K.Černiauskaitė ,,Visų pirma turime tapti įdomūs patys sau"

Kristina Černiauskaitė – ultrų pasaulyje tai bene žinomiausias lietuviškas vardas už mūsų šalies ribų. Savo ,,karjerą“ Kristina pradėjo eidama palaikyti Vilniaus ,,Sakalų“ klubą, po kiek laiko ji pradėjo fotografuoti “Sakalų” fanus namų ir išvykos rungtynėse. Ilgainiui dėl savo puikių kadrų ji tapo žinoma visoje Lietuvoje. Aplankiusi dešimtis Lietuvos stadionų ir arenų, ji pradėjo fotografuoti ir užsienio ultras. Per 10 metų ji spėjo aplankyti begales karščiausių mačų Europoje, jos nuotraukos puošė žinomų Europos ultrų žurnalų, kaip ,,To my Kibice“ ar ,,Blickfang Ultra“ viršelius.

Kristina, kaip išvis atsidūrei fanų pasaulyje? Kodėl Sakalai?

Na, fanų pasaulyje atsidūriau (kaip ir nemenka dalis šio interviu skaitytojų) pažįstamų dėka. Iš pradžių susipažinau su keletą jų, anuometinių fanų, kažkaip pasirodė įdomu ir pradėjau vaikščioti į rungtynes, tūsintis kartu. Na, taip sutapo, kad jie vaikščiojo palaikyti Vilniaus “Sakalų”, tad iš dyko buvimo ir aš nusigrūdau pirmus kartus už kompaniją į Ekinstą


Kiek laiko vaikščiojai į tribūną? Kas per tą laiką labiausiai įsiminė/patiko?
Į “Sakalus” pradėjau vaikščioti nuo 2005-2006 metų, na ir iki kokių 2009 m. aktyviai, o vėliau mano vaikščiojimas ten darėsi vis pasyvesnis, mat ėmiau fotografuoti ir futbolo fanus. Tuo metu man futbolo fanų pasaulis atrodė toks įdomus ir didelis, kad suėdė visą mano laiką ir jėgas ir atitraukė nuo krepšinio.
Kas per tą laiką įsiminė? Na, tiesą sakant, Vilniaus derbis Ekinstoje visuomet palikdavo neišdildomą įspūdį. Vien jau prisiminus, kaip tuomet atrodydavo tribūnos - abi labai priešiškos fanų grupuotės stovėdavo viena nuo kitos kelių metrų ir vieno apsauginio atstumu. Dabar atrodytų neįtikėtina saugumo prasme! O tada tai buvo normalu ir man sukeldavo tokią adrenalino bangą, kad kvapą užgniauždavo :)

Galbūt skaičiavai, keliose skirtingose šalyse fotografavai ultrų palaikymą? Kurį mačą labiausiai patiko fotografuoti ir kodėl?
Paskaičiuojam: Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Ukraina, Rusija, Baltarusija, Vengrija, Moldavija, Rumunija, Graikija, Serbija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Kroatija, Čekija, Slovakija, Vokietija, Austrija, Olandija, Italija, Didžioji Britanija, Kirgizija, Kazakstanas, Armėnija… Na, berods tiek. Labiausiai patiko tai, na, ką čia slėpti - Belgrado derbis. Kodėl? Nes, kaip aš sakau, šis mačas turi visus tobulam mačui būtinus elementus: pirotechniką, choreografijas, muštynes, emocijas. 


Eilinis žiūrovas, nusipirkęs bilietą į centrinę mato abi tribūnas iš saugaus atstumo. Tačiau kas kita yra kuomet fotografuoju fanus iš arti. Pamenu, kai pirmą sykį fotografavau Marakanoj (Crvenos Zvezdos, vadinamasis Rajko Mitič stadionas)… Ten yra toks tunelis, pro kurį į aikštę patenka futbolininkai, žurnalistai ir visas kitas personalas. Tai vat, einu aš ten ir girdžių Delije dainas, taip, tas legendines, tas kur mes visi kadaise klausėme Youtube ir mokėjom beveik mintinai… Einu toliau ir girdžiu vis garsiau. Ir garsiau, ir garsiau… Tunelis toks baltas, visas nupurkštas dažais Delije bei Crvenos Zvezdos ženklais, inicialais ir šūkiais. Man tuo metu gniužulas skersai gerklės įstringa - negalėjau patikėti, kad tai tiesa, kad eilinė mergužėlė iš Vilniaus tuoj savo akimis pamatys tas pasaulinio lygio ir garso legendines tribūnas! Širdis ne plaka greičiau, o atrodo, jog tuoj iššoks pro gerklę… Tuo metu tunelio gale žengiu į šviesą, o ten tiesiai į mane visu įmanomu garsu - “Zvezda mi je sve…”. Tą akimirką man žemė iš po kojų išslydo, galvojau, nualpsiu iš laimės. Tada pasaulis už stadiono ribų tarsi ištirpo, jo nebeliko, nebeliko nei liūdėsio, nei pykčio, nei parkių, nei kasdieninių rūpesčių, nieko neliko, nes tebuvo tik aš ir jie - ULTROS.
Man labai patinka garsinis palaikymas to mačo metu - jis labai melodingas ir gražus, skamba labai galingai. Vaizdinis palaikymas dažniausiai būna itin apgalvotas ir originalus - abi pusės dažnai naudoja įvairias tautines ar istorines serbų tematikas siekdami sumenkinti varžovą. Na, ir piro - jo būna tieeeeeek daug, dega ir yra deginama viskas: nuo priešų šalikų ir marškinėlių iki krūvos kėdžių vidury tribūnos. Na, ir emocijos - jos ten liejasi laisvai ir niekieno nevaržomos: pareigūnai be reikalo nelenda į tribūną, gaisrininkai negesina fajerių purkšdami į tribūnas, o netgi tau gali pridegti cigaretę. Taip, ant bėgimo takelio, mačo metu :)

Iš visų tavo aplankytų mačų Lietuvoje kuris tau buvo įspūdingiausias?
Na, kaip jau minėjau, Vilniaus derbis Ekinstoje su mumis ir jumis, o futbole tai turbūt (dabar taip šauna į galvą) mačai tarp Vilniaus “Žalgirio” ir Panevėžio “Ekrano”. Bet Vilniuje tai tik tie senajame Žalgirio stadione, o Panevėžyje - Aukštaitijos stadione. Na, kažkaip man palikdavo įspūdį patys fanai, jų gana (Lietuvos mastu kalbant, be abejo) daug būdavo, jų palaikymas būdavo entuziastingas (atsakydama į šį klausimą turiu omeny tuos mačus, kai “Ekranas” su “Žalgiriu” varžydavosi dėl čempiono vardo). Na, ir stadionai, be abejo! Tie seni, apgriuvę, su betoninėm aptrupėjusiom tribūnom - mane toks “interjeras” visada varo iš proto! 


Na, ir dar FBK’ai man labai palikdavo įspūdį tais laikais (iki jų iškritimo į Antrą lygą). Jie irgi žaisdavo senajame stadione. Man patikdavo stebėti juos, kaip jie eina į stadioną iš visų pusių (kas iš miesto, kas iš už parduotuvės kampo), patikdavo žiūrėti, kaip tie stilingi bernai su spalvotais Adidasas’ais ir tatuiruoti visokiais AMF kamuoliukais, šiek tie pasipūtę, tačiau labai pasitikintys savimi susirenka į savo tribūną, o mačo eigoje pridegina visokių raudonų fajerių (spalvos - žalia ir geltona, o fajeriai - raudoni; nesuvokiama būdavo man tais laikais!)… Fotografuoti tokį vaizdą tada būdavo laimės viršūnė!

Kuo tave žavi būtent ultrų fotografavimas? Juk iš tiesų Lietuvoje turbūt esi vienintelė fotografė, kuri specializuojasi fanų fotografavime?
Geras klausimas. Žinai, pirmąją sausio savaitę šiemet mintyse atšvenčiau savo 10 metų ultrų fotografavimo jubiliejų. Ir klausiau savęs, ką apie tai manau, ką man reiškia tie 10 metų. Juk man tai - trečdalis gyvenimo, tačiau per tuos metus man tai buvo tarsi visas gyvenimas. Aš su tuo ir dirbau, ir pramogavau, ir gyvenau, ir mylėjau, ir nekenčiau. Klausiau savęs, kodėl tai pradėjau daryti ir kaip tos priežastys keitėsi. Ir žinai, ką pasakysiu? Iš pradžių norėjau, kad mano draugai turėtų choreografijos nuotrauką atminimui. Paskui - kad jie turėtų GRAŽIĄ choreografijos nuotrauką. Paskui - kad jie apskritai turėtų gražių nuotraukų iš mačo. Vėliau, kad AŠ turėčiau gražių nuotraukų. 


Su laiku mano fotografinė akis nuo Lietuvos atbuko ir man nuoširdžiai įdomu pasidarė pamatyti ultras kitose šalyse. Ne dėl to, kad per tą laiką būčiau išpuikus ar man būtų kažkas nepatikę. Ne, tiesiog todėl, kad atrodė, kad ištyrinėjau, išfotografavau viską čia, o ten, kitur slypi kažkas nepažinto ir todėl įdomaus. Iš pradžių atrodė, kad išprotėsiu iš laimės, kad iš arčiau galiu fotografuoti tokias tribūnas, apie kurias galėjau tik pasvajoti, o pamatyti - nebent per Youtube. Žinai, man atrodė, kad stovėti su fotoaparatu prieš, pavyzdžiui, Delije yra realu tiek pat, kiek nuskristi į Marsą. O aš stovėjau su fotoaparatu prieš Delije, prieš Grobari, prieš Horde Zla, prieš Torcida, prieš Dynamo Dresden… Kartais ir šiandien galvoju, kad tai buvo sapnas… :) 


Na, bet iš mano euforijos grįžkime prie tavo klausimo… Taigi kodėl? Tuo metu aš labai norėjau pažinti. Kitas šalis, kitus pasaulius, kitas kultūras, kitus žmones. Mes visi ir kiekvienas savo kieme, mieste ar šalyje gyvename tam tikruose rėmuose, įsispraudę į tam tikras paniatkes, kurios sako, jog turime mąstyti vienaip ar kitaip. Ir lygiai tokie pat yra žmonės kitose šalyse. Tik jiems kiek kitką sako mąstyti. Iš pradžių buvo labai sunku. Žinai, nuvyksti į kokią šalį, o ten žmonės mąsto visiškai atvirkščiai nei tu. Tik įsivaizduok - ten myli tai, ko tu nekenti, o nekenčia to, ką tu myli. Ir ką daryti? Kaip ištverti tavęs laukiančias dienas? Aš atradau vienintelį būdą, kurio dėka galiu ne tik ištverti, bet ir pasimėgauti tuo: klausyti, klausytis, klausti be jokių neigiamų emocijų ir bandyti suprasti. Pažvelgti į dalykus būtent tų žmonių akimis, o ne iš savo bokšto. Po kurio laiko supranti, kad nebėra dėl ko nekęsti to KITO, nes kiekviena turi savo priežastį. Žmogus mano vienaip ar kitaip dažniausiai ne todėl, kad jis yra debilas, o dėl to, kad jis augo vienur ar kitur ir buvo mokomas vienokių ar kitokių dalykų, vieną matyti kaip baltą, o kitą - kaip juodą. Ir perlaužti vėliau save yra labai nelengva.


Na, o dabar tikriausiai atsakyčiau taip, jog PAŽINTI per kitus SAVE yra ta priežastis, dėl ko aš fotografuoju ultras ir su jais dievinu bendrauti iki pat dabar. Be to, tas visas ultrų pasaulis yra ta vieta, kur man gera. Paprasčiausiai ir nuoširdžiai gera. Aš neįsivaizduoju, kaip galima susitikus pliurpti apie kažką kitą nei apie kokią choreografiją, išvyką, muštynes, naują fanų draugystę ar konfliktą, važiuoti į užsienį be mačo, fotografuoti vabalus ir vestuves… po šiai dienai neįsivaizduoju…

Esi lankiusius daug ,,karštų“ mačų, ar yra buvusi kokia istorija, kai fotografuoti darėsi baugu/nesaugu?

Na, turbūt nesaugumo prasme didžiausią įspūdį paliko Atėnų derbis (Panathinaikos - Olympiakos, 2016 m.). Kaip žinia, tokie mačai vyksta be svečių fanų, tačiau neapykantai lietis laisvai tas netrukdo, nes yra priešingos komandos žaidėjai. Laimingo atsitiktinumo dėka gavau foto akreditaciją į tą mačą. Prieš rungtynes aplink stadioną vyko įvairaus plauko muštynės ir peštynės, kurias stebėjau iš spaudos atstovų tribūnos viršaus (mat įsibrauti į tą sūkurį nebuvo kaip), o vėliau patraukiau Panathinaikos sektoriaus link. Po velnių, dar niekad nemačiau Panathinaikos fanų nuotraukų iš arti, o jie ten ruošėsi pirošou, visi su balaklavomis, žinai. Vaizdas - nerealus! Paklausėm, ar galime juos nufotografuoti ir jie sutiko, na, o vėliau kažkas iš žymiai tolesnių eilių paleido tokia mažą, bet labai pavojingą raketukę (atrodo kaip lyg iš tušinuko šaudytų) tiesiai man pro ausį! Tada kažkaip mintyse aiktelėjau, bet ėmiau fotografuoti toliau. Fanai apšaudinėjo priešininkų žaidėjus, kol galiausiai mačą buvo nutarta nutraukti. Bet tuo viskas nesibaigė - Panathinaikos fanai ėmė veržtis iš tribūnos ir pulti policininkus. 

Jie rankose turėjo viską, kas tik tuo metu pasitaikė: pagalius, akmenis. Tuo metu man turbūt išsijungė baimė bei protas, o vietoj jų kūną užliejo adrenalino banga ir aš ėmiau šonu bet į priekį eiti su fotoaparatu arčiau fanų. Susiradau gerą vietą, kad labai į akis nekrist, bet padaryt gerus kadrus aikštės šone. Tuo metu mane pastebėjo vienas iš stiuardų ir ėmė vyti lauk (kaip ir visus fotografus tą akimirką iš aikštės). Na, teko varyt lauk. Paskui gatvėse aplink stadioną dar kokias dvi valandas viskas skendėjo dujų dūmuose, mat riaušės nenusiramino taip paprastai. Į metro buvo mėtomi fajeriai ir t.t. Žodžiu, kaip iš filmo. Viskas tą akimirką man atrodė labai nuostabu. Tačiau, kai grižau po mačo į viešbutį, susisukau į kamuoliuką-embriono pozą, ėmiau drebėti ir verkti - adrenalinas nuslūgo ir visas sveikas protas, kuris būtų galėjęs mane sustabdyti nuo tokio fotografavimo, sugrįžo su visu trenksmu atgal. Na, bet išvyka yra išvyka - pažliumbiau ir nuvariau alaus.

Kai fotografuoji ultrų kuriamą palaikymą, puikiai matai jų bendrą vaizdą, kas kaip elgiasi ir t.t.Kas tavo nuomone, ultrų grupuotę padaro gera?
Visų pirma, begalinis tikėjimas savimi ir meilė tam, ką darai. Čia ir šiaip gyvenime galioja. Vieni iš mano matytų ultrų - Chemie Leipzig - yra puikus to pavyzdys. Jie myli iki kaulų smegenų tai, ką daro. Jie be galo myli savo komandą, be galo rūpinasi tvarka savo grupuotės viduje. Ten kairė žino, ką daro dešinė, ką viršus, ką apačia. Ir tai nėra diktatūra. Ten galima kurti ir išreikšti save. Ir kiekvienas ten reikalingas. Ten mylimas kiekvienas stadiono (nors ir seno ir pagriuvusio (komanda yra išlaikoma fanų, o pinigų nuolat trūksta) kampas, ten net sumuštinis spaudos zonoj suteptas su meile! Ten po žiauriai svarbaus pralaimėto mačo su ašaromis akyse dainuojamos gražiausios komandą palaikančios dainos, o žaidėjai prieš jiems išeinant iš stadiono apkabinami kiekvienas atskirai. Ten tiek jausmų ir visi tokie tikri! Ten man kaskart ištaško širdį ir smegenis po mačo! Ten padariau vienas gražiausių savo nuotraukų, bet mes esame sutarę, kad jos skirtos tik jiems, todėl jų nesu niekur publikavus. 


Antra, buvimas įdomiu sau pačiam. Žinai, mes pernelyg įsispraudėme į rėmus, kur mes atseit kitiems tik turime būti įdomūs. Mes puošiamės, ruošiamės, sportuojam, rengiamės, fotografuojamės, kad kažkam patiktume. Ir vis tiek nieko. Pažįstamas jausmas? Taip yra dėl to, kad mes patys sau viduje neįdomūs. Aš pažįstų daug nuostabių ultrų, kurie patys sau yra ant tiek įdomūs - ten jie viduje savo grupuotėse tiek visko daro: susitikimai, parodos, užsiėmimai, diskusijos. Pas juos tiek įdomių temų ir veiklos, kad sunku net įsivaizduoti kartais. Ultrų gyvenimas tai nėra tik 90 minučių mačo metu palaikyti komandą, nėra tik dvi naktis choreo papaišyt, ne tik susitikti aptarti reikalus, o paskui sulįst atgal į savo privačias olas. Ten nėra pasidalinimo “aš čia dabar ultra, o po to jau mokinys/tėtis/statybininkas/sūnus/vadybininkas”. Ten visa yra vienis. Ta prasme, būti ultra ten apskritai reiškia BŪTI, KVĖPUOTI, GYVENTI.

Kurios šalies fanų kultūra tave žavi labiausiai, kuo ji išskirtinė?
Šiaip jau kiekvienos šalies fanų kultūra man yra labai skirtinga, savita ir savotiškai graži. Kažką ten gyvenime teko pamatyti, bet labai daug dar neteko, ir aš su didžiausiu džiugėsiu nuvykčiau ten, kur dar nebuvau, arba susipažinčiau su žmonėmis, kurių dar nepažįstų. 


Tačiau kiekvienas mes esame žmonės ir kažkas mus traukia labiau, o kažkas mažiau. Pastaruoju metu labai žavėjausi Balkanų (konkrečiai man - Serbija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija) fanų kultūra - man labai patiko jų dainos, jų kalba, kultūra, domėjausi jų valstybių istorija. Taip pat slavų (čia man - Lenkija, Rusija, Ukraina) fanų kultūra - buvo įdomu pažinti ir suprasti jų mentalitetą, požiūrį į pasaulį ir to priežastis. Kodėl šios fanų kultūros man patiko? Nežinau, manau, gal kad kažką aš ten savo ir artimo atrandu - esu kelių tautų, religijų ir ideologijų mišinys ir galbūt kažkas tose fanų kultūrose man primena, paaiškina arba papildo mane pačią.

Galbūt kažkurios užsienio šalies fanscena tau nepatinka, kelia neigiamas emocijas?

Žinai, man jokia fanscena pati iš savęs neigiamų emocijų nekelia, o netgi atvirkščiai - visada įdomu pažinti kažką naujo ir daugiau. Neigiamas emocijas man kelia pasipūtę ir kvaili žmonės, kurie maivosi, riečia nosį, nors gyvenime nėra padarę nieko, dėl ko turėtų pagrindą šitaip elgtis. Arba tokie, kurie siaurai mato pasaulį - iš serijos, jei kažkas pasakė, kad juoda yra juoda, tai taip ir yra, vadinasi, ir nieko kvestionuotimo čia negali būti. O visuomet žavi tie kritiški, objektyvūs, gebantys atsistoti ir pasižiūrėti iš šono tiek į save, tiek ir į savo priešą.

Ar pritari, kad ultrų kultūra yra neatsiejama nuo jų aprangos stiliaus? Kurioje šalyje ultros labiausiai vaikosi aprangos madų? Ar jos skiriasi skirtingose Europos dalyse?
Žinai, aš manau, kad yra ultros ir yra mados. Kartais tie dalykai gali susikergti, bet sėkmingai gali egzistuoti ir vienas be kito. Iš vienos pusės, taip, yra ultrų, kurie vaikosi madų. Yra tų, kurie pirks naujausius C. P. Company ir tuo puikuosis Instagram’e, tarsi tai ir būtų jų gyvenimo tikslas. (Tada aš kartais paklausiu savęs mintyse, ar jie tuo metu dar ultros, ar jau modnikai, hehehehe. Na, bet čia jų reikalas.) Yra ultrų, kurie tarpusavyje visi turi panašų stilių, pvz.: visi ten dėvės North Face “vėtruvkas”, cargo kelnes ir Asics Gel Lyte. Kiti gi - vintažinius Adidas’us, tamsiai mėlynus Levi’s džinsus ir kokią nors Weekend Offender striukytę su pridėtinėm kišenėm. Dar kiti bandys laužti iš paskutiniųjų kažkokį futuristinį tech-wear, kažką su Stone Island ir naujausiais Adidas’ais. O kažkas tiesiog spjaus į visą tai, apsimaukšlins savo nutrintą PitBull džemperį ir duos veidan priešui taip stipriai, kad aiktels net prabangiausi Stone Island’ai. Kiekvienam savo - kas kaip kam gražiau, kas ką išgali. Tai vat tas ir žavi - visur skirtingai, bet visur įdomu.

Kaip manai, kokios yra pagrindinės priežastys, to, kad Europiniu mastu Lietuvos sporto klubų palaikymas yra toks negausus?
Ohhh, kad aš žinočiau, hehehehehe. Galbūt jei žinočiau aš ar kiti, tai jis toks tragiškai menkas nebūtų. Šiaip tai nežinau, aš nežinau, ką tas jaunimėlis apskritai dabar veikia… Ta prasme, chebra, jūs savaitgalius leidžiat Materkėj, o šiokiadienius H&M’uose, kur perkate tas timpas, kurias išdidžiai džinsais vadinate, kurias vėliau dėvite, kad Prospekte Alesius jus nufotkintų? Aš dažniausiai važinėju po mačus tokiose vietose, kur susidaro įspūdis, kad jei žmogus neitų į stadioną, tai jis išvis negyventų, o tik egzistuotų… O pas mus… galbūt pas mus perdaug kitokių pramogų? 


O ir šiaip… jei atvirai, na, kodėl jaunas (arba nelabai) žmogus turėtų eiti palaikyti savo komandą Lietuvoje? Ką tas buvimas fanų tarpe jam duoda? Buvimą bendraminčių tarpe, pagalbą, vyriškumą, linksmą laiko praleidimą? 


Bet iš kitos pusės - o kodėl kažkas kažkam turėtų kažką duoti, klausiu savęs? Kodėl ultros naujam nariui turi kažką duoti, ta prasme? Tu nori arba nenori, eini arba neini, tau įdomu arba neįdomu ir viskas. O tu nori, eini ir įdomu, kai… (žr. atsakymą į 7-ą klausimą).

Palyginus su tavo pirmaisiais metais Lietuvoje fanscenoje, kas labiausiai pasikeitė? Kas pagerėjo, kas pablogėjo?
Na, principe per tuos metus kaip ir lygtais nieko nepasikeitė, išskyrus tai, kad ta fanscena beveik… numirė… Naujų žmonių - vienetiniai atvejai, choroegrafijų - irgi, draudimai deginti piro, vidinės ir išorinės įtampos… ir lyg to visko būtų maža - klubų išnykimai. Man susidarė įspūdis, kad krepšinio ar futbolo klubai jų savininkams tebuvo vienas iš n+k veiklų/verslų. Aš suprantu, kad jie - verslininkai ir jų tikslas tėra tik pinigų uždirbti. Bet gi, po galais, ilgamečiai legendiniai klubai juk - dalis miesto ar šalies kultūros apskritai, gi tai ne vien UAB’as, tačiau ir kažkoks socialinis reiškinys, dalis žmonių gyvenimo. Ir ne kažkokių freak’ų, tačiau beveik kiekvieno savotiškai. Aš nesuprantu (moraline, ne finansine prasme), kaip Kaune galėjo nebelikti FBK “Kauno” arba Panevėžyje - “Ekrano”… Juk tai buvo dalis to miesto istorijos, identiteto… Tai tas pats kaip kad Vilniuje Gedimino pilį nugriauti (wait, what? :D) 


Gaunasi, kad senųjų legendinių klubų, kurie išnyko, fanai nebeturi komandų, o naujosios komandos dar neturi nieko, kuo galėtų pritraukti naujus potencialius fanus. Juk pastebėjote turbūt, futbole, pavyzdžiui, ir pergalės nepadeda pritraukti žmonių. Aš dažnai juokauju, kad lievuviui neįtiksi: komanda nuolat pralaimi - tai blogai, nepalaikys, gėda, o, kai laimi, tai irgi blogai, nes nusibosta - “ai, gi vis tiek laimės, ką ten žiūrėti…”.

Ar tiki, kad ateityje Lietuvos fanscena iššaugs ir galės lygiuotis bent su kaimynine Baltarusija?

Baltarusija… Žinai, man toks pusiau anekdotas patiko: mokytoja klausia mokinio “kuo nori būti užaugęs?, mokinys jai - “Šekspyru”. Mokytoja atsakė - “kai Šekspyro paklausė, kuo jis nori būti užaugęs, jis atsakė, kad Dievu. Tai kuo tapsi tu, jei tenori tapti Šekspyru?”. Tai vat, geriau nejuokauk norėdamas lygiuotis su Baltarusija (plius dar ir dėl to, kad ten labai didelės represijos ultroms, kurių niekam tikrai nelinkėčiau).
O šiaip tai, taip, aš tikiu, kad Lietuvos fanscena gali išaugti. Nes aš iš principo tikiu, kad jei kažko be galo trokšti, sieki savo tikslo su begaline meile, eini į priekį ir niekada nepasiduodi, tai viskas yra įmanoma. Aš tikiu, kad fanscena išaugs, o tai bus tuomet, kai ultros taps įdomūs patys sau, kai supras, jog tribūna tai nėra tramplinas kažkam kitkam - susirasti draugų, mergų, bernų, darbų, patenkinti savo kažkokius napoleoniškus ar cezariškus troškimus, savo egoizmą, prasukti varkių ir t.t. Kai žmonės suvoks tribūną ne kaip kažką, iš ko išaugama, o kaip tai, kame gimstama, augama, mokomasi, tobulėjama ir tampama… savimi

„Tribūnos atsimena savo herojus“

Šis intervius skirtas tik puslapiui www.btribuna.lt, jo naudojimas kituose portaluose yra draudžiamas.