EUROPINIO TURO PRADŽIA

Dar vasarą ištraukus Europos taurės burtus rytfaniai pradeda derintis atostogas ir planuotis kelionių maršrutus. Pirmuoju tašku europinių išvykų žemėlapyje šiame sezone tampa Kazanė. Palyginus su kitomis išvykomis, šiai prireikia gerokai didesnių finansinių resursų, todėl iškart pasidaro aišku, jog neatsiras daug norinčių keliauti į Rusijos glūdumą. Galiausiai po visų įmanomų kelionės variantų apsvarstymo aplankyti Tatarstano respublikos sostinę pasiryžta trys rytfaniai.


Spalio 8-osios vakarą kelionę vilniečiai pradeda susitikimu oro uoste, kur jų laukia skrydis į Rygą, o iš ten kitu lėktuvu tiesiai į Kazanę. Gerai nusiteikę juokaujame, kad dviejų šios trijulės narių laukia tikras iššūkis, mat nori, nenori teks gerokai praplėsti skurdžias savo rusų kalbos žinias.


Sėkmingai pasiekę Kazanę apie 4 val. ryto įsikuriame savo apartamentuose bei dar valandėlę užkandžiaujant pasigrožėję nuostabiais naktinio miesto vaizdais, atsiveriančiais pro 16-to aukšto balkono langus, einame miegoti.


Atsižvelgiant į tai, kad dėl skrydžių datų Kazanėje teks praleisti net tris dienas, o ten išties yra nemažai ką pamatyti, išvykai buvo ruoštasi itin kruopščiai. Kadangi mums mačas tik trečiadienį, visą antradienį paskiriame turistavimui. Tik išėjus į miestą rytfanė, šiai išvykai paruošusi išsamų planą (su norimais aplankyti miesto objektais ir jų aprašymais, visų trijų dienų programa bei maršrutų žemėlapiais), kurį kai kas net prilygino magistriniam darbui, netyčia jį ištrynė iš telefono. Tačiau nepaisant to navigacijos nejungiame, nes visa prieš išvyką sukaupta informacija lieka galvoje, tad pasikliaudami atmintimi patraukiame link pirmųjų objektų.


Antradienis pralekia išties turiningai, aplankome pagrindines turistų lankytinas vietas (Kazanės Kremlių, II pasaulinio karo memorialinį muziejų, Suyumbikės bokštą, Kul Šarifo mečetę, Baumano gatvę ir kt.), nepamiršdami pasidaryti bendros nuotraukos, ieškome lauktuvių artimiesiems, o didesniu dienos iššūkiu tampa prekybcentrio paieškos, kadangi dažniausiai randamos vietos savo dydžiu bei asortimentu neprilygsta nė lietuviškoms kaimo krautuvėlėms.


Mačo dieną iki vakaro pratęsiame pažintį su Kazanės miestu, pradėdami Pergalės parku ir jo memorialiniu muziejumi, kuriame gausu karinės technikos, „Kazan Arena“ stadionu, baigdami įspūdingais Žemės ūkio rūmais bei Sovietinio gyvenimo muziejumi, primenančiu apie to siaubingo laikotarpio kasdienio gyvenimo buitį.
Tačiau labiausiai nekantraujame sulaukti svarbiausio renginio – „Unics“ ir „Ryto“ rungtynių. Nors mūsų pajėgos - išties negausios, esame pasiryžę atiduoti visas jėgas, kad mūsų palaikymą jaustų ne tik komanda, bet taip pat išgirstų ir Lietuvoje prie tv ekranų likę draugai.


Lengvai praėję patikrą patenkame į „Basket-Hall“ areną, kuri šio vakaro lankomumu primena tuščiausias ir tyliausias Lietuvos arenas. Tačiau pirmas įspūdis dėl tylos pasirodo buvęs apgaulingas, mat viso mačo metu triukšmą kelia tiek vietinių aktyvių pižonų būgnai, tiek DJ‘aus leidžiama muzika. Verta paminėti, kad šioje arenoje DJ‘us net turi atskirą sceną, ant kurios pertraukų tarp min. pertraukėlių metu staiposi ir komandos šokėjos. Esant tokioms sąlygoms kurti padoresnį palaikymą nėra įmanoma, todėl apsiribojame trumpomis skanduotėmis. Ir, nors kaskart pradėjus skanduoti iškart esami tildomi aukščiau minėtų garso šaltinių, galime pasidžiaugti, jog vis dėlto kartais buvome girdimi.


Apmaudu, jog vilniečiams nepavyksta iš Kazanės parsivežti pergalės, tačiau nudžiugina kol kas geriausią savo pasirodymą oficialiose rungtynėse „Ryto“ klube surengęs mūsų jaunasis talentas – Deividas Sirvydis. Po mačo sveikiname jį bei dėkojame visiems likusiems žaidėjams už kovą, o šie mums – už palaikymą.


Paskutinę dieną Kazanėje praleidžiame, ne tik vaikštinėdami po miestą (iš viso per šias tris dienas pėsčiomis prasukame 78 km), bet ir apsilankydami ledo ritulio rungtynėse, kuriose vietos „Ak Bars“ ekipa 1:0 nugali Maskvos „Spartak“ komandą. Beveik pilna arena žiūrovų bei aktyvus abiejų komandų palaikymas – tikra atgaiva po apmirusios krepšinio arenos paliktų įspūdžių, tad puikiai nusiteikę po ledo ritulio mačo grįžtame į apartamentus susikrauti daiktų bei laukti mus vidurnaktį pasiimsiančio bei į oro uostą nuvešiančio vairuotojo.


3:20 val. išskridę iš Kazanės, persėsdami Rygoje mylimą ir po žvarbių rusiškų vėjų pavasariška šiluma pasitinkantį Vilnių pasiekiame penktadienio rytą. Kas skuba tiesiai į darbus, o kas dar turi bent pusdienį iki darbo pradžios.. Bet atsisveikiname neilgam, mat jau kitą dieną laukia neeilinis šeštadienis Alytuje, kur kartu su Dzūkų tankais ruošiamės užkurti tikrą vakarėlį futbolo bei krepšinio mačuose.