Berlynas 2019-01-22 / Belgradas 2019-01-30

Berlynas ir Belgradas du visiškai skirtingi miestai ir dvi visiškai skirtingos išvykos. Tačiau apie viską iš pradžių.


Taip nutiko, kad į Berlyną skridome dvejomis grupėmis, viena išskrido pirmadienį, kita – antradienį, tiesiai į rungtynes. Su kolega skridome pirmadienį, todėl ir didžioji dalis išvykos bus aprašoma mūsų akimis. Pirmadienis prasidėjo gan neįprastai, nes po apgailėtinai sužaistų rungtynių socialinėje erdvėje vėl šėlsta Dominykas ir mes daugiau negalime taikstytis su jo išsišokimais. Dėl to suorganizuojame susitikimą su klubo vadovybe, kad sužinotume klubo požiūrį į tokius išsišokimus. Išgirstame, kad Sutton’as suspenduojamas ir džiaugiamės, kad komandos griovimas iš vidaus buvo sustabdytas. Joks žaidėjas niekada nebus aukščiau klubo. NIEKADA. Iš šiandieninės perspektyvos atrodo, kad komanda suartėjo tarpusavyje ir atmosfera viduje pagerėjo.


Iškart po pokalbio važiuojame į oro uostą, kur sutinkame kartu su mumis vykstančią komandą. Šiek tiek pasišnekame su žaidėjais, sužinome, kad visi sveiki, problemų su traumomis nėra ir visi pasiruošę kautis už juodai baltai raudonas spalvas. Taip pat nuoširdžiai pasišnekame su D. Adomaičiu ir išreiškiame jam palaikymą B Tribūnos vardu. Įsivaizduojame koks sunkus darbas yra būti Ryto treneriu ir kaip dažnai jiems keičiantis iškelti tikslai kaip nėra pasiekiami, taip nėra pasiekiami. Šioje sezono stadijoje dar niekas nėra prarasta ir trenerio keitimas vėl patvirtintų Ryto etiketę atleidžiant bent po viena trenerį per sezoną. Savo ruožtu Dainius nuoširdžiai dėkoja už palaikymą ir tvirtina, kad jam tai labai svarbu. Suburiame komandą kartu, pasidarome bendrą nuotrauką ir jau netrukus lipame į lėktuvą. Einant pro vartus vieno rytfanio bilietas yra pakeičiamas ir jam pasiseka sėdėti kartu su Arnu ir fizinio rengimo treneriu Evaldu. Skrydis neilgas, todėl daug pabendrauti netenka. Nusileidę, linkime komandai sėkmės ir keliaujame į savo gyvenamąją vietą. Vakare pasivaikštome po miestą ir aplankome pagrindines lankytinas vietas. Berlynas yra gražus miestas, o dauguma žymiausių lankytinų vietų yra vienaip ar kitaip susijusios su Antruoju pasauliniu karu. Todėl šis miestas yra tikras saldainiukas visiems besidomintiems šiuo istoriniu įvykiu bei po jo sekusiu Šaltuoju karu.
Kitą dieną aplankome Olimpinį Berlyno stadioną. Tai vienas didžiausių Europos stadionų statytas Hitlerio valdymo laikais, siekiant pademonstruoti Trečiojo Reicho didybę, turbūt todėl šio statinio architektūroje atsispindi ir Romos koliziejaus motyvai. Tuo metu galėjo talpinti netgi 110 tūkst. žiūrovų. 2004 m. stadionas atnaujintas ir dabar talpina beveik 74,5 tūkst. žmonių. Šiame stadione savo namų rungtynes žaidžia Berlyno Hertha, tačiau vaikštant po man nesijaučia, kad tai yra išskirtinai Herthos stadionas. Panašiai kaip Siemens arena Vilniuje. Čia komanda žaidžia namų rungtynes, tačiau stadionas jiems nepriklauso. Galbūt dėl šios priežasties bei egzistuojančio lengvosios atletikos treko, Hertha planuoja statyti naują stadioną, kuris būtų pritaikytas išskirtinai futbolui.


Union Berlin stadiono aplankyti nespėjame ir judame link Mercedes Benz arenos, kurioje vyks svarbiausias įvykis, dėl kurio ten atvažiavome. Prie arenos sulaukiame kitų rytfanių atvykusių tiesiai iš oro uosto. Mūsų arenoje 7 bei dar keliasdešimt lietuvių ( ir ne tik) išsibarsčiusių arenoje. Vilniaus klubą palaiko net ir italas, pagal Erasmus praktiką studijavęs bei dirbęs Vilniuje, o šiuo metu gyvenantis Berlyne. Tai dar vienas pavyzdys kaip Rytas vienija vilniečius nuoširdžiai mylinčius šį miestą, nesvarbu iš kur jie bebūtų. Arenoje iš pradžių bandome įsitaisyti iškart už žaidėjų suoliuko, tačiau apsaugai užkliūna mūsų vėliava, šiek tiek uždengianti Berlyno Albą palaikantį šūkį. Dėl to esame siunčiami į kitą, kiek toliau esantį sektorių. Gaila, kad prie mūsų neprisijungia savais keliais atkeliavę vilniečiai, kartu kuriamas palaikymas būtų kur kas aukštesnio lygio. Daug komandos žaidimo nekomentuosime, nes ir viską matėte patys, tačiau norime pagirti iš paskutiniųjų kovojančius žaidėjus, aikštėje paliekančius viską, ką turi. Tai ir yra tikroji Ryto dvasia. Pralaimėjimas ir vėlgi labai skaudus, po kurio norisi rautis plaukus, tačiau logiškai vertinant jis didelės įtakos turnyrinei lentelei nepadarė – vis tiek reikia laimėti abi likusias rungtynes. Pasitinkame žaidėjus ir raginame nenuleisti galvų, svarbiausios kovos dar prieš akis. Išlydėję komandą dar apsilankome Friedrichschain rajone, kuriame apžiūrime grafičius ant Berlyno sienos bei išgeriame po bokalą vokiško alaus. Naktinėti daug laiko nėra, kadangi kitą dieną ryte skrendame namo.
Grįžę du rytfaniai net neišsikrauna kuprinės, nes jau kitos savaitės pradžioje juda į kitą Europos tašką – Belgradą. Prie jų prisijungia dar 5 rytfaniai ir vienas Dzūkų tankas. Pirmadienio pavakarę paliekame Vilnių ir judame galutinio tikslo link – pergalės Belgrade. Kelionė laukia sunki, virš 20 valandų vairavimo, todėl ši išvyka nėra pati laukiamiausia mūsų tarpe. Tačiau didžiuojamės, kad nuo 2010 metų komandą Belgrade palaikėme visada.
Kelionė naktį per Lenkiją vargina vairuotojus ir šie keičiasi vienas po kito, bet sunkiausią kelionės dalį įveikiame be incidentų. Kadangi iš namų pasiimtos maisto atsargos jau išseko sustojame viename iš Vengrijos pakelės restoranų pasistiprinti. Maistą įvertinam gana prastai, negana to užeigos šeimininkas bando mus apgauti apvalindamas kainas vienetų tikslumų, pvz. 7,8€ kainuojančio patiekalo kaina pasikeičia į 10€. Paaiškinus vengrui, kad jo matematiniai sugebėjimai švelniai tariant prastoki šis sugalvoja naują būdą pasipelnyti. Sako, kad turime sumokėti už du didžiulius duonos kepalus, kuriuos jis atnešė neprašytas. Rytfaniai palinguoja galvomis ir išsireikalauja galimybės mokėti kortele, nors anksčiau jos nebuvo. Taigi, nepasidavę vengrų apgavystėms tęsiame kelionę. Vėlyvą popietę pasiekiame Belgradą ir įsikuriame hostelyje. Vakare išeiname į miestą, šalia Kalemagdano pilies uždegam fajerį ir pasidarome bendrą nuotrauką. Pasivaikščioję po miestą grįžtam ilsėtis – juk rytoj mačo diena!

Jau nuo pat ryto juntama šiokia tokia įtampa prieš artėjančias rungtynės ir ne vien dėl to, kad jos bus lemiamos Rytui. Jos taip pat gyvybiškai svarbios ir Belgrado klubui, todėl galime tikėtis išvysti pilną buvusią Pionir areną. Į rungtynes išvykstame likus dar porai valandų iki jų pradžios. Veiksmų nesukoordinavimas nulemia tai, kad du ekipažai savo keleivius paleidžia skirtingose vietose ir kaip laikas parodys vieniems surasti kitus tampa tikru iššūkiu. Nors prie arenos atvykstame likus 1,5h iki kamuolio išmetimo, pakliūname tiesiai į 150 Partizano fanų eiseną. O mes bandome susisiekti su kitu ekipažu, tačiau tai padaryti sudėtinga, nes lietuviškos kortelės Serbijoje veikia gana prastai. Laikui bėgant pritraukiame ir pareigūnų dėmesį, kurie iš pradžių serbiškai klausia ką mes čia veikiame, o vėliau pareikalauja parodyti savo pasus. Išsiaiškinę kokiu tikslu atvykome esame palydimi iki arenos. Nors iki rungtynių dar marios laiko, aplink pilna žmonių, laukiančių eilėje tam, kad patektų į šią krepšinio šventovę. Nesulaukę kitų saviškių, pareigūnų esame priversti eiti į areną, nes ilgai būdami lauke rizikuojame sulaukti dėmesio iš vietinių. Tik tada pro langą lauke pamatome kitą dalį mūsiškių ir einame atsivesti jų. Arenos viduje vaizdas kardinaliai skirtingas nei matėme praeitais metais, kai Partizanas buvo sunkioje finansinėje padėtyje. Tuomet devyniese buvome girdimi apytuščiame Pioniriuje, o dabar jis tiesiog dūzgia kaip bičių avilys. Savo ruožtu arenos apsaugos veiksmai visiškai nekoordinuoti, kadangi iš pradžių bandėme patekti į sektorių, kuriame būname visąlaik, tačiau esame sustabdomi ir patikinami, kad ten būti negalime. Mums skiriamos vietos iškart už krepšio. Mes tik pakraipome galvas ir nesuprantame tokio sprendimo. Ar įsivaizduojate išvykos fanus apsuptus perpildytos Partizano fanų tribūnos (nors ir ne pačių aršiausių). Apsaugos nuomonė kiek pasikeičia, kai išbėgus komandai skanduojame savo klubo pavadinimą. Dalis fanų švilpia, dalis ploja mums už pasiaukojimą savo komandai. Po to iškart esame perkeliami į tarpinę zoną, kuri dalija areną pusiau. Šio padalijimo priežastis – besitęsiantys konfliktai tarp Zabranjeni ir Alcatraz subgrupuočių. Trumpai priminsime, kad konfliktai tarp šių grupių tęsiasi dar nuo 2011 metų, kai Zabranjeni buvo neįleisti į savo namų rungtynes ir apkaltino Alcatraz fanus finansiškai pelnantis iš klubo palaikymo bei ryšiais su policija. Vienintelė daina, kurią tą dieną kartu traukė abi pusės buvo „Da volim crno bele“. Aišku dėl šios priežasties jų palaikymas nebuvo toks geras koks galėtų būti, kai visa arena dainuoja kartu. Salėje pasirodant legendiniams Partizan žaidėjams D. Bodirogai, S. Djordevičiui, N. Krstičiui ir kt. arena stojasi ir juos sutinka gausiais aplodismentais. Apskritai, atmosfera arenoje tiesiog fantastiška, jokių šokėjų, skamba tik dainos apie klubą, prie kurių jungiasi visa arena, svarbiausias dalykas čia – krepšinis bei tradicijos ir meilė savo vienintelei meilei Partizanui. Tiesa, reikia paminėti, kad kryžiukų nuliukų žaidimas pertraukos metu žaidžiamas ir čia.

Yra daug dalykų, kurių galime pasimokyti iš Grobari, tačiau pagrindis iš jų – komandos palaikymas jai pralaimint. Atrodo, kad komanda krenta į duobę ir atsilieka 10 taškų, tačiau dainos skamba vis garsiau. Žaidėjui prametus baudą arena neiškeikia jo, o atvirkščiai paploja ir ragina nenuleisti rankų. Kadangi esame įsitaisę arčiau Zabranjeni, atrodo, kad jie palaiko komandą garsiau ir prie jų jungiasi visa arena, tačiau būnant kitoje arenos vietoje gali atrodyti ir kitaip. Paminėjimo verta ir jų įspūdingo grožio choreografija. Tikriausiai gražiausia ir detaliausia, kurią esame matę gyvai.

Kalbėti apie palaikymą iš mūsų pusės galime tik moralinį, kadangi tokioje atmosferoje skambėti neįmanoma. Geriausiu atveju į mus atsisukdavo 10 eilių žemiau stovintys žmonės. Pirmaujant visas rungtynes ir vėl pralaimint jų pabaigoje mūsų galvose kirba mintys galbūt kažkas mus prakeikė, kad mums taip nesiseka, tačiau paskutinis Artiomo metimas suteikė nepamirštamų emocijų pliūpsnį, kuris tai mačiusių rytfanių galvose išliks amžinai. Keista, kad net ir po pergalės sulaukiame tik keletos monetų paleistų į savo pusę, o provokacijų išvis nėra. Po rungtynių arenoje esame laikomi tik kelias minutes, po kurių traukiame atgal į hostelį. Išeiname netgi anksčiau už Zabranjeni, kurie pasilieka arenoje toliau dainuodami dainas, taip išreikšdami besąlyginį palaikymą savo klubui. Pralaimėjimus iškęsti būnant visiems drauge yra žymiai lengviau.
O mes kitos dienos rytą patraukiame namų link. Sustojimą vėl darome Vengrijoje, kurioje randame restoraną su puikiu pasiūlymu – už 8 € gauname gėrimą ir galime 2h valgyti kiek telpa. Rytfaniai kraipo galva ir prognozuoja prastą vakarą šiai kavinei, po kurio gali pasikeisti šio pasiūlymo kaina. Išragavę visą asortimentą, leidžiamės į kelią ir po bemiegės nakties pasiekiame Vilnių.