ŠVENTĖS SU LIETUVOS RYTU

Kelionės į Limožą planavimas prasidėjo dar vos tik ištraukus Europos taurės burtus. Žinodami, jog CSP klubas turi savo ultras, o mačas išvykoje gali tapti lemiamu dėl patekimo į kitą etapą, šį Prancūzijos miestą priskiriame prie „must go“ krypčių. Tiesa, kitokių rytfaniams ir nėra, nes mes su komanda - visur ir visada.

Nemažiau smagumo šiai išvykai prideda ir rungtynių data – gruodžio 26-oji, antroji Kalėdų diena. Nors ši aplinkybė kai kuriems, norintiems aplankyti Prancūziją tampa kliūtimi, mat tradiciškai šventės sutinkamos kartu su šeimomis bei giminėmis, tačiau artimųjų priekaištų bei didelių prancūziškų kainų nepabūgę rytfaniai vis dėlto išsiruošia pramušti šią išvyką, vietoje Kūčių vakarienės su šeima ar susitikimo su seniai matytais giminaičiais pasirinkdami keliauti daugiau nei 2000 km tik tam, kad palaikytų savo mylimą klubą.

Pirmieji du rytfaniai į Prancūziją patraukia jau gruodžio 21-ąją, tačiau jų nuotykiai prasideda dar net nepalikus Vilniaus oro uosto, kadangi dėl prastų oro sąlygų skrydis buvo atidėtas kelioms valandoms. Nuskridus vaikinams tenka sukti galvas, kaip įveikti oro uostą ir Paryžių skiriantį 80 km atstumą, o čia pasitaikęs ponu Taurage prisistatęs vyras į vieno rytfanio kitam užduotą klausimą „Kaip nusigausim?“, atsakė, kad tuoj atvažiuos pasiimti draugas. Tad į oro uostą atvykus naujam Mercedes automobiliui, mikliai į jį įšoka ir galimybe sutaupyti daug laiko bei pinigų pasinaudoti panorę atvykėliai iš Vilniaus. Į klausimą, ką šis geradarys veikia Prancūzijoje, atsakydamas, jog stumdo tankus, vyras kiek išgąsdina vaikinus, mintyse jau reginčius liūdną savo ateitį, susidūrus su organų donoryste. Tačiau kelionei besibaigiant šiuos niūrius vaizdinius pakeičia mintys apie raudonąjį vyną ir pelėsinį sūrį. Deja, įlipus į pirmąjį metro tenka susidurti su liūdna realybe, kuomet raudonojo vyno kvapą staigiai pasikeičia šlapimo, o dailininkus ir muzikantus - nei angliškai, nei prancūziškai nešnekantys atvykėliai, prašantys išmaldos.

Per 3 dienas iki tol, kol atvyko kiti rytfaniai, vaikinams teko artimai susipažinti su vyraujančiomis tendencijomis mieste – centre pilna prekeivių, pardavinėjančių plastmasinius eifeliukus iš Aliexpress'o, kiti bando užsidirbti parduodami alkoholinius gėrimus tiesiog iš kibiro ir kontrabandines cigaretes, kurių kaina - 10 Eur už pakelį. Keisčiausia, kad šalia patruliuojantiems robokopams tai nė motais.

Panorę pasižiūrėti į meilės miestą iš aukštesnio taško, vaikinai nuvyko prie kalno, nuo kurio atsiveria visa miesto panorama. Čia jiems vėl teko sutikti to paties plauko „šaunuolius“, šįkart nesiūlančius pirkti savo šlamšto, o iškart užrišančius apyrankes iš 3 siūlų. Pasiteiravę, iš kur esame, imigrantai nustebina geografijos žiniomis pasakę, jog Vilnius yra Lietuvos sostinė ir LITUEINIJA GUD BASKETBOL. Padarome išvadą, jog nesąmonių pardavinėjimas - vienintelis būdas, skatinantis juos mokytis geografijos. Už užrištą apyrankę paprašęs sumokėti 20 Eur jaunuolis buvo skubiai pasiųstas ant trijų raidžių, o staiga išlindęs „juvelyro“ draugas, suskubo pasiūlyti įsigyti 5 g hašišo iš Afganistano už 60 Eur, kainą per kelias akimirkas sumažinęs iki 30-ies. Nuotykiai tęsėsi ir tuomet, kai nuo čigonių priekabiavimo bandydami apginti kitus metro keleivius vaikinai buvo prakeikti įpykusių romių, žadančių melstis už tai, kad šiems nesisektų.

Antroji rytfanių grupė į Paryžių išsiruošia Kūčių dieną, tad šventiškai nusiteikę susitinka oro uoste, kur sužino, kad vienam šios ketveriukės narių diena dar ypatingesnė ir tuo, jog tai bus pirmasis skrydis lėktuvu jo gyvenime. Tad linksmas skrydis nė kiek neprailgsta, o pasiekus Bovės oro uostą tenka leistis į kelionę pėsčiomis, ieškant traukinių stoties, iš kur traukiniu bus galima pasiekti Paryžių. Pakeliui atsitiktinai užmatyta gotikinė Bovės katedra savo didinga išvaizda priverčia trumpam nukrypti nuo maršruto, tad juokaujame, kad prieš Kūčias, kaip ir priklauso, užsukame į bažnyčią. Vėliau dar apžiūrėję kalėdinį miestelį, iš viso kelionėje su daugybe persėdimų sugaištame 3 valandas, kol galiausiai pasiekiame Paryžiuje užsakytą hotelio kambarį.

O čia jau laukia pirmasis nusivylimas, nes nerandame ne tik arbatinuko, bet ir kitų virtuvinių atributų, tokių kaip peilis, būtinų pasiruošti Kūčių vakarienei. Nors hostelio administratorius informavo, kad per Kūčias parduotuvės nedirba, tačiau, kol vieni puošė kambarį bei ruošė šventinį stalą, kiti sugebėjo ne tik rasti veikiančią parduotuvėlę ir nupirkti trūkstamų produktų, bet ir gauti peilį, kuriuo galėjome pasipjaustyti iš Lietuvos prisivežtų gausių maisto atsargų. R. iš kuprinės išsitraukus mandarinų, kūčiukų bei meduolių paskleidžiama šventinė nuotaika, tad susėdę prie stalo ir pasidarę bendrą nuotrauką nusiunčiame linkėjimus Lietuvoje kalėdojantiems triBūnos draugams, o pirmiesiems užmigus ilgiau vakarojantiesiems juoką sukelia per miegus prancūziškai prabilusio piliečio T. knarkimas.

Kitą dieną susitikę su jau anksčiau į Paryžių atvykusiais 2 jaunuoliais visi kartu apeiname žymius miesto objektus, bandydami pasidaryti bendrą nuotrauką su vėliava, prašydami atsitiktinių praeivių nufotografuoti, tačiau dauguma fotografuoja taip, lyg sirgtų parkinsono liga, tad tenka sugaišti ne vieną valandą, bandant išgauti normalesnį rezultatą. Vėliau kompanijos vėl išsiskiria, atsisveikindamos iki kito ryto, kuomet visi kartu autobusu patrauks į 6 val. trukančią kelionę Limožo link, kur jau lauks likusioji rytfanių dalis.

Šiai, trečiajai rytfanių grupei pasiseka kiek labiau – gruodžio pradžioje klubas pakviečia skristi kartu užsakomuoju reisu. 12 savo klubui neabejingų fanų pasinaudoja šia galimybe ir į kelionę leidžiasi pirmąją Kalėdų dieną.

Šventinio pirmadienio popietę susitikę Vilniaus oro uoste, čia pamato ir daugiau sirgalių, kurių dauguma iš pižoniškojo 109 sektoriaus. 4 būgnai ir dūdos, deja, skrenda kartu. Kiek vėliau į oro uostą atvyksta ir žaidėjai. Jimmy Baronas, Artūras Jomantas ir kiti ateina su visais pasisveikinti, o jau įlipus į lėktuvą Alberto Blanco nepasikuklina ir kiekvieną asmeniškai pasveikina su šventėmis, palinki gero skrydžio ir pažada pergalę.

Kiek daugiau nei 3 val. trukęs skrydis nukelia mus į mažesnį nei Palangos oro uostą Limože. Jau prieš kelionę žinome, kad viešasis transportas šio miesto oro uosto nepasiekia, tad tikimės išėję rasti taksi. Deja, lauke nėra nė gyvos dvasios, o pasiekti centrą vienu metu prireikia per 40 žmonių. Randame stendą su taksi telefonų numeriais ir pirmą kartą pasitikriname savo prancūzų kalbos žinias. Pirmoji mašina atvyksta po gerų 20 min. laukimo, o išlipęs taksistas bando įsitikinti, ar tikrai tiek daug automobilių reikia prie oro uosto.

Per geras kelias valandas rytfaniai pasiekia savo viešbutį Limožo miesto centre. Registratūroje sutinkame dirbantį Mareką, tad pasitelkę savo vilnietiškas galias bendraujame su juo lenkiškai ir labai greitai patenkame į savo kambarius. Nieko nelaukdami keliaujame į miestą ieškoti maisto. Tačiau užvis labiausiai sudomina atrakcionų parkas. Keli rytfaniai-ekstremalai išbando karuselę, pakeliančią į 45 m aukštį ir besisukančią 130 km/val. greičiu. Jų riksmai apačioje likusiems bendražygiams sukelia juoką, o didžiulis apetitas dingsta, nulipus iš karuselės.

Restoranų paieškos tęsiasi toliau ir pasivaikščioję apie pusvalandį apsistojame vienoje iš picerijų. Čia skaitydami prancūzišką meniu bandome išsirinkti picas, tačiau kažkodėl nutuokusi, kad mes iš rytų Europos, viena iš pardavėjų pasiteirauja, ar mokame rusiškai. Pati picų dama kilusi iš Uzbekistano, pasakoja rytfaniams savo gyvenimo istoriją, o pilietis D. siekia pickepės dėmesio.

Sulaukę savo picų, už kurias mokame po 10 Eur, pavakarieniaujame ir grįžtame į viešbutį. Jame vakarą leidžiame, stebėdami Klivlando „Cavaliers“ ir Golden State „Warriors“ rungtynių transliaciją.

Antroji Kalėdų diena rytfaniams prasideda dar viena maisto paieška. Kolega A. pareiškia, norįs paragauti varlių ar bent jau sraigių, tačiau kiti piliečiai nėra tokie išrankūs maistui. Gerą valandą po Limožą vaikštantys vilniečiai aptinka CSP klubo atributikos parduotuvę ir padailina ja „Rytas Ultras“ lipduku. Galiausiai, įsigiję vyno, kuris labiau primena rašalą, rytfaniai apsistoja vienoje iš kebabinių, kurioje gurmaniškai papusryčiauja.

Tuo metu Paryžiuje apsistoję rytfaniai skuba ieškoti vieno parko pakraštyje įsikūrusios autobusų stoties, nuo kurios ir pajudės Limožo link. Pradžioje pergyvenę dėl kelių stoties nerandančių vyrukų, nuklydusių upės link, vėliau esame priversti sunerimti dėl neatvykstančio autobuso. Tad likus vos kelioms min. iki numatyto išvykimo laiko vis dar besiblaškydami po stoties teritoriją pasiekiame informacijos punktą, kur įsiprašę užlįsti be eilės išsikamantinėjame sutrikusį darbuotoją, kur prapuolęs mūsų autobusas. Nuraminti, kad autobusas be mūsų tikrai neišvažiavo ir teks kiek palaukti, nes vėluoja, galime ramiau atsikvėpti. Galiausiai patogiai įsitaisę autobuse vieni stengiasi dar kiek numigti, tačiau garsios kitų diskusijos trukdo ne tik jiems, bet ir visiems likusiems keleiviams, todėl vieno prancūzo sudrausminti galą užsiėmę jaunuoliai yra priversti kiek pritildyti savo balsus. Muzikos panorę pasiklausyti vaikinai į telefoną besisiųsdami nulaužtą „Spotify“ programėlę sugeba prisigaudyti virusų, tad likusiai kelionės daliai turi užsiėmimą ir bando sutvarkyti telefoną, ko galiausiai padaryti taip ir nepavyksta.

Limože besiilsintiems rytfaniams likusi dienos dalis iki mačo praeina gana ramiai, tačiau labai juokingai. Užsukę į vieną iš centro barų, randame jame… miegančią bobutę. Ši ramiai guli savo lovoje ir nelabai rodo gyvybės ženklų, šalia jos įtaisytas biliardo stalas, o galiausiai greta įsikuria ir keli rytfaniai. Išgeriame po bokalą alaus į bobutės sveikatą ir keliaujame pasitikti iš Paryžiaus atvykstančių kolegų.

Neklaidžiodami randame autobusų stotį, sulaukiame vėluojančio atvykti autobuso ir pamatome išsiilgtus veidus. Pasisveikinę su jais ir sužinoję, jog bilietų į atgalinį reisą naktį po mačo nebeliko, bandome rasti išeitį su prancūziškai laisvai kalbančiu rytfaniu E., tačiau tai nė kiek nepadeda. Nustūmę problemas į šalį keliaujame link arenos.

Pakeliui aplankome vietinį McDonald’s restoraną, kuris nustebina savo didelėmis kainomis ir padavėjais. Čia taip pat sutinkame ir didžiąją dalį kitų „Lietuvos ryto“ sirgalių. Viena mūsiškių grupelė nepasikuklina užsukti į „Ultras Green“ barą, kuriame susipažįsta su CSP fanais, apsikeičia su jais lipdukais bei pabendrauja apie palaikymo kultūrą jų šalyje. Galiausiai visi susitinkame prie arenos.

Pati arena savo stogo konstrukcija šiek tiek primena Vilniaus sporto rūmus, o pastatas iš išorės atrodo ganėtinai skurdžiai. Susitinkame su klubo atstovu, pasiimame savo bilietus, pakankamai greitai praeiname patikrą ir įsikuriame mums skirtame sektoriuje. Išsikabiname vėliavas, o apšilinėti atėjusią komandą pasveikiname keliomis skanduotėmis.

Iki mačo prie mūsų karts nuo karto prieina CSP klubo sirgaliai ir siūlo pasikeisti šalikais, o vienas jų pasiūlo keisti savo šaliką į mūsų vėliavą. Pasijuokę iš jo sulaukiame mačo pradžios ir pradedame palaikymą.

Viso mačo metu skambame tikrai neblogai, daugiausiai naudojame trumpas skanduotes. Prie mūsų pakankamai aktyviai jungiasi ir pižonai, tačiau vis tiek neišvengiame „bum bum hey“ skanduotės ir dūdos pūtimo. Į palaikymą pajungiame ir keletą dainų, o prie būgno debiutavęs rytfanis M. įsigudrina sulaužyti vieną lazdelę.

Mūsų oponentai tribūnose, Limožo CSP ultros „Ultras Green“ skamba pavydėtinai gerai. Nors ir turėdami nedidelį skaičių žmonių ir būdami praktiškai arenos palubėse, yra girdimi visą mačą, o jų dainos skamba ypatingai melodingai. Deja, Lietuvoje ultros negali pasigirti melodingu dainavimu. Kartais tą pateisiname triukšmu arenose, tačiau gana garsioje „Palais des Sports Beaublanc “ arenoje įsitikiname, kad tai nėra tikroji priežastis. Kartais tiesiog reikia nepasigėdyti tęsti galūnių, ilgiau dainuoti žodžius, o ne skanduoti.

Arenoje yra dar kelios sirgalių grupuotės: save ereliais vadinantys vyresnio amžiaus Limožo klubo fanai, kurie taip pat turi savo dresscode’ą ir dainas, tačiau nėra taip gerai girdimi kaip „Ultras Green“, ir mūsų kaimynai, kuriuos netrukus praminame adaptuotais dėl ypatingai keisto jų elgesio.

Visas rungtynes aikštėje verda įtempta kova ir sėkmingiau pabaigą sužaidę mūsiškiai iškovoja labai svarbią pergalę, taip ir nepataikydami nė karto iš trijų taškų zonos, bei užsitikrina antrąją vietą grupėje. Su žaidėjais skanduojame tradicinį „Pirmyn, Vilniečiai!“, vėliau dar šiek tiek pasilinksminame tribūnoje ir skubame iš arenos bei ieškome taksi, nuvešiančio mus į oro uostą.

Čia vienas po kito skuba Limožo dušmanai, o nauju Mercedesu susigundo keli rytfaniai, tad sėda į jį. Paprašę pasiekti oro uostą, kaip galima greičiau, vilniečiai patenka į filmą „Taxi“ ir skrieja greitkeliu 170 km/val greičiu. Už keletą minučių trukusią kelionę rytfaniai pakloja 30 Eur ir užsuka į oro uostą, kuriame randa jau atvykusius kelis bendraminčius bei nedirbančias parduotuvėles.

Kol vieni džiaugdamiesi pergale skuba namo, Limože iki ryto priverstų laukti autobuso, nuvešiančio juos atgal į Paryžių, 4 rytfanių nuotaikos gerokai skiriasi nuo laimingų išskrendančių draugų.. Tad išėję į lietingąjį vakarinį miestą liekantieji čia bando ieškoti vietos pavalgyti, o įsitaisę vienoje iš picerijų patraukia vietinių porelės dėmesį, tad šie pasiteirauja atvykėlių, iš kur ir kokiu tikslu atvykę, o sužinoję, kad tai – krepšinio fanai, bei stebėdami liūdnus pavargusius jų veidus, dar pasitikslina, ar vilniečių komanda tikrai laimėjo.

Pavalgę paprašome padavėjos iškviesti taksi, o vien už įsėdimą jau turėdami mokėti 6,5 Eur nuvažiuojame į Limože praeitą naktį nakvojusiųjų rekomenduotą hostelį, kur mums pasiūloma nakvynė už 49 Eur žmogui. Tikėdamiesi rasti geresnį variantą patraukiame stoties link, tačiau wifi čia neveikia, tad galėdami naudotis tik facebook‘u susisiekiame su Lietuvoje esančiais draugais ir paprašome jų pagalbos, parašant mums Limože esančių hostelių adresus. Trigubai pigiau nei pirmąjį kartą už įsėdimą, paėmus taksi iš vietos, prašantis vairuotojas nuveža mus nurodytu adresu, tačiau vietoj hostelio terandame tik gyvenamąjį namą, kurio laiptinėje pasivaikščioję ir nieko nepešę, visi sušalę bei permirkę nuo lietaus sugrįžtame į autobusų stotį, pakeliui dar užsukdami į kelis hostelius, kuriuose nakvynė žmogui kainuoja 57-68 Eur žmogui. Praradę viltis rasti kiek įkandamesnį variantą, nusprendžiame ryto sulaukti stotyje ir įsitaisome šilčiausioje stoties patalpoje ant grindų, tačiau netrukus esame išprašomi ir iš čia, mat stotis užsidaro. Tad galiausiai nueiname į arčiausią hostelį, sumokame po 32 Eur už nakvynę ir krentame į lovas. Deja, išsimiega ne visi, mat piliečio T. knarkimas toks garsus, kad neleidžia užmigti ne tik tame pačiame kambaryje su juo nakvojančiam draugui, bet ir kitų kambarių gyventojams, kurie neapsikentę net pradeda daužyti į radiatorius.

9 val. ryto susėdę į autobusą vėl 6 val. praleidžiame kelyje, o savo hotelį Paryžiuje galiausiai pasiekę apie 17 val. vieni jau nežada nė kojos iš jo niekur kelti. Kiti pasiryžta nepasiduoti nuovargiui ir išnaudoti paskutinį Paryžiuje likusį vakarą, paskirdami jį turistavimui. Kadangi keli rytfaniai ankstesnėmis dienomis jau apžiūrėjo Paryžiaus priemestyje įsikūrusį „Stade de France“ stadioną, šiam vakarui pasirenkamas „Parc des Princes“ futbolo stadionas, kuriame paprastai žaidžia PSG klubas. Stadionas pasiekiamas po geros valandos kelio. Užsispyrimo dėka patekę į vidų vien prancūziškai šnekančio darbuotojo lydimi rytfaniai apžiūri stadioną iš vidaus, pasidaro kelias nuotraukas ir nepaisydami vėjuoto bei lietingo oro pėsčiomis patraukia upės link. Kiek sušilę ir pasisotinę vienoje iš užkandinių savo kelionę pratęsia centro link, aplankydami garsiausius miesto objektus, naktinį Eifelio bokštą, Eliziejaus laukus, Mulen Ružą bei didžiausius Paryžiaus architektūros paminklus. Net ir Laisvės statulą sugebame rasti! Besigrožėdami naktine Prancūzijos sostine keliautojai nė nepastebi, kaip nužingsniuoja 32 km, po kurių dar neišsigąsta įveikti 265 laiptelius į viršų, kad nuo kalno galėtų pasigrožėti naktine miesto panorama bei įspūdinga, nors ir neapšviesta, Šventosios Širdies bazilika. Nakties viduryje parsiradę į hotelį buvo sutikti dėl jų jau sunerimusių kolegų, kurie visą vakarą bežiūrėdami tą pačią žinių laidą per vietinę televiziją sugebėjo ne tik išsiversti rodomų reportažų turinį, bet ir išmokti išsamiai jį atpasakoti, tad 35 km pėsčiomis įveikusius draugus supažindina su miesto aktualijomis. Pasidalinę įspūdžiais rytfaniai eina miegoti, nes jau kitą rytą laukia kelionė į oro uostą.

Išsimiegoję bei atsisveikinę su Paryžiumi, keliautojai pradeda kelionę namo, kuri taip pat nestinga nuotykių. Ilgai pralaukę metro vėliau teturėję 15 min pereiti per stotį iki traukinių linijos bei nusipirkti bilietus ilgose eilėse prastovėję vilniečiai vos 1 min pavėluoja į traukinį, o kitas tik po gerų kelių val., tad bet kokiu atveju oro uosto laiku pasiekti nebepavyktų. Neprarasdami vilties keliautojai čiumpa bilietus kelionėms traukiniais su persėdimu, tad vėluojant antrajam traukiniui Bovės traukinių stotį pasiekia belikus pusvalandžiui iki skrydžio vartų uždarymo. Bėgiodami aplink stotį bandome surasti taksi automobilį, tačiau neradę nei vieno kalbiname aplinkinių įstaigų darbuotojus, kad kuris nors mums pagelbėtų, iškviesdamas taksi. Sunkiai angliškai bešnekantys prancūzai nurodo mums autobusų stotelę, tačiau laikas sparčiai senka, tad nelieka nieko kito kaip tik stabdyti pravažiuojančias mašinas ir melstis stebuklo. Sustojęs angliškai nė nesuprantantis garbaus amžiaus prancūzas išvydęs mūsų panikuojančius veidus bei karštligiškai bandomą nupasakoti situaciją susigundo užsidirbti papildomų pinigų, tad susisodinęs mus į savo mašiną skuba oro uosto link. Vis žvilgčiodami į laikrodį bandome nepasiduoti panikai ir savo geradariui atsidėkoję 20 Eur suma pasileidžiame bėgti į oro uostą.

Pasiekę patikros vartus darbuotojo esame sustabdomi, nurodant, kad mums reikia į kitą terminalą. Tad bėgame toliau, prakaitas žliaugia visų veidais, širdys daužosi kaip išprotėjusios, beliko vos 6 min. iki skrydžio vartų uždarymo. Pasiekę reikiamą įėjimą turime nusiskanuoti savo lėktuvo bilietus, kad galėtume patekti prie patikros punktų. Tačiau čia vėl stringame, mat trims sėkmingai nusiskanavus savo bilietus, R. niekaip nepavyksta su savuoju, į pagalbą neskubanti darbuotoja prašo palaukti ir bando nuraminti, kad viskas bus gerai, tad praleidus pro vartus jau skubame prie patikros punktų, kur nusidriekusios ilgos eilės kitų keleivių. Nepaisydami jų nepasitenkinimo peršokame visas užtvaras ir be eilės nusigrūdame į pačią pradžią. Praėję patikrą vis dar negalime atsigauti po šios įtempto veiksmo filmo siužetą primenančios kelionės, mat dar kelios minutės ir galėjome likti Paryžiuje...

Tad nusileidus Vilniuje visų veidus puošia plačiausios šypsenos. Pagaliau grįžome į savo mylimą miestą, baigdami šią beprotišką išvyką. Visiškai nusikalę keliaujame namo pas savo artimuosius, norėdami pasveikinti juos su praėjusiomis šventėmis bei pasidalinti savo įspūdžiais iš Prancūzijos.