STREIKUOJANTYS PRANCŪZAI

Praeitą sezoną Monake besilankę rytfaniai susižavėjo žydrąja pakrante, tad šįkart nusprendžia savo išvyką pradėti, dar likus keturioms dienoms iki mačo. Ankstyvą sekmadienio rytą geromis nuotaikomis savo kelionę Vilniaus oro uoste pradeda trys rytfaniai. Nicą jie pasiekia puikiomis nuotaikomis.


Pasimėgavę poilsiu Žydrojoje pakrantėje, išsimaudę ir aktyviau praleidę laiką, užkilę į aukštesnes įkalnes bei prasibėgę žymiąja Promenade des Anglais pėsčiųjų alėja, rytfaniai sulaukia mačo dienos, o kartu ir pastiprinimo iš Vilniaus. Deja, rytas prasideda nekokiomis naujienomis, mat atskridę draugai, norėdami iš oro uosto pasiekti Nicos centrą, susiduria su šiokiais tokiais keblumais. Pasirodo, Nicoje tądien joks viešasis transportas nevažiuoja – vyksta streikai. Tokios naujienos mūsų išties nepradžiugina, mat pradedame sukti galvas, kokiu būdu pasieksime Monaką. Laimei, regioniniai traukiniai važiuoja, kaip įprastai, tad be problemų pasiekiame kelionės tikslą.


18 laipsnių šiluma bei nuostabūs gamtos vaizdai pakerėja visus triBūniečius, tad miestą puošdami mūsų lipdukais nepastebimai pėsčiomis kalnuotomis vietovėmis sukariame daugybę kilometrų. Užkandę ir pailsėję prie arenos susitinkame su likusiais juodai baltai raudonais bei patraukiame į arenos vidų. Apsaugos darbuotojams nepatinka tai, kad patys išsirenkame sau patogiausią sektorių ir ten išsikabiname vėliavas, tad įvyksta trumpas konfliktas su policijos pareigūnais. Bandome paaiškinti, kad praeitą sezoną rungtynes stebėjome tame pačiame sektoriuje ir tai niekam neužkliuvo, tačiau derėtis pareigūnai nėra linkę, mat tas sektorius priklauso penkiems „aktyviems“ Monako fanams, kurių keli su pliušinėmis vištomis ant galvų be paliovos kėlė didelį triukšmą (vienas vištgalvis viso mačo metu pūtė dūdas), taip bandydami sukelti kuo daugiau diskomforto „Ryto“ žaidėjų suoleliui. Tad teko nusileisti mus į komisariatą jau išvežti besirengiantiems pareigūnams ir įsikurti tiesiai už savo komandos. 


Mačo metu „Rytą“ aktyviai palaikė keturiolika rytfanių, o šalimais esantį sektorių juodai baltai raudonomis spalvomis nudažo dar keliasdešimt sėdinčių „Ryto“ sirgalių.


Panašu, kad streikuoja ne tik prancūzai, bet ir mūsų komandos žaidimas, tad tribūnoje dažnai suskamba naujausia mūsų daina: „Kas benutiktų...“. Parodome komandai, kad visada ją palaikysime, o po nesėkmingai pasibaigusio mačo žaidėjai atsako, prieidami prie mūsų sektoriaus ir spausdami kiekvienam rankas.
Po rungtynių nuskubame į traukinių stotį, ketindami grįžti atgal į Nicą. Bet ir čia sulaukiame staigmenos - dėl streiko traukiniai šiandien nebevažiuoja. Kaip vėliau paaiškėja, taip pat ir autobusai. Kelias val. prasivaikščioję, beieškodami transporto, galiausiai su vietinių pagalba susiorganizuojame didesnį taksi automobilį, kuris už 120 Eur nuveža mus į už 21 km nuo Monako esančią Nicą.


Išsimiegoję ir atsisveikinę su saulėtu pajūriu, paliekame Nicą ir keliaujame namo, kur jau po kelių dienų toliau palaikome „Rytą“ LKL mače su Šiaulių ekipa.