TVIRTAS UŽNUGARIS BERLYNE


Spalio 31-osios popietę gausiai susirinkę Vilniaus oro uoste pradedame kelionę į Vokietijos sostinę, kur „Lietuvos rytą“ Europos taurės rungtynėse su Berlyno „Alba“ palaikyti išsiruošia virš 30 rytfanių. Prieš lipdami į lėktuvą dar spėję pasidaryti bendrą nuotrauką, įsimaišome į keleivių minią, kurioje taip pat matyti ne vienas „Lietuvos ryto“ atributika pasipuošęs lietuvis. 

Skrydis neprailgsta ir geromis nuotaikomis pasiekę Berlyno „Šenefeldo“ oro uostą patraukiame link miesto centro, kur mūsų laukia užsakyti keli, 2,5 km atstumu vienas nuo kito esantys, hosteliai. Vos atvykus, rytfaniai puola trauktis savo stickerius ir pažymi traukinių stotį bei miesto gatves. Pasidalinę į grupeles skubame užsiregistruoti savo viešnagės vietose, kad nieko nelaukę galėtume pratęsti vakarą Heloviną švenčiančiame mieste.


Kol vieni kilnojo alaus bokalus bei linksminosi triukšmingame mini Oktoberfestą primenančiame kabake, kiti kultūrinosi, apžiūrinėjant istorinę miesto dalį nužingsniuodami virš 12 km. Tuo pačiu buvo aptarta pastaroji Vanagaitės istoriją, politinės aktualijos ir renkamas iškiliausių Lietuvos žmonių trejetukas. Užėję į šalia savo hostelio esančią piceriją susipažinome su jos savininku. Šis turkas pasakoja jaunystėje turėjęs kelis kazino ir per mėnesį uždirbdavęs po 15 tūkst. eurų, tačiau kasdien vakarus leisdamas su merginomis ir alkoholiu viską prarado. Išsiaiškinęs, kad mes iš Lietuvos, dukart nesėkmingai spėja mūsų šalies sostinę (įvardija Rygą ir Taliną), o rytfaniai sėkmingai atsakinėja į jo klausimus apie sostines, iškart įvardydami Tadžikistano, Uzbekistano ir kitų vidurio Azijos šalių sostines. Neapsikentęs nesėkmės, turkas sušunka: „ei, Lituania“ ir į vieną iš rytfanių meta miltuotą tešlos blyną. Tai sukelia tikrą juoko audrą, tešla skrieja atgal pas turką, o rytfanis bando valytis miltus nuo striukės. Galiausiai, pickepys pademonstruoja savo rusiškų keiksmažodžių arsenalą, pasakoja, kaip nekenčia picų (nors jo marškinėlius puošia užrašas „I love pizza“) ir teigia, jog picos skirtos tik moterims. Beje, jo iškeptos picos buvo labai neskanios.


Visų šventųjų dienos rytas pasitiko lietumi. Nuotaiką dar labiau sugadino žiniasklaidoje pasirodęs straipsnis apie Berlyno „Albos“ klube žaidžiantį Marių Grigonį, kuris teigė, jog sostinės klubo pasiūlymo veikiausiai net nesvarstytų, savęs niekada nemato „Lietuvos Ryto“ gretose, tačiau akistatos su juo itin laukia. Kaip teigė M.Grigonis: „Motyvacijos bus dar daugiau, nes aš užaugęs „Žalgirio“ sistemoje ir visada jaučiau priešpriešą Vilniaus komandai. Visada norėjau prieš ją sužaisti ir dabar pasitaikė proga, tad labai laukiu mačo“.


Praėjus vos kelioms val. nuo šių straipsnių pasirodymo, „Lietuvos Rytas“ į savo facebook paskyrą įkelia nuotrauką iš „Mercedes Benz Arena“ arenos, kur šalia vilniečių klubo atstovų stovi pats M.Grigonis, su prierašu, jog keliaujant po Europą visuomet smagu sutikti lietuvį! Mums niekaip nesuvokiama, kaip galima taip gražiai atsiliepti apie žmogų, kuris praleidęs gerą progą patylėti, ne tik, kad nerodo jokios pagarbos Vilniaus klubui, tačiau priešingai – atvirai demonstruoja savo priešiškumą. Jeigu mūsų mylimas klubas leidžia šikti jiems ant galvos ir negina savo savigarbos, tą padaryti turėsime mes. Todėl su nekantrumu laukiame rungtynių, tačiau iki vakaro - daug gražaus laiko, o mačui dar reikia pasiruošti.


Planuodami iki arenos pasidaryti eiseną su pirotechnika, pirmiausiai turėjome šios iš kažkur susiveikti. Todėl diskutuodami apie metro Vilniuje galimybes pasileidžiame į fajerių paieškas. Viešuoju transportu nuvykę į draugų nurodytą vietą, kur įsikūrusi Antifa/St.Pauli parduotuvė. Joje tikėjomės gauti mums reikalingos pirotechnikos, tačiau šios parduotuvės darbuotojas mus nuvylė, pasakydamas, kad niekuo mums padėti negali, nes už tai atsakingas žmogus yra išvykęs.Tačiau nusprendžiame nenuleisti rankų ir paliekame šį pankų rajoną, pratęsdami paieškas kitur.


Kad nereikėtų be reikalo važiuoti į kitą miesto galą, pirmiausiai telefonu susisiekiame su vienos parduotuvės darbuotoju, norėdami sužinoti, ar turime galimybės įsigyti fajerių pas juos, ar vis dėlto neverta tuščiai gaišti laiko ir sukarti tokio kelio dėl neigiamo atsakymo. Tačiau vyrukas pasirodė netolerantiškas užsieniečiams ir išgirdęs kreipimąsi anglų kalba, kaip mat padėjo telefono ragelį. Todėl pasitelkę savo vokiečių kalbos žinias pabandėme laimę antrą kartą ir štai mes jau optimistiškai nusiteikę pakeliui savo tikslo link. Įsigiję reikiamų produktų galime atsipūsti ir ramiai laukti vakaro.


Kadangi jau atvykome į Kopenick rajoną, kur yra įsikūręs ,,1.FC Union Berlin“ klubas bei visa jo fanbazė, tai aplankome svarbiausius rajono objektus. Užsukame į „1. FC Union Berlin“ fanšopą, kur išvydome puikaus marketingo pavyzdį. Čia galima įsigyti ne tik įprastinės šio futbolo klubo atributikos (šalikų, kepuraičių, džemperių ar pan.), bet ir įvairiausių smulkmenų, pradedant gertuvėmis, padėkliukais ar knygelėmis, baigiant artėjančių Kalėdų proga pagamintais Advento kalendoriais. Paganę akis, o kai kurie ir šį bei tą nusipirkę, traukiame toliau.


Vienas iš rytfanių dar nesenai lankėsi šio klubo namų rungtynėse, todėl besižvalgant į ,,White Syndykat“ (pagrindinė ,,Union“ fanų grupė) grafičius keliaujame prie ,,Union“ stadiono ir klausome jo įspūdžių apie šio legendinio klubo fanus. Apžiūrėję „Stadion An der Alten Försterei“ stadioną savo ekskursiją baigiame ties viena iš kebabinių, kurioje nusprendžiame pasistiprinti išgirtaisiais dürüm kebabais. Maistas išties nenuvylė, todėl prisikimšę pilvus ir kiek aptingę nusprendžiame skirti valandėlę poguliui hostelyje.


Tačiau ilgiau pailsėti netenka, mat mūsų jau laukia keli rytfaniai, atvykę traukiniu iš Varšuvos. Susitikę išgirstame jų pasakojimą apie kelionės ypatumus, kuomet sugedus traukiniui vyrukai turėjo progos pabendrauti su kartu keliavusiu žmogumi iš Maroko. Šis sužinojęs, kad šnekasi su žmonėmis, važiuojančiais į krepšinio rungtynes Berlyne, pasidomėjo, ar jie girdėjo, kad vienas vyrukas iš Lietuvos krepšinio klubo pasakė, jog komandoje negali būti daugiau nei 2 juodaodžių? Sulaukęs patvirtinimo bei informacijos, kad taip kalbėjo būtent buvęs jų palaikomo „Lietuvos Ryto“ klubo prezidentas, marokietis nustebino pareiškimu, jog G.Vainauskas teisingai pasakė: „Aš tą patį sakau namo, kuriame gyvenu, šeimininkui, kad neįsileistų daugiau tamsių nuomininkų, nes bus blogai“. 


Pasijuokę dar truputį pasivaikštome aplink Berlyno katedrą, o pas mūsų vienoje kebabinėje jau laukiančius likusius rytfanius keliauti nusprendžiame vieninteliu dar neišmėgintu vietiniu viešuoju transportu – autobusu. Nors vairuotojas važiuoja, lyg vežtų ne keleivius, o lentas ar bulvių maišus, tačiau pagarbus vokiškasis požiūris į žmogų pasireiškia, kuomet prireikia pagalbos vežimėlyje sėdinčiai neįgaliai moteriai, norint įlipti į autobusą, o galiausiai iš jo ir išlipti, pasirodžius, jog moteris tiesiog apsiriko dėl reikiamo autobuso numerio.


Pilna kebabinė rytfanių bei garsios jų dainos priverčia užeigos savininkus garsiai užleisti muziką, kas tik dar labiau pakelia mūsų nuotaiką bei skatina kūrybingumą pagal skambančią melodiją pritaikius skanduotę garsiai apie mūsų klubą negražiai pasisakiusiam veikėjui.


Galinga eisena link arenos su dainomis ir pyro šou pritraukia pareigūnų dėmesį, tad nuo pusiaukelės mus lydėjęs ekipažas nepasitenkinimą pradeda demonstruoti jau pasiekus arenos prieigas. Nepaisant to, kad vietinių komandų fanatai neretai patys degina pirotechniką, policija sugeba prisiknisti prie mūsų, vapėdami apie tai, kad pirotechnikos naudojimas pagal jų įstatymus nėra legalus. Vis tik, pykčių nenorėjome nei mes, nei pareigūnai. Paaiškinome, kad jokios žalos nepadarėme ir nereikia panikuoti, nuotaikos gerėja, o mes, apsupti gausaus pareigūnų būrio, liekame laukti, kol bus galima įeiti į areną. Tuo laiku išgirstame ir naujų taisyklių (pvz., kad kuprines būtina palikti tuo tikslu įrengtose saugyklose šalia arenos).


Arenoje esame nugrūdami į šoninį sektorių už „Albos“ sirgalių būrio, tad nesupratę, kodėl mums skiriama būtent ši vieta, bandome įtikinti apsaugos darbuotojus tokio sprendimo netinkamumu. Tačiau nesileidę į diskusijas bei nepaisydami fakto, jog žmonės, mokėję po 20 Eur už bilietus, norėtų varžybas stebėti savo vietose, o ne kažkur palubėse, apsaugos atstovai tik sugeba mus lyginti su „Galatasaray“ fanatais, jų atvejį Berlyne pateikdami kaip pavyzdį, bei grasindami mums nenurimus iškviesti policiją.


Pristatinėjant komandas nušvilpiame M.Grigonį bei tokiu pat elgesiu lydime visą jo pasirodymą šio mačo metu, įterpdami ir jam skirtas skanduotes. Iki šios dvikovos buvęs antras pagal naudingumą „Alba“ gretose, gerai šiame mače norėjęs pasirodyti žaidėjas greitai prisirinko pražangų bei vienu metu turėjo net -6 naudingumo balus, tačiau tik trečiojo kėlinio viduryje tepelnęs pirmuosius savo taškus iki rungtynių pabaigos vis dėlto sugebėjo pasigerinti savo statistiką, surinkęs 7 taškus bei 3 naudingumo balus.


Mačo pradžioje pagyvinę palaikymą konfeti lietumi, visų rungtynių metu stengėmės kuo garsiau palaikyti komandą, ką apsunkino didžiulis arenos keliamas triukšmas.
Deja, tačiau „Lietuvos rytui“ ir šįkart nepavyksta pasiekti pergalės, kurią rezultatu 93:86 švenčia aikštės šeimininkai.


Po mačo lauke sutinkame žaidėjus, ilgėliau pasišnekame su klubo vadovybe, aiškiai išsakydami savo nuomonę klubo įvaizdžio bei savigarbos klausimais. Atsisveikinę su komanda keliaujame ilsėtis, nes daliai rytfanių šis vakaras Berlyne – jau paskutinis.


Nuotaikos – super prastos. Nuvilia trenerių sprendimai, kai kurių žaidėjų, o ypač Margirio Normanto laikymas ant suolo. Klubo vizijoje nuolat kartojamas jaunų žaidėjų ugdymas, tačiau pasižiūrėjus į „Žalgirio“ jaunimo ir mūsų klubo jaunimo žaidimo laiką, pasidaro akivaizdu, kas ugdo jaunimą... Du rytfaniai prieš miegą diskutuodami apie komandos žaidimą pagauna save už minties: „o ar pavyks laimėti Pasvalyje?“. 


Ketvirtadienio rytas vėl prasidėjo lietumi. Išsimiegoję, susiruošę bei atsisveikinę su iki savaitgalio Vokietijos sostinėje dėl futbolo dar pasiliekančiais kolegomis, patraukiame link oro uosto. Kol vieni negaišdami laiko nuvykę į oro uostą rūpinasi lauktuvėmis bei ramiai laukia skrydžio, kiti negali apsieiti be nuotykių.
Visai kompanijai jau sulipus į metro, vienas nesuspėjęs nusipirkti atsigerti pažada prisivyti kitus atvažiavęs su vėlesniu metro, važiuosiančiu vos po 4 min., tačiau galiausiai sugebėjęs nuvažiuoti ne į tą pusę bei pasiklysti, vėliau su kitu rytfaniu stotelėje, kurioje reikėjo persėsti į traukinį, priverčia vėl visus laukti, mat šįkart prisireikia nusipirkti cigarečių. Tad praleidę traukinį kito laukiame gerą pusvalandį. Pagaliau važiuodami toliau imame skaičiuoti likusį laiką iki skrydžio vartų uždarymo, tačiau nusiraminę, kad spėsime, atsipalaiduojame ir bandome užmegzti pokalbį su kitais keleiviais. Šalia sėdinti garbaus amžiaus latvė iš pradžių nedraugiškai į mus šnairavusi, palaikiusi mus rusais, sužinojusi, kad keliauja kartu su lietuviais, iškart pakeičia toną bei visą likusį kelią iki oro uosto draugiškai su mumis šnekučiuojasi.
Praėję patikrą bei sutikę kitus keliauninkus dar spėjame paieškoti suvenyrų atminimui, o įsipatoginę lėktuve greitai pasiekiame lietaus taip pat negailintį Vilnių, kur turime truputį laiko atsigauti iki jau poryt laukiančios kitos išvykos.