Nuotykiai Bare arba vasaros pratęsimas

Kelionė į Baro miestelį prasideda dar likus 4 dienoms iki rungtynių – vėlų sekmadienio vakarą 7 keliautojai iš Vilniaus patraukia į Briuselio Šarlerua oro uostą. Šis Belgijos miestas yra puikiai žinomas Lietuvoje tik dėl krepšinio – būtent jame „Rytas“ iškovojo savo pirmąją Uleb taurę. Vos išlipę iš lėktuvo vilniečiai skuba Spiroudome arenos link ir jos apylinkes papuošia teisingų spalvų lipdukais.


Jau kitos dienos popietę rytfaniai dar kartą sėda į lėktuvą, šįsyk nuskraidinsiantį į Podgoricą. Kelių valandų skrydis neprailgsta ir pasiekiame Juodkalnijos sostinę. Antrąją kelionės dieną praleidžiame būtent šiame mieste. 


O jis ypatingai nesiskiria nuo bet kurio kito Balkanų regiono miesto – pilki pastatai, Kalvarijų turgaus apylinkes primenantys kvartalai ir iš bet kurios miesto vietos matomi kalnai. Įsikūrę savo apartamentuose patraukiame vakarieniauti. Kainos vietiniuose restoranuose neitin skiriasi nuo Vilniaus, nors minimalus atlyginimas Juodkalnijoje mažesnis 150 eur. 


Pasisotinę ir vieno nesulaikomo rytfanio vedini nutariame pasiekti tolumoje ant kalno šviečiantį objektą, panašų į televizijos bokštą. Nutariame iš principo nesinaudoti žemėlapiais ir kelio ieškome patys. Nužingsniuojame per 5 kilometrus, tačiau mūsų matomas objektas nė kiek nepriartėja, todėl pilietis E. nutaria trumpinti kelią. Pradedame eiti pievomis ir krūmynais, pakeliui sutinkame ežį, kuris sutinka įsiamžinti su „On Tour“ lipduku. 


Galiausiai pasiekę kalno papėdę ieškome būdo į jį įkopti, tačiau kelią pastoja vynuogynai ir tvoros. Apėję dar pora kvartalų randame neužtvertą sklypą ir kirtę jį pradedame stačiai lipti į kalną. Šlapia žolė, slidžios uolos ir viso labo viena spygliuota tvora nesulaiko rytfanių, tad po kelių valandų vargo pasiekiame kalno viršūnę, nuo kurios atsiveria puiki panorama. 


Pailsėję nutariame į miestą grįžti Taxi, tad ant kalno sutiktų vietinių paprašome pagalbos. Nors pradžioje sunkiai pavyksta rasti angliškai kalbančių piliečių, vienas jų ne tik iškiečia taxi, bet ir garsiai kelis kartus sušunka „Šiškauskas“. Palinkėję jam gražaus vakaro sugrįžtame į savo laikinuosius namus ir vakarą skiriame vietinio paveldo degustacijai. 


Trečios kelionės dienos rytas mus pasitinka labai stipriu lietumi. Nepaisant to, keliaujame į Podgoricos traukinių stotį, iš kurios vyksime į Baro miestą. Stotis pasitinka šlykščiu kvapu, tad įsigiję bilietus susėdame į traukinį ir po geros valandos kelio atvykstame į Barą. 


Baras – maždaug 16 tūkst. gyventojų turintis kurortinis miestelis, vienas didžiausių uostų Juodkalnijoje. Čia rungtyniaujanti komanda „Mornar“ gyvuoja nuo 1974-ųjų, bet didžiausia klubo pergalė – praėjusiais metais iškovotas šalies čempionų titulas, nutraukus ilgametį Podgoricos „Budučnost“ dominavimą. 


Taigi, atvykę į Barą įsikuriame savo apartamentuose, iš kurių atsiveria vaizdas į visą miestą ir jo apylinkes. Vos pasidėję daiktus ir pagauti to paties piliečio E. azarto kopti į kalnus, patraukiame į dar vieną viršukalnę. Tiesa, čia reikalai kur kas sudėtingesni nei Podgoricoje – perlipame ne vieną tvorą, braunamės pro krūmus ir erškėtrožes, lipame stačiomis uolomis, tačiau viršūnės nepasiekiame. Su šortais į kalnus lipę rytfaniai atsiperka subraižytomis kojomis ir kruvinomis rankomis. 


Grįžtant namo pakeliui sutinkame šunį, kuris nutaria mus sekti. Pavadiname jį  ir pasiimame su savimi. Papietavę ir išsiskalbę savo batus, kurie po žygio į kalnus tampa nebetinkami avėti, trys rytfaniai ir šuo nutaria aplankyti Baro senamiestį. Kadangi batai šlaputėliai, vienas iš rytfanių apsiauna paplūdimio šlepetes, o kitas į pasivaikščiojimą leidžiasi... basas. Nuėjus gerus kelis kilometrus basasis įsigija ligoninės stiliaus kambarines šlepetes, o tai sukelia ir pardavėjos, ir kartu ėjusių rytfanių juoką. 


Deja, bet priartėjus Baro centrą, mus palieka šuniukas. Jis, nutaręs apuostyti didelius vartus, iš už jų sulaukia garsaus kelių šunų lojimo ir deda į kojas taip greitai, kaip žaliai balti berniukai prie Rimi parduotuvės. Pilietis K. negali susitaikyti su netektimi, tad grįžtant dar nuperka dešros keturkojui, tačiau jo neberanda. 


Rungtynių diena mus pasitinka 23 laipsnių šiluma, tad nieko nelaukdami keliaujame į paplūdimį. Jūros vanduo dar siekia 16-17 laipsnių, tad išsimaudome ir papuošiame Barą lipdukais. Pasidarome keletą nuotraukų ir likus kelioms valandoms iki mačo ateiname prie Topolica Sport Hall arenos, kurioje šįvakar pergalės sieks mūsų komanda. Pasitinkame žaidėjus, palinkime jiems sėkmės. Prie arenos sutinkame lietuvių šeimą iš Austrijos, kurie keliaudami po Balkanus nutaria aplankyti „Ryto“ rungtynes, tačiau kažkodėl vilki žalgirio atributiką. Pasišnekame su jais ir po gana griežtos patikros patenkame į areną. 


„Mornar“ sirgaliai nesivargina palaikyti komandos, nors sąlygos arenoje tam tiesiog nuostabios. Vos įėję į areną kelis kartus paskanduojame savo miesto ir komandos pavadinimą. Arenoje susirenka apie 1500 žiūrovų, o 7 rytfaniai čia tampa girdimiausi. Be didesnių pauzių palaikome komandą, o ilgosios pertraukos metu „Mornar“ talismanas mums padovanoja šio klubo šaliką ir kepurę. Po pertraukos „Rytas“ įjungia aukštesnę pavarą ir nušluoja varžovus, galingai atliekame „Pirmyn, Vilniečiai“ ir pasitinkame komandą prie arenos. 


Po rungtynių nuotykiai nesibaigia - apsilankome vietiniame TopSporte, kuriame atsiimame laimėjimus už savo komandos pergalę, o trylikametis čigonas pasiūlo įsigyti žolės. Balkanai antrus metus iš eilės pasiūlo veiksmo gatvėse. Laimei, pavyksta išsaugoti savo vėliavas ir grįžtame į apartamentus. 


Ankstų ketvirtadienio rytą trys rytfaniai pradeda savo kelionė namo į Vilnių. Atvykstame į oro uostą, sulaukiame laipinimo į lėktuvą ir paaiškėja, kad mūsų skrydis į Londoną yra nukeliamas bent dviems valandoms. Per daug nenusimename, mat laiko persėdimui Anglijoje turime į valias. Tačiau jau po gero pusvalandžio paaiškėja, kad išskrisime ne anksčiau kaip po 7 valandų, tad kelionę tenka planuotis iš naujo. Tuo metu išlydime komandą į Varšuvą, tačiau kaip jau žinote, žaidėjai oro uoste pasirodė ir vėl – į orlaivio lėktuvo variklius pateko paukštis. 


Praleidę visą dieną mažyčiame Podgoricos oro uoste sulaukiame kitų keturių ryrfanių, kurių trys keliauja tiesiai į Malagą. Jų lėktuvas į Berlyną nevėluoja ir be nesklandumų pakyla laiku. Dar po geros valandos, praleidę 8 valandas oro uoste, trys rytfaniai išskrenda į Londoną. 


Anglijoje paaiškėja, kad Ryanair oro linijos pagalbą suteiks nebent paryčiais, tad įsigijame skrydžius su Wizzair, per naktį keliaujame į Lutono oro uostą ir penktadienio popietę pasiekiame Lietuvos sostinę. 


Vos nusileidus Vilniuje gauname linkėjimus iš trijų dvigubą išvyką pramušti nusprendusių rytfanių – jie jau šildėsi Barselonos saulėje.
O jau šį šeštadienį keliausime į Prienus, kuriuose sieksime dar vienos pergalės LKL čempionate.