Rytfanių nuotykiai Bavarijoje

Per Kalėdas Limože laimėtas mačas prieš „CSP“ klubą užtikrino „Lietuvos rytui“ antrąją vietą Europos taurės C grupėje, o iš Prancūzijos grįžę rytfaniai suskubo planuoti antrame etape laukiančias keliones. Juk iki pirmosios jų (į Miuncheną) buvo likusios vos kelios savaitės!


Penki rytfaniai pasiryžta aplankyti Bavarijos žemės sostinę, savo kelionę pradėdami sausio 8-osios vakarą. Tačiau iki numatyto išvykimo laiko belikus pusdieniui dar vienas nutrūktgalvis praneša apie staigų „susirgimą“ bei pasiimtą biuletenį, tad pasinaudodamas paskutinės minutės pasiūlymu dar spėja prisijungti prie Vokietijon besiruošiančio ekipažo.

Vėlyvą pirmadienio vakarą iš skirtingų Vilniaus vietų susirinkę ir gerai nusiteikę keliautojai pasveikina paskutinį ekipažo keleivį su gimtadieniu bei pajuda kelionės tikslo link.

Atlikus keliautojų muzikinio skonio analizę, patikrinamas išvykos grojaraštis, besirenkant iš 2 rytfanių sudarytų skirtingų playlist‘ų. Kol vienas vairuotojas perjunginėja muziką, kitas nepastebimai greitai praveža mus per visą Lenkiją. Tuo pačiu, matyt, pasiekiamas rytfanių ilgiausio važiavimo be sustojimų rekordas, nestojant pravažiavus virš 500 km.

Išaušus rytui ir iš snaudulio prasibudinus visam ekipažui, busike prasideda repo tūsas. Tačiau džiugias nuotaikas greitai keičia veiduose pasirodęs rūpestis, kuomet esame priversti stoti dėl mikriuko prietaisų skydelyje užsidegusios lemputės, įspėjančios apie sumažėjusį oro slėgį padangose. Tikėjęsi greitai išspręsti šią problemą ir juokaudami, kad turime daug gražaus laiko, stojame artimiausioje degalinėje, kur bepūsdami padangas įsitikiname, jog teks užtrukti gerokai ilgiau dėl ant vienos padangos iššokusio gumbo ir toliau besileidžiančio oro. Laimei, turime atsarginį ratą, tad šį pasikeitę bei tikėdamiesi ateityje išvengti panašių netikėtumų grįžtame į trasą.

Po tokios „atrakcijos“ miegai kaip mat išlakstė, tad pajudėjus toliau pilietis M. nepamiršta ir to, kad iki pirmadienio jam reikia pabaigti rašyti kursinį, o darbo pabaigos dar toli gražu nematyti, tad pertraukos tarp vairavimo metu išsitraukia kompiuterį ir įninka į darbą. Bet tepraėjus vos kelioms min. automobilio prietaisų skydelyje užsidega remonto ženkliukas ir pradeda mirksėti slėgio lemputė, dėl ko vėl tenka sustoti ir žiūrėti, kas negerai. Dar vieno gedimo nerandame, todėl kiek nerimaudami spaudžiame gazą.

Įvažiavus į Vokietiją visada jaučiasi, jog šioje šalyje fanų kultūra yra bene aukščiausiame lygyje visoje Europoje. Begalės lipdukų, gražūs grafičiai, mašinų numeriai paženklinti palaikomų komandų logotipais – visa tai parodo kaip stipriai žmonės Vokietijoje palaiko savo komandas. Miuncheną pasiekiame vakarop, tad užsiregistravę hostelyje skubame pasistiprinti, nusprendę pavakarieniauti kitoje gatvės pusėje esančiame restorane. Ant kiekvieno stalo puikuojasi pintinės su riestainiais ir vienas vyrukas susigundo paragauti šio vokiečių taip mėgstamo gardėsio. Didžiausią juoko pliūpsnį sukelia tai, jog pavalgius ir pamačius sąskaitą supratome, jog tas riestainis kainavo 2,10. Simboliškai, vėliau jis tampa vienu didžiausiu šios išvykos akcentu.

Internete besidomėdami, ką galime pamatyti Miunchene, sužinome, jog „Lietuvos ryto“ komanda jau atskrido ir ruošiasi į vakarinę treniruotę. Spontaniškai kyla mintis nukeliauti iki arenos, tuo pačiu galėtume pasveikinti ir vakar gimtadienį atšventusį mūsų mylimą trenerio asistentą – Alberto Blanco, kuriam buvo paruošta rytfanių dovana.

Tad iš pradžių neturėję aiškių planų vakarui jau laukiame komandos prie 1972 m. Olimpinėms žaidynėms statytos, 2011 m. renovuotos „Audi Dome“ arenos, talpinančios 6700 žiūrovų. Pasitikę komandą bei įteikę dovaną A.Blanco, esame pakviečiami stebėti vakarinę treniruotę, todėl žaidėjams persirenginėjant apžiūrime tuščią areną, kur randame net ir atviroje vietoje be jokios priežiūros paliktą „Bayern“ aistruolių būgną. Jį papuošiame rytfanių lipduku. Pasibaigus treniruotei dar pakalbame su žaidėjais, bandydami labiau motyvuoti rytojaus mačui, palinkime mėtyti taip pat taikliai kaip per šią treniruotę, o patys prieš miegą nusprendžiame pasistiprinti vienoje iš greito maisto užkandinių.

Galiausiai pasiekiamas hostelis, tačiau nuovargis greitai įveikia 18 valandų kelyje į Miuncheną praleidusius keliautojus, todėl prasidėjusias diskusijas apie tribūnoje skambančias dainas ir jų melodingumą greitai pakeičia miegas.

Kitą rytą ilgai lovose negulinėję rytfaniai skuba į miestą, kadangi laikas iki mačo paskiriamas turistavimui. Apžiūrėję miesto centre esančius lankytinus objektus, užlipame į šv. Petro bažnyčios bokšto varpinę, nuo kurios atsiveria pavasariškai saulėto Miuncheno panorama. Pasigrožėję miestu iš viršaus lipame žemyn, o keli laiptelius suskaičiuoti panorę keliautojai susiginčija dėl gauto skirtingo skaičiaus, kadangi šis gerokai skiriasi nuo 306 iki 328 laiptelių. 


Pasistiprinę sėdame į busą, mat mūsų su sportu susiję norimi aplankyti objektai yra miesto pakraščiuose, todėl juos pasiekiame savo transportu.


Miunchene egzistuoja dvi pagrindinės sporto komandos – Bayern ir 1860 Munchen. Įdomu tai, kad pačiame Miuncheno mieste būtent 1860 yra populiaresnė komanda, kuri aukščiausioje Bundesligoje nežaidžia jau nuo 2004 metų. Ilgą laiką Bayern ir 1860 namų rungtynese dalinosi vienu – Allianz stadionu. Pirmai apsilankėme jo teritorijoje, už miesto esantis stadionas jau iš tolo dvelkia savo didybe. Vis tik, nei Bayerno, nei 1860 Ultros šio stadiono savo tikraisiais namais nelaiko. Šiuo metu 1860 žaidžia vos 4-oje pagal pajėgumą Vokietijos futbolo lygoje ir persikelė į savo senąjį stadioną. Net žaidžiant tokiame žemame lygyje jų stadionas visada būna pilnas (12 500 žiūrovų). Jos pagrindinė ultrų grupuotė ,,Giasinga Buam” šį sezoną pora kartų jau parodė įspūdingų vaizdų, juos dar labiau motyvuoja tai, kad šioje lygoje vyksta derbis, todėl, kad joje žaidžia ir Bayerno II komanda. Bayerno pagrindinė Ultrų grupuotė vadinasi ,,Schikeria”. Ji yra žinoma dėl savo antifašistinių pažiūrų, turi artimą draugystę su labiausiai kairiasiais – St.Pauli ultromis. Nors jų klubas ir yra vienas turtingiausių pasaulyje, bet Bayerno ultros sugeba išlaikyti gerus skaičius bei aukšto lygio mentalitetą (pvz. Dažnai galima pastebėti jų protestus Čempionų Lygoje dėl per didelių bilietų kainų ir t.t). Bayerno futbolo ultros krepšiniu nesidomi, krepšinyje egzistuoja atskira fanų grupė, kuri nėra labai didelė, todėl kažkokių įspūdingų vaizdų savo rungtynėse nesitikėjome. Apžiūrėję Allianz stadioną patraukiame link Olimpinio miestelio, iki šiol primenančio 1972 m. Miunchene vykusias Olimpines žaidynes.

Deja, atvykstame vakarop, todėl į Olimpinio stadiono vidų jau nepatenkame, tačiau ne ką mažesne pramoga tampa pasivaikščiojimas po olimpinį parką, mat čia esantis kalniukas, nuo kurio atsiveria ne tik Olimpinio miestelio, bet ir matoma Miuncheno panorama, tarsi kviečia mus eiti ne lengviausiu pėstiesiems asfaltu grįstu keliu, tačiau bėgikų jau pramindžiotu takeliu tiesiai į stačią viršukalnę. Visi rytfaniai sėkmingai įveikia šią užduotį, po kurios gali dairytis į vakarėjantį miestą iš viršaus.

Pasivaikščioję po Olimpinį miestelį važiuojame tiesiai prie arenos, nes per kamščius pasiekti „Audi Dome“ areną taip pat gerokai užtrunka. Pagaliau atvykę, stringame arenos prieigose, mat apsaugos darbuotojai nepatikliai žiūrėdami į mūsų vėliavas puošiančius užrašus, nežinia ko bijodami, nusprendžia neleisti mums į areną įsinešti „Rytas Ultras“ vėliavos, savo sprendimą motyvuodami tuo, kad neva pas juos žodis „ultras“ yra uždraustas. Nesuvokdami šių absurdiškų motyvų prašome pateikti rimtus argumentus, tačiau sunkiai su anglų kalba besitvarkantys apsaugos darbuotojai, nesitikėję tokio aršaus rytfanių savų vėliavų gynimo, į pagalbą pasikviečia policijos pareigūnus, kurie patikrinę rytfanių asmens dokumentus tepaprašė pasidėti vėliavas, jei nenorime jų pasiimti po mačo. Griežta vokiečių tvarka pasireiškia ir pačioje arenoje, kadangi prie kiekvieno sektoriaus įėjimų stovintys darbuotojai įdėmiai tikrina visų arenoje susirinkusių žmonių bilietus bei nukreipia juos būtent į jų bilietuose priskirtus sektorius. Prie mūsų norėjęs prisijungti Dortmunde gyvenantis lietuvis su savo sūnumis neįleidžiamas į mūsų sektorių, tad arenoje galima matyti ir daugiau pavieniui išsimėčiusių tautiečių.

Apšilti pasirodžiusią komandą pasitinkame skanduotėmis, o prasidėjus mačui taip ir liekame stovėti, laikydami savo vėliavą. Kadangi mūsų vietos yra sektoriaus viduryje, iš visų pusių sėdint kitiems arenos žiūrovams, manėme, jog iškart sulauksime priekaištų. Tačiau priešingai nei tikėjomės, už mūsų sėdinčių vokiečių reakcijos į vaizdą užstojusius lietuvaičius pasireiškia draugiškai: kas persėda į šalimais esančias laisvas vietas, o kas patys atsistoja, kad galėtų matyti aikštelėje vykstantį žaidimą, kuris mūsų išties nedžiugina. Viso mačo metu daugiausiai naudojamos trumpos skanduotės, nes arenoje be paliovos popierinėmis vėduoklėmis keliamas triukšmas užgožia ne tik mūsų dainas, bet ir visus likusius garsus. Po pirmojo kėlinio varžovus paleidę „Lietuvos ryto“ žaidėjai nesugeba prisivyti priešininkų, o vis didėjantis skirtumas, nors ir buvo sumažintas, galiausiai vis tiek pasirodo neįveikiamas, patiriant pralaimėjimą 13 taškų skirtumu. Po varžybų sulaukę žaidėjų skatiname juos nenuleisti rankų, juk prieš akis dar keturios varžybos, tad niekas nėra prarasta.

Atsisveikinę su komanda skubame užkąsti, o pavalgę patraukiame namų link. Per naktį greitai pravažiuojama Vokietija, tačiau pasiekus Lenkiją ir papuolus į dėl kelių remonto susidariusius kamščius, laikas kelyje užtrunka. 


Kibicų žemėje Varšuvoje sustojome pirotechnikos parduotuvėje. Šioje atributikos parduotuvėje visokiausių Lenkijos patriotinių atributų yra daugiau nei kai kurių Lietuvos profesionalių sporto klubų parduotuvėse. Buso bagažinę dar labiau apkrauname sukrovę kelias dešimtis fajerių ir kitų pirotechnikos priemonių.

Važiuodami Lietuvos link įdomumo dėlei bandome suskaičiuoti, keliomis skirtingomis kalbomis visos šios išvykos metu klausėmės muzikos. Iš viso suskaičiavome net 8 kalbas.