Šiaurės Ispanijos užkariavimas

Kelionės planavimas prasidėjo dar liepos mėnesį ištraukus Eurocup burtus. Du nutrūktgalviai rytfaniai, pasvarstę kelias dienas, surado pigiausią variantą keliauti į Baskijos regiono centrą – skrydis iš Varšuvos į Santanderą, esantį už 100 km nuo pagrindinio tikslo – Bilbao.

Deja, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, vienam keliautojui teko atšaukti savo kelionę, tačiau neilgai trukus atsirado dar vienas rytfanis, kuris panoro iškeisti lietuviško rudens darganą į saulėtą Ispaniją. Likus apie mėnesį iki rungtynių Bilbao mieste sužinojome, jog yra dar vienas nutrūktgalvis, kuris gyvena Airijoje ir yra nusiteikęs palaikyti „Lietuvos rytą“ kartu su mumis. Tuomet galutinai tampa aišku, kad Ispanijoje savo komandą palaikys trys muškietininkai.

Ankstyvų lapkričio 13 d. rytą pradedame savo kelionę pietų Europos link. Nuotykiai aplanko jau pirmuosiuose žingsniuose. Vienam iš mūsų, niekada nevažinėjančiam rytinio piko metu ir apie Vilniaus spūstis daugiausia skaitančiam tik naujienų portaluose, jau po 5 minučių kelionės VVT autobusu tampa aišku, kad priėmė išmintingą sprendimą į oro uostą pajudėti 2,5 val. iki skrydžio. Beveik pusantros valandos trukusi kelionė miesto transportu ir tu „jau“ oro uoste. Tuo tarpu kitas rytfanis, gyvenantis priešingame miesto gale nei oro uostas, dėka transporto A juostų ir kitų aplinkybių, pagrindinius šalies oro vartus pasiekia per 40 minučių.

Pirmas kelionės etapas – skrydis iš Vilniaus į Varšuvą. Tai tampa trumpiausiu skrydžiu mums abiems. Vos valanda laiko ir mes jau Lenkijos sostinėje. Deja, bet kito skrydžio tenka laukti apie 6 valandas, todėl įsitaisome patogiai, susirandame elektros lizdus ir pradedame „stumti“ laiką. Kiek išalkus, nutariame pasivaikščioti po oro uostą ir paieškoti normalaus, o ne „fast food“ maisto. Paieška gana sudėtinga ir kiek užtrunka, tačiau galų gale grįžtame į vietą, kurioje sėdėjome prieš tai ir visai šalia randame restoranėlį, kuriame gauname skanios sriubos už prieinamą kainą. Vienas mūsų iš namų buvo pasiėmęs sumuštinių, todėl pasisotiname užtikrintai ir galime toliau leisti laiką laukiant skrydžio į Santanderą. Sulaukti skrydžio padeda įvairi veikla: tvarkomi darbo reikalai internetu, scroll‘inamas feisbukas, susirašinėjama su likusiais Lietuvoje, šnekamasi tarpusavyje bei dėliojami kelionės planai.

Pagaliau sulaukiame laipinimo į savo lėktuvą. Šis skrydis - triskart ilgesnis nei pirmasis, tačiau neužtrunka ir po vos daugiau nei 3 val. nusileidžiame Kantanbrijos sostinėje. Išėjus į lauką sulaukiame autobuso, tačiau paaiškėja, kad vairuotojas nepriima 50 eurų banknoto (nors grąžos ir turi), todėl liekame nieko nepešę ir į šį autobusą nepatenkame. Grįžtame į vidų įsigyti bilietus iš aparato – šįkart atsiskaitant banko kortele problemų neiškyla. Per 15 minučių pasiekiame Santandero centrą ir po dar 10 minučių pėsčiomis jau registruojamės savo nakvynės vietoje. 


Kambaryje pasidedame daiktus ir einame apžiūrėti naktinio miesto. Kadangi valgėme prieš 5-6 val., pirmas tikslas yra surasti vietą, kur galėtume skaniai prikimšti pilvus. Deja, bet patys nežinome, ko norime, todėl vaikštinėjame siauromis senamiesčio gatvelėmis ir dairomės į restoranų ir kavinių meniu, iškabintus lauke. Galų gale, prie vienos vietinės užeigos pamatome mūsų akiai gerą pasiūlymą ir nusprendžiame užeiti. Čia pasitinka tikroji Ispanija – retas kuris geba suregzti padoresnį sakinį angliškai, net ir jaunimas. Šiaip ne taip išaiškiname, ko atėjome ir už 10 eurų dviese gauname 6 užkandžius („pintxos“, likusioje Ispanijoje žinomi kaip „tapas“) bei po taurę (!) alaus. Vienam mūsų to buvo maža, todėl nueiname pribaigti skrandžio į netoliese esantį “Burger King”. Naktinis Santanderas pirmadienį negyvas, todėl dar kiek prasiėję mieto centru, grįžtame į savo nakvynės vietą.


Kitą dieną 14 val. turėjome pasiimti išsinuomotą automobilį, todėl tempiame laiką ir išsiregistruojame tik prieš pat 12 val. Išeiname į miestą ir pamatome jį visai kitokį nei vakar naktį – visą gyvą ir šurmuliuojantį. Keliaujame iki autobusų stoties, kur turėsime sulaukti autobuso, nuvešiančio mus į oro uostą. Kadangi dar turime virš valandos, einame pasižmonėti ir nusipirkti užkandžių bei gėrimų laukiančiai kelionei. Po kiek daugiau nei valandos nuvykstame iki auto nuomos punkto, kur nors ir su šiek tiek nesklandumų, bet gauname savo užsakytą automobilį. Reiktų pastebėti, kad tai buvo pirmoji vieta, kur darbuotoja gerai šnekėjo angliškai.

Mūsų šios dienos galutinis tikslas – Baskonijos sostinė Vitorija ir Eurolygos rungtynės tarp vietos “Baskonia” ir karališkųjų svečių iš sostinės – Madrido “Real”. Tačiau prieš tai turime pasiimti savo trečiąjį muškietininką, kuris atskrido iš Dublino į Bilbao. Po truputį daugiau nei valandos pasiekiame Bilbao oro uostą ir tik privažiavę jau matome besišypsantį savo bendrakeleivį. Greitai jį įsisodiname pas save ir traukiame Vitorijos link. Pakeliui – mini netikėtumas – mokamas kelias. Šis dalykas buvo praleistas planuojant kelionę, tačiau piniginių labai nepaplonino. Neilgai trukus, pasiekiame savo šios dienos nakvynės vietą – butą gana naujai atrodančiame name. Deja, bet šeimininkai angliškai nemoka nei žodžio, todėl bendraujame šypsenomis, gestais ir išmaniųjų technologijų pagalba. Iki rungtynių turime dar geras 4 valandas, todėl traukiame į Vitorijos senamiestį. Ten mus pasitinka jaukios siauros gatvelės, daugybė grafičių ir savita kultūra. Patenkame į labai įdomią gatvę, kurioje kaba daugybė Baskonijos bei vaivorykštės spalvų vėliavų – žmonės čia yra laisvi reikštis. Čia užuodžiame ir Verygai ar Karbauskiui siaubą varančios žolės kvapą, taip pat randame ir „Deportivo Alaves“ fanų krautuvėlę. Joje galima rasti visko: nuo lipdukų iki balaklavų. Nusprendžiame pasiimti po lipdukų rinkinį atsiminimui.

Toliau mūsų tikslu tampa maistas. Deja, bet šį kartą nieko gero nerandame, todėl užsukame ir paragaujame lietuvių mėgstamiausio maisto – kebabo. Nors ir ne pats pigiausias, tačiau su daug mėsos, todėl tikrai užskaitome.  Grįžtame į savo butą pasidėti nereikalingų daiktų, pasiimam rungtynių bilietus ir keliaujame į Fernando Buesa areną, talpinančią 16 tūkst. žmonių. Kaip ir įprasta Ispanijoje, viskas vyksta sulėtinta tvarka. Nors ant bilieto parašyta, kad žiūrovai bus įleidžiami 1 val. iki mačo, pradeda leisti likus maždaug 45-50 minučių, todėl tenka šalti lauke, nes Vitorijoje dėl geografinės padėties būna šalčiau nei Santandere ar Bilbao. Tuo metu vakare buvo vos 4 laipsniai šilumos. Pagaliau patenkame į areną, ten atsiduriame vieni pirmųjų. Arena išplanuota taip, kad kiekvienas arenos sektorius turi po atskirą įėjimą, todėl net didžiausia minia į ją patekti ir iš jos išeiti gali per 5-10 minučių. Rungtynes pamatėme neeilines – „Baskonia“ su naujuoju treneriu žaidžia kaip ant sparnų ir laimi prieš „Real“ 30 taškų. Tai didžiausias skirtumas, kuriuo karališkasis klubas yra pralaimėjęs Eurolygoje. Stovėdami „Baskonia“ komandą viso mačo metu palaiko apie 150-200 žmonių, iš kurių pagrindinį branduolį sudaro apie 30. Dainos ir skanduotės skamba viso mačo metu, baskai džiaugiasi puikiu komandos pasirodymu. Kaip pamatėme po poros dienų, tai neatsitiktinės geros rungtynės ;)

Išaušta trečiadienis – ilgai laukta mūsų mylimo klubo rungtynių diena. Prieš išvykstant iš Vitorijos, nuvažiuojame iki Deportivo Alaves stadiono. Tačiau jį pavyksta rasti ne iš karto, nes šturmanas suklysta, ieškodamas jo žemėlapyje, ir naviguoja visai kitur. Supratę, kad nugrybavome, pasitiksliname adresą ir nuvykstame prie norimo stadiono. Apžiūrime jį ir aplinką, fanų grafičius. Ilgai ten neužtrukę, patraukiame link pagrindinio savo kelionės miesto – Bilbao. Vėl važiuojame vaizdingu maršrutu – kalnais, kas kartais tampa išbandymu ir mūsų automobiliukui. Kadangi mūsų buto, kur apsigyvensime, šeimininkas susitikti su mumis gali tik apie 15 val., nusprendžiame pamatyti gražių miesto vaizdų. Visas miestas apsuptas kalnų, todėl prieš save išvydę vieną jų – net neįjungę GPS – važiuojame su mašina į kalną, tikėdamiesi išvysti miestą iš aukštai. Deja, pritrūksta drąsos nepažįstamame mieste važiuoti pagal nuojautą ir pasitelkiame išmaniąsias technologijas į pagalbą. Pasirodo, važiavome visai teisingu keliu ir po 10 minučių, atvykstame į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria nuostabi viso Bilbao miesto panorama. Sutinkame vietinį jaunuolį, kurio paprašome nufotografuoti mus su vėliava. Šis pasidomi, iš kur esame ir kur atvykome bei palinki sėkmės rungtynėse. Vėliau vykstame į išsinuomotą butą susitikti su šeimininku.

Kiek netikėtai besiparkuojant automobilį gatvėje, šis mus pamato pats ir prieina užkalbinti. Taip susipažįstame su Javier‘u. Automobilio neparkuojame gatvėje, nes, pasirodo, mums priklauso nemokama požeminio parkingo vieta. Nieko neįtikėtino? Visgi, automobiliu įvažiuojame į parkingą, sustojame neprivažiavus sienos, išlipame, automobilis pristumiamas rankomis ir paliekamas. Visa tai dėl labai mažos ir ribotos erdvės.

Javier‘as mums aprodo butą, pasidedame daiktus ir išeiname pavalgyti. Šį kartą akis užkliūva už kinų virtuvės restoranėlio. Radę dienos meniu už 7 eurus nedvejojame ir sėdame pavalgyti. Taip jau išėjo, jog dar ir nemokamo alaus gavome  Sotūs ir laimingi grįžtame namo pasiimti daiktų ir keliaujame link arenos.


Su komandos vadovu sutariame susitikti 1,5 val. iki rungtynių, nes tokiu metu komanda turėtų atvykti į vietą. Atvykstame laiku, tačiau komanda pasirodo jau suėjus į areną, todėl sulaukiame lauke vadovo, kuris mums paduoda 3 bilietus į rungtynes. Nei vienam keliaujančiam į euroišvyką nebūtų bėda papildomai susimokėti už rungtynių bilietą 15-20 eurų, tačiau tai visuomet yra gražus ir malonus gestas iš mūsų mylimos komandos, kuriai rūpi, jog fanai keliauja net į tolimiausias arenas palaikyti juodai baltai raudonų.

Į areną patenkame prieš 45 minutes, tačiau jau įeinant kyla minimalių problemų. Apsauga susigalvoja, kad vėliava per ilga, mat leidžiama įsinešti į vidų negali viršyti 1 metro ilgio. Pasitarę tarpusavyje visgi nusprendžia mus praleisti. Susirandame savo sektorių ir įsitaisome pirmoje eilėje iškart už savo komandos suolelio. Atrodytų, bus tobula vieta palaikyti savo komandą. Išsikabiname vėliavas ir sulaukiame pirmų komandos atstovų prie parketo. Pirmasis prie mūsų ateina Alberto Blanco ir itin nustemba bei apsidžiaugia ant vieno iš mūsų marškinėlių išvydęs savo atvaizdą. 

Pirmą kartą savo komandos vardą Bilbao arenoje suskanduojame, kuomet žaidėjai išbėga ant parketo apšilimui, o iš jų sulaukiame plojimų. Prasidėjus rungtynėms, prie mūsų prieina apsaugos atstovas, kuris pradeda aiškinti, jog turime atsisėsti. Bandome paaiškinti, kad niekam neužstojame vaizdo ir niekas mumis nesiskundžia, tačiau jis nesileidžia į kalbas ir aiškina apie Ispanijos įstatymą, kuris draudžia stovėti. Visa tai yra labai keista, nes dar vakar Fernando Buesa arenoje matėmte 150-200 visą mačą stovinčius, šokinėjančius fanus. Galų gale, įsikišus ir mūsų komandos vadovui bei atstovui spaudai, randame kompromisą ir įsitaisome keliomis eilėmis aukščiau bei labiau į šoną. Skanduojame savo komandos, miesto ir šalies vardus kiek tik leidžia jėgos bei švilpimas ir dūdos arenoje. Komandos palaikymą kurti trise tokioje arenoje sudėtinga, tačiau ir labai malonu. Komanda pirmoje pusėje žaidžia banguotai, tačiau į pertrauką išeina su nedideliu pranašumu. Vienas mūsų, vilkintis marškinėlius su Alberto Blanco atvaizdu, sulaukia jo žmonos dėmesio bei jos noro nusifotografuoti su „savo vyru“.  Visų nuotaikos puikios, tikimės tik pergalės. 


Antroje rungtynių pusėje komanda perlaužia eigą sau palankia linkme ir juodai baltai raudoni Bilbao arenoje švenčia galingą pergalę. Po rungtynių su komanda suskanduojame „Pirmyn, vilniečiai!”, padėkojame vieni kitiems už pasirodymą. Lauke pasitinkame komandą, pasišnekučiuojame su žaidėjais, dar kartą padėkojame vieni kitiems ir pažadame susitikti jau šį šeštadienį Klaipėdoje. Taip, abu iš Lietuvos keliavę rytfaniai, grįžę ankstų šeštadienio rytą jau po kelių valandų judės į vakarų Lietuvą, kad ir vėl palaikytų savo mylimą klubą. Pasidarome keletą nuotraukų ir atsisveikiname su komanda. Arenoje palikę visas jėgas, fiziškai nebegalime atšvęsti pergalės. Vakaras praeina gana ramiai, dėliojamės kitos dienos planus, ką verta pamatyti aplink Bilbao.

Ketvirtadienis – visa laisva diena, todėl ją paskiriame gražių vietų lankymui. Pirma stotelė – „Game of Thrones“ gerbėjams pažįstama vieta „Dragonstone“. Realybėje visų pirma vadinama „San Juan de Gaztelugatxe“, antra - atrodo gerokai kukliau. Visas „Dragonstone“ lankymas užtrunka apie 2 val., padarome daug gražių nuotraukų atsiminimui, tačiau pavargstame fiziškai, nes tenka įveikti gana sudėtingą maršrutą iki viršūnės ir atgal. Važiuojant link kito miestelio, kurį norėjome aplankyti, visai netyčia pamatome aikštelę ir nusprendžiame sustoti. Tai buvo, turbūt, geriausia idėja tą dieną. O sustojame šalia įspūdingo objekto – nepabaigtos statyti Lemoniz atominės elektrinės. 1983 m. galutinai nutraukta statyba pasikeitus valdžiai. Visa jėgainės teritorija - kaip ant delno, matomi du didžiuliai reaktoriai, tunelis ir kita. Deja, perimetras aptvertas dvejomis tvorų juostomis ir patekimas į ją yra neįmanomas, nes objektas iki šiol itin saugomas. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Šalimais per bruzgynus yra išmindžiota takų, kuriais galima nusileisti iki pat vandens, iš kur atsiveria neregėto grožio vaizdai. Čia taip pat užtrunkame ilgai – apie 1,5 val., todėl praalkstame ir bandome ieškoti kokios užeigos. Važiuojant pro nedideles gyvenvietes matome užrašus „Restaurante“, tačiau niekas nedirba – galbūt „siesta“, o gal ir kitos priežastys. Grįžtant į Bilbao, užsukame prie „Castillo de Butron“ pilies. Tiesa sakant, visiškai nevertas dėmesio objektas. Pasiekę miestą, vykstame tiesiai į senamiestį, kur bandome ieškoti skanaus maisto. Deja, daugelyje kavinių ir restoranų, virtuvės 18 val. dar nedirba arba turi pertrauką, todėl lieka pasimėgauti picomis... Išvargę po dienos žygių, užkimšę pilvus, grįžtame į savo butą, kur ramiai pratęsiame vakarą su desperatiškų gėrimų draugija bei juokingais Youtube vaizdeliais.

Penktadienis – paskutinė kelionės diena 2 rytfaniams. Atsisveikiname su “airiu”, kuris lieka Bilbao dar 1 dienai ir judame atiduoti automobilį į nuomos punktą Santandere. Oro uoste lėktuvo į Varšuvą tenka laukti net 5 valandas, tad gerai, kad jame pasirūpinta elektros lizdais, kitaip būtume numirę iš nuobodulio. Likus pusantros valandos iki skrydžio, gauname pranešimą, kad skrydis vėluos 20 minučių, tačiau pakylame beveik valandą vėliau nei buvo numatyta. Visgi, Varšuvoje teks sėsti į naktinį autobusą, važiuojantį į Vilnių. Gerai, kad pasilikome 2 val. tarpą, tad toks vėlavimas nėra baisus. Prieš įsėdant į lėktuvą Santandere užsisakome Uberį, kuris mus paims iškart nusileidus ir nuveš į stotį. Vos išėjus iš oro uosto, po poros minučių privažiuoja mūsų vairuotojas ir per 15 minučių pasiekiame stotį. Čia mūsų laukia dar viena staigmena – vėluos autobusas į Vilnių. Gerai, kad nedaug, todėl spėjame užkąsti ir pasiruošti kelionei. Įsėdame į komfortišką LuxExpress autobusą ir keliaujame namo. Tik pajudėjus iš vietos, vairuotojai gauna žinią, kad pakeliui iš Varšuvos į Kauną sugedo autobusas, todėl reikės paimt jo keleivius. Kadangi autobuse net 27 laisvos vietos, paimame beveik visus vaikus ir jų tėvus. Kelionė žiūrint filmus ir miegant neužtrunka, todėl apie 9 val. ryto sėkmingai pasiekiame mūsų mylimą Vilnių. Tačiau ilsėtis nėra kada, mat jau po 4 valandų pajudėjome į Klaipėdą, kurioje, deja, „Lietuvos rytas“ pergalių serijos nepratęsė.