo nerandame, tačiau jūros pakrantė pakankamai gyva, daug naujų restoranų ir kavinių, vis prasiveržianti gera Rytų Europos rajonų kultūra, kai gopnikai su treningais ant peties nešasi muzikos grotuvus ir bando kaitinti džekes. Po kelių valandų ir labai gerų šašlykų degustacijos keliaujant namo įsiveliame į dar vieną stereotipinį rusišką nuotykį. Ir viskas kyla dėl nekalto HELLO. Žingsniuojam sau ramiai promenada, gal kartą ar du sušunkam kokią skanduotę, kol prieiname policijos patikros punktą/budelę. Lauke stovintis mentas sako kažką panašaus į „Dobryj večer“, bet jam prieš akis pasitaikęs vienintelis rusiškai nekalbantis mūsų kompanijos asmuo angliškai jam atšauna „Hello“. Ne, nu čia pasityčiojimas... Greitai patenkame į budelės vidų, kur Rusijos mentai su mumis užsimano susipažinti artimiau. Įsivaizduokite tą stereotipinę mentų išvaizdą Rusijoje – viskas taip ir atrodė. Jų viso keturi – du kaip paršiukai su dvigubais pagurkliais, vienas kažkoks viršininkas ir vienas toks plonas, plonas velniukas su jam trigubai per didele kepure. Ant sienos, žinoma, ir paties Vladimiro Vladimirovičiaus portretas. Ir prasideda maždaug toks pokalbis: - Nuuu, ką čia darot? - Mes lietuviai, atvažiavom krepšinio pasižiūrėti, antradienį mūsų komanda žais Krasnodare. - Krepšinio fanai? Pas mus tokių nėra. - Lietuvoj yra. - O ką, jūs ne visi rusiškai mokat? Vot etot pacan *rodo pirštu į rytfanį* mne halo gavarit. - Šitas nemoka. - Man atrodo jūs futbolo chuliganai. O pas mus yra įstatymas, kad jei sulaikome futbolo chuliganus, tai galim vežti į komisariatą tapatybės nustatymui. Ten dar Interpolas atvažiuoja, dar kažkas. Parodykit savo pasus. Paduodame pasus ir bandom pasakyti, kad tikrai mes už tą krepšinį. - Kokį krepšinį, Fred Perry užsidėjot ir galvojat patikėsim ką čia šnekat? Iš vis vieno iš jūsų viza rytoj baigiasi. - Ne, žinokit, mes tik prieš keletą valandų atvykom. „My ne Spartak i ne CSKA“, - pabrėžia rusiškai nekalbantis pilietis T. – My Rytas Vilnius. - O pas jus Dinamo yra? - Ne. - Hm... *tarpusavyje rusiškai derasi ką su mumis daryti*. Ai, eikit. Taip po gražaus ir ilgo pokalbio su vietiniais pagaliau grįžtam į viešbutį. Kita diena – dar aktyvesnė. Planuojame aplankyti bent kelis objektus, esančius kažkur 50 km spinduliu nuo Sočio. Antrąją išvykos dieną rytfanius pasitiko išsiilgta saulė ir šiluma, tad vos prabudę ir susipažinę su rusiškų viešbučių pusryčių ypatumais, alkani patraukiame į kalnus. Pirmiausia mūsų pamėgtas Yandex pristato mus į „Skypark“. Jame pereiname per ilgiausią pasaulyje kabantį tiltą – 439 m. ilgio ir net 207 m. aukščio objektas palieka gerą įspūdį. Atrodo, jog čia sukištos pakankamai rimtos investicijos, o aplinka sutvarkyta vakarietiškai. Papuošę tiltą B Tribūnos lipdukais pasigauname dušmaną ir keliaujame į olimpinį Roza Xutor kurortą. Vairuotojui nemažai klausimų sukelia mūsų kalba, tad sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, bando išsiaiškinti, ar tikrai pas mus taip nemėgsta rusų, žavisi Prancūzijos mitingų dalyviais ir skundžiasi, jog jų šalyje valdžiai prieštarauti prilygsta nusikaltimui. Atvykę ragaujame vietinės Charčio sriubos ir skubame kilti į kalnus, kurie jau pasidengę sniego sluoksniu. Vienam iš rytfanių kalnų keltuvai tampa nauja patirtimi, todėl kiti du tuoj pat pradeda juoktis iš kolegos, kol šis neramiai žvalgosi į vis labiau tolstančią žemę. Užkilę į aukščiausią tašką šiek tiek pasivaikštome ir pagalvojame apie galimybę leistis į kitą kalno pusę, tačiau apsauga įspėja, jog nuo šios vietos toliau žengti gali tik Rusijos piliečiai, visgi ši teritorija prie pat Rusijos okupuotos Abhazijos… Čia pat kolega D. pastebi, jog pametė kalnų keltuvų bilietą, tad geriausia mintimi tampa pasivaišinti karštu vynu. Tarp kitko, žmonės, sutikti kalnuose, pasirodė labai šilti. Beveik visi keltuvų bendrakeleiviai užkalbindavo, klausdavo iš kur esame atvykę, o rytfanis D. visiems bandė išaiškinti, kad miestas prie Megos yra jo nemėgstamiausia vieta. Susidarė įspūdis, jog toje vietoje turistai iš užsienio po olimpiados yra retenybė – panaši į Lietuvos futbolo rinktinės pergales. Atrodė, jog žmonėms Lietuva – tai siekiamybė ar svajonė, nejautėme jokio priešiškumo, jie stebėjosi dalykais, kurie mums jau atrodo elementarūs ir kasdieniški. Pasidžiaugę sniegu ir pasigrožėję Kaukazo viršukalnėmis skubame grįžti į Adlerį. Šįkart pasirenkame keliauti autobusu, kuris veža pro stoteles labai originaliais pavadinimais: „Gazprom“ (visas miestelis/kurortas pavadintas šiuo vardu), „Dešimtas kilometras“, „Devintas kilometras“, „Šeštas kilometras“, „Tiltas“, „Klubas“. Per kiek daugiau nei valandą pasiekiame Adlerį ir keliaujame tiesiai į olimpinį parką. „Fist“ stadionas šiuo metu priima tik „Sočio“ futbolo klubo sirgalius, o šalia esančiose ledo, kerlingo ir kitų sporto šakų arenos atrodo tuštokos. Pačiame olimpiniame parke žmonių nedaug, o reklamos vis dar mena 2018 m. vykusį pasaulio futbolo čempionatą ir 2014-ųjų olimpines žaidynes. Tolumoje matomi viešbučiai atrodo pompastiškai, bet tuo pačiu labai netikroviškai. Priėjome bendros išvados – statant olimpinius objektus Rusijos valdžia nelabai galvojo, ką su jais veikti po žaidynių. Turbūt tai yra pakankamai natūralu, tokią tendencija galima pastebėti ir kitose šalyse. Tuo pačiu galima pastebėti, jog Sočiui būtent šie objektai įpučia gyvybės ir kitų spalvų, juk šalia yra Formulės 1 trasa, jų futbolo komanda žaidžia aukščiausioje futbolo lygoje, mieste taip pat įsikūrę žinomų vardų viešbučiai kaip Radisson ar Mercure. Patys vietiniai gyventojai teigia, jog Olimpiada labai pagerino jų gyvenimą. Trečiąją išvykos dieną rytfanių laukė ilga kelionė į Krasnodarą. Beveik šešias valandas keliaujame traukiniu, kurio bėgiai tris valandas driekiasi palei pat jūrą. Tai ypač sužavi pilietį T., kuris pasineria į mąstymų pasaulį ir kelias valandas tiesiog grožisi vaizdais. Tuo tarpu D. kovoja su tarakonais (amžiną atilsį jiems), o M. pažindinasi su George‘o Orvelo kūryba. Beje, pakankamai ironiška, jog kelionės metu buvo skaitomas būtent G.Orvelo “Gyvūlių ūkis”. Antrojoje traukinio kelionės dalyje knyga paskatino diskusijas apie tai, kiek ji vis dar aktuali Rusijos gyvenime, taip pat kiekvienas rinkomės sau artimiausią ūkio veikėją. Juokavom, kad ši išvyka taps rekordinė pagal perskaitytų puslapių skaičių, nes du iš trijų keliautojų spėjo perskaityti po knygą. Atvykę į Krasnodarą skubame į savo apartamentus, o po vakarienės aplankome vietinį Pubą. Jo padavėją sužavi vieno iš rytfanių rusų kalbos žinios, o piliečiui T. pasidaro įdomu, ar „Zenit“ vėliava kaba pakankamai tvirtai. Paragavę nacionalinių Rusijos gėrimų skubame ilsėtis – rytoj rungtynių diena. Rungtynių dieną pasitinkame skirtingomis nuotaikomis. Planas buvo paprastas – aplankome kelis istorinius Krasnodaro objektus, pasižvalgome suvenyrų, apžiūrime senąjį ir naująjį stadionus bei varom į mačą. Vis tik, T. sugebėjo peršalti ir besipurtydamas nuo temperatūros nusprendžia pirmą dienos pusę praleisti namie su arbatomis, jog galėtų iš naujo pasikelti temperatūrą mačo metu. D. ir M. pasileidžia tyrinėti Krasnodaro gatves. Įdomu tai, jog nei Sočyje, nei Krasnodare gatvėse nesimato jokių suvenyrų su Putino veidu ar komunistiniais simboliais, kurių buvo pilna Sankt Peterburge ir ypač Maskvoje. Po poros valandų kolegos grįžta į kambarį susirinkti piliečio T. Nors sveikata vis dar šlubuoja, bet jau trise grįžtame į Krasnodaro gatves, pasistiprinam Burger Kinge bei dar šiek tiek pasivaikštome aplink esančiame “centre”. Tas centras, švelniai tariant, savotiškas. Iš tiesų Krasnodaras primena didelius Naujininkus. Mieste gyvena netoli milijono žmonių, eismas vyksta labai neorganizuotai (pastebime, jog pikčiausi vairuotojai tai mūsų draugai iš Yandexo), o prisisegti saugos diržą, rodos, yra gėda ir nevyriška. Popiet lankomės dviejuose objektuose, kurie turi tą pačią paskirtį, bet yra labai skirtingi. Pirmiausia keliaujame į senąjį Krasnodaro stadioną, kur žaidžia vietinė „Kuban” komanda. Stadionas tikrai oldschoolinis, su daug betono, savotiškai jaukus ir įdomus. Įdomu tai, jog „Kuban” dabar rungtyniauja regioninėje lygoje, išgyvena sunkius laikus, bet vis dar turi stipresnį aktyvų palaikymą už FC “Krasnodar”, kuri žaidžia naujajame miesto stadione. Šis stadionas pastatytas kitame Krasnodaro miesto gale, iš išorės būtų net sunku nuspėti, jog tai futbolo stadionas. Labai modernus statinys su dar modernesniu parku šalia jo. Atrodo, kad tai bene pagrindinė žmonių susibūrimo vieta mieste, ši teritorija kardinaliai skiriasi nuo viso likusio Krasnodaro. Vaikščiodami juokaujame, jog visi Rytfaniai likus dviem valandoms iki mačo renkasi prie Lenino paminklo, tačiau susivokiame, jog likę bendraminčiai sumaišė Krasnodarą su Krasnojarsku ir nusigrūdo į kitą Rusijos galą. Jei rimčiau, tai stebimės, kaip Liverpoolio fanai sugeba sumaišyti Gentą su Genku bei prisimename istorijas, kai vieno futbolo klubo fanai Budapeštą sumaišė su Bukareštu. Ką gi, surimtėjus vėl kviečiame Yandexą ir VIP klasės keliais, per duobes ir kamščius valandą keliaujam link pagrindinio kelionės taško – „Lokomotiv“ namų arenos Basket Hall. Tvirtai sutariame, jog bus pergalė, nes kam galvoti kitaip, jei nukeliauji tokį kelią paskui komandą. Arena mus pradžiugina veikiančiu WiFi, kas mūsų kelionės metu buvo pakankamai retas dalykas. Supratinga apsauga leidžia pasikabinti vėliavą pirmojo aukšto sektoriaus viršuje. Ten ir įsikuriame. Artėjant mačo pradžiai T. rėžia, jog arbatos bei paracetamolis suveikė bei galėsime „daryti gerą palaikymą”. Tą ir darom, nors esam tik trise, bet jau pirmajame kėlinyje traukiam ne tik skanduotes, bet ir sudėtingesnes dainas. Iš tiesų, per rungtynės prasukome beveik visa B Tribūnos repertuarą. Iš Lietuvos gauname žinių, kad eterio laiko gauname tiek, lyg būtume kokie influenceriai netikėtai užklydę į LKL arenas. Per ilgąją pertrauką prie mūsų prieina „Lokomotiv” darbuotojas, kurį sudomina B Tribūnos veikla, šiek tiek pašnekame apie palaikymą, kelionės būdus ir t.t. Tampa aišku, jog išvykos fanų Krasnodare būna labai retai, galbūt tai ir yra priežastis dėl išskirtinio dėmesio mums. Vietiniai Krasnodaro sirgaliai remiasi keliomis skanduotėmis ir suaktyvėja tik mačo pabaigoje, o pačioje arenoje dominuoja vokiškos kartoninės vėduoklės. Mūsų komanda aikštėje kaunasi labai pagirtinai, nuotaika superinė, o arenoje skambanti „Nu gde že vaši ručki“ daina kai ką priverčia prisiminti ir mokyklos diskotekų judesiukus, kuriuos transliuoja ir TV. Kaip ir visi žinote – Rytas iškovoja dramatišką pergalę, po kurios paskęstame euforijoje. Beveik visi žaidėjai prieina prie mūsų sektoriaus, jie mums dėkoja už palaikymą, o mes už tokią kovą aikštėje. Dovis lepteli, jog kelis kartus mus girdėjo, nutariame, jog dėl to galim užsidėti dar vieną pliusą prie savo misijos Krasnodare įgyvendinimo. Ypač didelių sveikinimų iš rytfanių gauna etatinis Euroišvykų nesėkmių nešėjas T. – jam tai buvo 3 matyta Ryto pergalė iš jo 21 Euroišvykos. Atslūgus emocijoms vis tik suprantama, jog liga sugrįžo, ir dviem likusiems keliauninkams vėl tenka kuprinėse ieškoti vaistų bei gelbėti kolegą. Grįžę prie savo apartamentų užsisakome po pergalingą pica ir sukertame jas stebėdami Čempionų lygos kovas. Daug švęsti laiko neturime, nes jau 5 ryto laukė skrydis į Maskvą. Pamiegoję vos tris valandas su liūdesiu paskutinį kartą jungiam Yandexo appsą. Dar kartą gauname galimybę pavažiuoti su statistiniu dušmanu, kuris į posūkį įvažiuoja bent 40 km/h greičiu ir cypiančiomis padangomis, o oro uoste matom vyruką, kuris kildamas laiptais tiesiog spjaudo ant grindų. Tokiomis romantiškomis nuotaikomis paliekame Rusiją ir sutariame, jog mums tai buvo viena geriausių Euroišvykų.

Dar vasarą, ištraukus „Europos taurės“ burtus, tapo aišku, kad kai kurie miestai bus sunkiai pasiekiami. Tad nieko keisto, jog į vieną iš tokių miestų – Bursą - pasiryžo vykti tik du rytfaniai. Norint pasiekti šį Azijoje įsikūrusį miestą, teko pasitelkti ne tik oro, bet ir žemės bei vandens transportą. Bet apie viską nuo pradžių. Kelionė į musulmonišką valstybę prasidėjo skrydžiu iš Vilniaus ankstyvą pirmadienio rytą. Kad pasiektume didžiausią Turkijos miestą - Stambulą - teko trumpam dar stabtelėti Kijeve, kur kelios valandos, praleistos aptarinėjant vakarykštį mačą su „Žalgiriu“ bei su tuo susijusius įvykius „Siemens“ arenoje, pralėkė išties greitai. Puikiomis nuotaikomis tęsiame kelionę ir netrukus pasiekiame antrą pagal dydį pasaulyje - Stambulo oro uostą. Kiek užtrukę milžiniškame oro uoste, galiausiai autobusu nuvykstame į Stambulo centrą bei įsikūrę hostelyje, skubame savo skrandžiais įvertinti turkiškosios virtuvės. Nusivylę maistu rekomenduotame turkiškame restorane, patraukiame pasižvalgyti po lankytinas vietas. Pagrindinėje miesto aikštėje „išklausę“ mus nejaukiai privertusias pasijusti per garsiakalbius tarp aikštę supančių mečečių skambėjusias pamaldas, nusprendžiame, jog reikia laiko apsiprasti su mums neįprasta kultūra ir religija, tad keliaujame ilsėtis. Juk jau 6 val. ryto esame keliami... ne, ne žadintuvo, bet tų pačių, puikiai ir per uždarytus langus girdimų pamaldų. Tad ilgai netinginiavę skubame tyrinėti didžiausio Turkijos miesto. Tiltu perėję iš europietiškos į azijinę miesto dalį, užlipame į Galatos bokštą, nuo kurio atsiveria fantastiškas vaizdas. Pasižvalgę nepraleidžiame progos aplankyti didįjį Stambulo turgų ir kitus žymius objektus. Diena pralekia nepastebimai greitai, tad mintys jau pradeda suktis apie rytojaus rungtynes Bursoje. Bursos miestą pasiekiame netradiciniu transportu išvykose - keltu. Šis milijoninis miestas nėra labai gausus žymiais objektais, architektūros statiniais, tačiau viską atpirko vasariškas oras ir turkiška saulė. Turėdami daug gražaus laiko iki vakaro rungtynių, vaikštinėjame mieste bei džiaugiamės vasariškai karšta diena. Atokiau esančią „Tofas Spor Salonu“ pasiekiame metro. Atvykus į areną įsikuriame tiesiai už žaidėjų suolelio, kur pasikabiname vėliavą bei laukiame mačo pradžios. Nors arena – apytuštė (visi čia gyvena tik futbolu), o susirinkę vietiniai vangiai stebi rungtynes, suprantame, kad dviese kurti palaikymą bus labai sunku. Stengėmės būti girdimi, į ką vietiniai atsakydavo keliamu triukšmu. Po pirmos rungtynių pusės prie mūsų panoręs prisijungti turkas nustebina, užkalbindamas mus taisyklinga lietuvių kalba. Pasirodo, jo žmona - lietuvė, tad per keletą metų puikiai išmoko kalbėti lietuviškai. Tad vietoj neįdomaus sėdėjimo centrinėje tribūnoje, likusią mačo dalį šis turkas kartu su mumis aktyviai palaiko „Rytą“. Juk, kaip pats teigė, serga už „Bešiktas“ klubą, tad Vilniaus „Ryto“ spalvos jam yra prie širdies. Apie pačias rungtynes bei jų baigtį kalbėti nereikia, nes visi ir taip puikiai viską matėte. Liūdniausia mums - ne patirtas pralaimėjimas, o tai, jog rytfanių vėliavai esant už komandos nugarų, po mačo atstumas iki jos žaidėjams pasirodė per didelis. Stengiamės, kaip įmanydami, aukojame savo laiką ir pinigus, pakliūname į beprotiškiausias situacijas, verčiamės per galvas, bet padarome viską, jog kiekviename mieste, bet kuriame pasaulio krašte, „Rytas“ jaustų mūsų palaikymą, tad tokios situacijos išties skaudesnės už bet kokį pralaimėjimą... Tačiau gerų emocijų suteikia mūsų naujasis draugas Barlas, kuris su savo draugais ištiesia mums pagalbos ranką ir pasirūpina, kad toli esančią autobusų stotį pasiektume laiku. Juk mačui pasibaigus teturėjome valandą iki autobuso atgal į Stambulą, iš kur jau kitą dieną laukė kelionė namo į mūsų mylimą Vilnių. Naktį pasiekę Stambulą turėjome progos išbandyti ir vietines taksi paslaugas, savo gyvenamąją vietą pasiekdami, kelionės kainą derybu būdu numušę net 60 lirų (apie 10 Eur). Dar kartą įsitikiname, kad Turkijoje visur reikia derėtis, kadangi kitu atveju greitai galima likti visai be pinigų, nes turistams kainos užkeliamos keliasdešimčia kartų. Pamiegoti spėję vos kelias valandas, susikrauname daiktus, prigriebiame lauktuvių artimiesiems ir štai, mes jau pakeliui į oro uostą. Bekalbėdami apie kelionę pasidžiaugiame, kad viskas vyko sklandžiai ir sėkmingai, tačiau greitai tenka atsiimti savo žodžius. Mat pasiekus oro uostą sužinome, kad mūsų skrydis į Kijevą atidėtas 1 val. 20 min. Šiek tiek pradedame nervintis, nes iki mūsų persėdimo skrydžiui į Vilnių Kijevo oro uoste teturėjome apie 2 val., tad šis laikas gerokai sutrumpės. Nuobodžiaudami ir laukdami skrydžio prieiname prie išvados, kad vis dėlto visos kelionės, kur keliauja rytfanis E, negali praeiti be kokių nors nesklandumų, nes kiekvienoje jo europinėje išvykoje vis kas nors nutinka (lyg užkeikta)! Tad ne išimtis ir šis kartas. Pagaliau sulaukiame atidėto skrydžio, tačiau ir vėl prasideda nesklandumai. Stiuardesėms sunkiai sekasi suvaldyti chaosą, kilusį lėktuve, gerai apšilusiems Ukrainos simfoninio orkestro nariams bandant savo muzikos instrumentus įgrūsti tarp kitų keleivių lagaminų bagažui skirtose vietose bei patiems rasti savo sėdimas vietas. Tad lėktuvas pakilo dar 30 min. vėliau. Pradedame skaičiuoti, ar dar turime bent teorinių galimybių spėti į lėktuvą namo.. Nusileidus Kijeve teko lėktuve brautis pro visus keleivius bei dėti į kojas, nors buvo likę vos 10 min. iki skrydžio į Vilnių. Nesustabdo nei oro uosto darbuotoja, teigianti, kad mūsų bilietai jau perrašyti skrydžiui rytojui, nei dar taip neseniai iš gipso išlaisvinta po pėdos lūžio vis dar gyjanti R. koja. Maksimali dozė adrenalino, begalinis skubėjimas, bėgimas per visą oro uostą ir laimei, tikslas pasiektas – laiku pasiekiame įlaipinimo vartus, galiausiai esame įleidžiami į lėktuvą ir pagaliau galime atsipalaiduoti - namus pasieksime dar šiandien! Laimingi nusileidžiame Vilniuje ir pavargę po tokių turkiškų nuotykių keliaujame namo ilsėtis. Daugiau apie mūsų kelionę į Aziją gali išgirsti jau šiandien, „Ryto“ namų mače su Venecijos komanda, tad čiupk draugą, nepamiršk raudonų marškinėlių ir prisijunk prie mūsų!

Išvykos į Alytų tikrai labai laukėme, kadangi miestas – artimas, o tuo labiau - savaitgalis. Tad visa tai baigėsi išvyka, turėjusia viską: visišką dominavimą tribūnose, galingą vaizdinį palaikymą bei sutriuškinimą aikštėje. Be to, šventinė atmosfera vyravo dar ir todėl, kad šios išvykos proga - neeilinė, tačiau apie viską nuo pradžių. Lietingą šeštadienio popietę rytfaniai jau būriuojasi išvykimo vietoje. Neįsivaizduojama, ką tokiu oru galima daugiau veikti nei sėdėti namie arba vaikščioti po prekybcentrius. Todėl gėda užsiregistravusiems ir neatėjusiems! Na, o iš Vilniaus pajuda du autobusai „Rytą“ mylinčių vyrukų. Kelionė į priekį - ganėtinai rami, aptariamos įvairios temos, nuo išvykos į Limožą iki podkastų apie mūsų priimtus sprendimus. Situacija kartais pradeda priminti legendinį interviu, kuriame žurnalistas klausia A. Sabonio, gal vis dėlto išbėgsite į aikštelę?.. Tačiau visi sutinkame, kad prasidėjusios diskusijos viešoje erdvėje, dėl būtinybės bausti žmones už kiekvieną keiksmažodį ir uždegtą fajerį, yra tai, ko mes ir siekiame šiuo protestu. Prieš tai minėta šios išvykos proga – draugystės su „Dzūkų Tankais“ metinių paminėjimas. Prieš metus pradėjome aktyviai bendradarbiauti tarpusavyje, lankytis vieni kitų mačuose, kartu švęsti, leisti laisvalaikį ir sportuoti. Tikimės, kad ši draugystė dar ilgai neišblės ir toliau kartu trauksime bendras dainas! Taigi šiandien sektoriuje išvis virš 100 žmonių: 80 rytfanių ir daugiau nei 20 Dzūkų Tankų. Rungtynių pradžioje atliekame Lietuvoje dar nematytą vaizdinį palaikymą – konfeti, sudėliotą pagal mūsų spalvas. Efektas - įspūdingas ir pasiteisinęs. Taip pat apie 50 žmonių pasipuošia specialiais „Rytas Ultras“/„Dzūkų Tankų“ marškinėliais. Alytaus arenoje vaizdas sulig kiekvienu apsilankymu darosi vis liūdnesnis, tačiau su tokiu komandos valdymu ko gero kitaip ir negali būti. Kadangi arenoje palaikymas apsiriboja 5 dūdų pūtimų, esame girdimi visą mačą, o nutilus muzikai ir dūdoms atrodo, kad nuo mūsų dainų dreba net ir Alytaus arenos sienos. Aikštelėje džiaugiamės puikiu Mareko pasirodymu. Iš jo pusės matome nuoširdumą ir atkaklumą, dėl kurio jis vertas pagarbos. Be jo pastaraisiais metais tik vienas žaidėjas yra užlipęs į triBūną tik tam, kad po rungtynių padėkotų mums – tai Margiris Normantas. Šaunuolis, Marekai, nesustok, o iš mūsų gausi tik dar didesnį palaikymą. Krepšinio šventę vainikuojame masišku pyrošou arenoje. Būtent dabar labai norėjome gero ir galingo pyrošou. Žuvusiųjų nėra, nukentėjusiųjų irgi. Žinote, kodėl? Todėl, kad arenoje nebuvo policijos, o apsauginiai buvo pakankamai supratingi tam, kad netrukdytų mums ir nelįstų į sektorių. Reginys - įspūdingas ir nuspalvinantis pilką Alytaus arenos kasdienybę. Dešimtys centrinės žiūrovų po rungtynių atėjo prie mūsų tribūnos ir filmavo bei mėgavosi reginiu. Tad dar kartą klausiame, ar baudos ir banai už atmosferos kūrimą yra racionalūs, ar atitinkamiems asmenims atmosfera apskritai nerūpi ir jie mieliau kiekvienoje arenoje matytų tokį palaikymą, kokį šiose rungtynėse turėjo „Dzūkija“? Lauke dar sulaukiame žaidėjų bei pasveikiname su puikiu pasirodymu. Po nesėkmingo mačo Limože norėjosi įpūsti teigiamų emocijų ir pozityvo. Atrodė, kad žaidėjams buvo malonu gauti tokias ovacijas ir dar kartą suprasti, jog, kai nesiseka, mes juos palaikome dar karščiau. Dalis mūsiškių lieka Alytuje, kadangi geriausia šio miesto komanda sekmadienį pradeda lemiamus mūšius antrojoje lygoje. Sekmadienį 15 rytfanių ir ~50 „Dzūkų Tankų“ susirenka Alytaus stadione, kur išvysta reginį, prilygstantį geram veiksmo filmui. Po konflikto aikštėje „Dainavos“ treneris yra išvaromas iš aikštės ir... jis nukeliauja tiesiai į DT sektorių, dainuoja kartu su Ultromis, šokinėja tarp fajerių šviesų ir tai tik dar labiau įkvepia „Dainavą“ kovai. Po šito epizodo alytiškiai muša du įvarčius ir iškovoja svarbią pergalę. Savaitgalis buvo kupinas gerų emocijų, gero bendruomeniškumo tarp „B Tribūnos“ ir „Dzūkų Tankų“, o jau už kelių valandų lekiame į „Siemens“ areną, kur „Rytas“ vėl stos į kovą Europos taurėje!