Union - prieš modernųjį sportą stovinti „siena”

Kažkada jau esame rašę apie šį klubą viename iš išvykos į Berlyną aprašymų. Tai - klubas, kurio struktūra yra puikus bendruomeniškumo pavyzdys ne tik mums, bet ir visam pasauliui. Turbūt nemeluotume, jei sakytume, kad būtų nuostabu tokį klubą turėti ir čia, Vilniuje. Tačiau ko gero tai užtruks dar ne vieną ir ne du dešimtmečius. Taigi, pateikiame kelių straipsnių iš laikraščio „The Guardian“ laisvą vertimą


Jokia Rytų Berlyno komanda dar nėra žaidusi aukščiausiame Vokietijos futbolo divizione. Šiame sezone „Union“ tapo pirmąja tokia komanda ir ji yra pasiryžusi, jog šis faktas neleistų keistis klubo identitetui.


Vieną vasaros rytą, Kopernick rajono Berlyne gyventojai atsikėlę pamatė savo rajoną, išpaišytą mėlynai. Naktį grupelė „Herthos“ fanų nusigavo į Berlyno rytuose esantį rajoną ir ištepliojo jį savo spalvomis. Toks akibrokštas reikalavo greitų veiksmų, todėl nieko nelaukiant sienos buvo perdažytos raudonai baltai.

Nors tai ir teatrodė tik kaip švelnus vienų fanų paerzinimas kitiems, bet iš tikrųjų simbolizavo kai ką daugiau. „Herthos“ fanai susirinko ir važiavo tokį atstumą tik todėl, kad „Union Berlin“ jiems vėl tapo svarbi. Prieš porą savaičių „Union“ pradėjo savo pirmąjį sezoną suvienytos Vokietijos Bundeslygoje, tuo pačiu sugrąžindama futbolo lygio priešpriešą Berlyne. Jokia Rytų komanda nėra pasiekusi tiek daug. Jie sukūrė istoriją, tačiau nauji vandenys atneša ir naujus išbandymus.

Vienam iš „Union“ fanų, Marcelui Smolkai, ir jo draugams rungtynių dienos rutina išliks ta pati, nesvarbu, kokiame lygyje jo komanda žaistų: keletas gėrimų prieš rungtynes Abseitsfalle – bare, esančiame visai netoli „An der Alten Försterei“ stadiono (liet. stadionas prie senojo miškininko namo), vėliau sekant 90 minučių bekompromisio palaikymo savo komandai Waldseite – miško sektoriuje už vartų. Tačiau žmonėms, nutolusiems nuo klubo, įsitraukimas į klubo veiklą keisis. Anksčiau „Union Berlin“ buvo žinoma dėl savo neigiamo požiūrio į komerciškumą ir fanų įsitraukimo į klubo veiklą ir retai skambėdavo laikraščių antraštėse dėl sportinių rezultatų. Šio klubo fanams tai savotiškai patiko. Tačiau gegužės 27 d. viskas pasikeitė, kai įtemptose rungtynėse įveiktas Štutgarto klubas ir iškovotas kelialapis į aukščiausiąjį divizioną. Taigi, dabar, kai reikalai tapo rimti, futbolas tapo labiau, nei bet kada anksčiau, aptariama tema.


„Taip ir turi būti“, - sako Michael‘is Parensen‘as, ilgiausiai čia žaidžiantis žaidėjas, prie klubo prisijungęs 2009 m. iš Kolno komandos ir iškart padėjęs „Union“ iškopti į antrajį futbolo divizioną. „Jeigu taip nebūtų, mes nieko nepasiektume. Pirmuosius dvejus ar trejus metus antrajame divizione mūsų požiūris buvo toks: taip, visai smagu čia žaisti, pažiūrėsime, kas bus toliau. Dėl to žaisdami antroje lygoje mes jautėmės patogiai, bet priėjome tą tašką, kai mums to neužteko: mes norėjome daugiau. Daug žmonių buvo patenkinti tuo lygiu, kuriame mes žaidėme, bet buvo ir tokių, kurie sakė, kad mums reikia kilti aukštyn. Ir paskutinius kelerius metus taip pradėjo galvoti vis daugiau žmonių. Vis dar yra daug žmonių, sakančių, jog jiems nepatinka visi dalykai, ateinantys kartu su aukščiausiu lygiu, todėl siūlo likti ten pat bei toliau dirbti savo darbą. Šis mentalitetas po truputį keičiasi, tačiau aš norėčiau, kad jis keistųsi dar labiau.“.


Spaudžiama tokių fanų lūkesčių, „Union“ turi tapti Bundeslygos komanda, nepaaukodama tam savo atmosferos, kuri yra unikali, vertinant net ir vokiškais standartais. Dėl šios priežasties 33 metų Parensen‘as sutiko pratęsti savo kontraktą, nors ir žinodamas, kad žais nedaug.


„Svarbu parodyti fanams, kad niekas nesikeičia.“ - sako jis. „Aš manau, kad galiu būti tas atramos taškas, dėl kurio fanai sakys: „OK, klubas visiškai nesikeičia“. Mano rolė bus išlaikyti atmosferą rūbinėje. Praėjusiais metais vienas iš didžiausių mūsų sėkmės faktorių būtent ir buvo aplinka, kurioje kiekvienas klube esantis žmogus padeda visiems kitiems.“


Jo nuomone, turi būti specifinis žmogus, jeigu nori čia žaisti, tad naujokams ne visąlaik pavyksta prisitaikyti prie komandos. „Kai kurie dalykai čia yra skirtingi nuo kitų klubų. Turi atiduoti savęs daugiau tam, kad padėtum klubui ir kitiems žaidėjams. Tai tikrai - ypatinga ir nemažai čia atvykstančių žaidėjų turi problemų dėl darbo etikos“. Ir jų čia greitai nelieka. Buvęs klubo gynėjas Rolf‘as Weber‘is, 1970-1981 m. žaidęs „Union Berlin“, paklaustas, kuo šis klubas ypatingas, atsakė: „Mes pralaimėjome daugiau rungtynių negu laimėjome, bet fanai mūsų niekada nepaliko. Atmosfera visada buvo neįtikėtina.“

Vos tik prisijungęs prie klubo Parensen‘as stebėjo tai, kas daro šį klubą unikaliu. Tam, kad stadionas atitiktų trečiojo lygmens reikalavimus, daugiau nei 2 300 fanų susirinko tam, kad atnaujintų nušiurusį stadioną. Ilgametis klubo pranešėjas ir atstovas spaudai Christian‘as Arbeit‘as pamena, kai atėjęs į darbą 7 val. ryto pamatė šešis profesionalius statybininkus, renkančius brigadas, dirbsiančias skirtingose srityse. Tai buvo: mokytojai, slaugytojai, automobilių pardavėjai, vyrukai, dirbantys kine... Galų gale, darbas buvo atliktas ir, sutapimas tai ar ne, tai buvo sezonas, kai prasidėjo „Union“ kilimas aukštyn. 


Ši istorija - viena geriausiųjų apie „Union“ klubą. Tačiau dėmesio verta yra ne tik ji. Persikelkime į 2004 m., kai fanai surengė „Bleed for Union“ kampaniją ir prašė žmones aukoti kraujo tam, kad klubas būtų išgelbėtas nuo bankroto. „Union“ niekada nebuvo turtingas klubas, viena iš to priežasčių - priklausymas Vokietijos Demokratinei Respublikai, nelygybė tarp Rytų ir Vakarų yra išlikusi iki šiol. Sėdime kartu su Ralf‘u Zimmermann‘u, Smolka ir jo pusbroliu Stefan‘u Abseitsfalle bare ir šie vyrukai prisimena 9-ąjį praeito amžiaus dešimtmetį kuomet Union kovojo su Berlyno „Dynamo“ Rytų Vokietijos futbolo čempionate. Dynamo komanda buvo glaudžiai susijusi su Stasi (Stasi tuo metu buvo slaptoji vidaus policija, MGB atitikmuo Sovietų sąjungoje), todėl Union fanai žinojo, kad niekada negalės jų nugalėti. 


„Tai buvo tarsi arklių lenktynės, kuriose grumiasi jaunas, tvirtas ir senas, nuvarytas arklys, galėjai atiduoti pinigus dar prieš prasidedant varžyboms“, - prisimena Stefan‘as. „ Kai kartu dainuodavome tose rungtynėse, mes jautėmės stiprūs. Net, jei ir bijodavome, dainuodavome vis garsiau ir garsiau, nepaisant to, kad dainose buvo daug neapykantos, o jie (Stasi) turėjo minioje infiltruotų agentų. Mes galėjome atpažinti Stasi vyrukus pagal jų drabužius. Kartais jie ištraukdavo žmones iš stadiono ir apklausdavo juos. Pažįstu žmonių, kurie po to atsidūrė kalėjime“.


Stadionas buvo erdvė, kurioje visuomenė laužė įstatymus ir socialines normas, ji užburdavo ir mažus vaikus, ir darbininkus. „Buvau sužavėtas ta laukine atmosfera bei laisvės pojūčiu. Aš niekada nemačiau suaugusiųjų, dainuojančių ir rėkiančių viešumoje. Kai mūsiškiai uždirbdavo laisvąjį smūgį ir priešininkai statydavo sienelę, mes šaukdavome: „Siena turi griūti!“ - prisimena Stefan’as. „Aš, tuomet dar mažas vaikas, stovėdavau ir žvalgydavausi: Ką nebus jokios policijos?“.


Po Vokietijos suvienijimo valstybės finansavimas klubui stipriai krito ir neturėdamas, iš ko uždirbti pinigų, „Union“ klubas krito į ketvirtąjį divizioną, kur turėjo verstis su 800 fanų, stebinčių rungtynes ankstų savaitgalio rytą. „Aš bijojau, kad klubas nustos egzistavęs“, - sako Zimmermann‘as. Toks likimas ištiko aršiausius priešininkus - Berlyno „Dinamo“. Bet „Union“ vėl iškilo. Atmosfera šiame stadione – aistringa, nuožmi, pastovi, be galo optimistinė bei erzinanti priešininkus dėl fanų artumo šalia aikštės. Ji visąlaik buvo tokia ir šiandieninis tikslas yra, kad Bundeslygos šviesos nepaverstų šios kultinės vietos į dar vienus turistinius spąstus. 


Zimmerman‘o vaikystės svajonė buvo, kad „Union Berlin“ stadionas primintų Anfield‘ą. Ši ambicija dabar jau nebeatrodo tokia nerealistiška, nes atlikus renovacijos darbus talpa padidės iki 37 000, tuo pačiu paliekant tris old-schoolin‘ius stovimus sektorius. Bet kartu su stadiono atnaujinimu kyla rizika fanų monetizavimui bei atmosferos sugadinimui. Net ir pagrindinėje fanų tribūnoje telefonų kameros ir selfie lazdos yra neišvengiamos. Smolka sako, kad, jei nors vienas žmogus pastebimas pernelyg dažnai naudojantis telefoną, jam mandagiai nurodoma stadione kita vieta, kur jis galėtų ramiai naudotis telefonu.

„Union“ fanai yra pripratę patys sau nustatinėti taisykles stadione ir už jo ribų, o klubas savo ruožtu yra pažadėjęs daryti viską, ką gali, kitose srityse. Nors klubas ir negarantuoja, jog toliau nuo aikštės egzistuos tam tikra komercija, tačiau klubo atstovas Arbeit‘as tikina, kad mūsų „šventos 90 minučių“ išliks tokios pat nepaliestos reklamų ir rėmėjų, o bilietų kainos liks užšaldytos. „Mūsų žinutė fanams – jei jūs nesikeisite, mes taip pat išliksime tokie pat. Jei jūs tikite mumis, mes tikime jumis“, - sako Arbeit‘as, perduodantis klubo prezidento pažadą. Ar šie žodžiai yra tiesa, bus galima patikrinti vis gerėjant komandos rezultatams bei augant fanų armijai – nuo kovo mėnesio klubą papildė 9 000 naujų narių.


O rezultatai gali gerėti ir toliau, jei Urs‘as Fischer‘is, prie komandos vairo stojęs 2018 m., ir toliau darys stebuklus. „Jis priverčia visus žmones komandoje jaustis svarbiais“, - sako Parensen‘as. Fischer‘is praėjusią žiemą sukvietė visą komandą ir paklausė, ar komandai reikalingas dar vienas puolėjas. Nors treneris - linkęs bendradarbiauti su žaidėjais, tačiau šią vasarą dėl vietos sudėtyje jiems reikės kovoti su naujokais, turinčiais Bundeslygos patirties: Neven‘u Subotič‘iumi ir Christian‘u Gentner‘iu. Įdomus faktas, jog anksčiau šis klubas turėjo nuostatą - nepirkti žaidėjų už išpirkas. Tačiau kylant į vis aukštesnį lygį šią taisyklę teko sulaužyti, nors rekordas ir nėra įspūdingas – šią vasarą už Marvin‘ą Friedrich‘ą ir Anthony Ujah sumokėta po 2 milijonus eurų išpirkos.


Jau vien tik nuo minties, kad „Union“ susitiks su „RB Leipzig“ klubu, sukurtu „Red Bull“ ir pradėjusiu egzistuoti tik 2009 m., Parensen‘ui kyla šiurpuliukai. Jis laukė šių varžovų jau seniai, tačiau atmosfera bus karšta ne iškart. „Niekas nenorėjo susitikti „RB Leipzig“ pirmose rungtynėse ir žiūrėkite, kas nutiko“, - sako Smolka. Jis, Zimmerman‘as ir visi kiti fanai tylės pirmas 15 min., taip protestuodami prieš oponentus. Dėl savo susikūrimo aplinkybių tai yra nemėgstamiausia komanda visoje Vokietijoje. Žaidžiant prieš šią komandą protestuoja kone visos fanų grupuotės: „Borussios“ fanai boikotavo išvykos rungtynes, „Dynamo“ fanai išmetė jaučio galvą į aikštę, o „Hoffenheim“ fanai, anksčiau Vokietijoje vadinti plastikiniais fanais, iškėlė banerį: „Mes norim susigrąžinti savo sostą: Nekenčiamiausias Vokietijos Klubas“. „Union Berlin“ direktorius sutinka su tokiu klubo fanų protestu: „Klubas - fanų pusėje“. Santykis tarp klubo vadovybės ir fanų yra labai artimas. Dirk‘as Zingler‘is pats yra didelis šio klubo fanas ir supranta, ką galvoja ir ko nori fanai. Viename iš interviu klubo direktorius, paklaustas apie fanų kritiką policijai dėl netinkamo elgesio su jais išvykoje į Frankfurtą, atsakė: „Niekas negali man aiškinti, kas ten atsitiko. Aš buvau vienas iš 1 500 fanų, buvusių ten, todėl juos visiškai suprantu“.


Pirmajame Bundeslygos mače „Union Berlin“ fanai taip pat surengė akciją, atsinešdami mirusių savo artimųjų, palaikusių „Union Berlin“, nuotraukas į stadioną. Šie žmonės taip pat buvo įskaityti į tądien vykusias rungtynes aplankusių fanų skaičių. Zimmerman‘as būtų mielai į šią akciją atsinešęs savo vyresniojo brolio, kuris supažindino jį su klubu, kai jam buvo 12 metų, nuotrauką, tačiau vėliau jis tapo Herthos fanu. „Jis nekentėjo dėl savo komandos tiek kiek aš tą dariau“, - sakė jis.


 


Dar viena akcija, dėl kurios „Union Berlin“ fanai yra žinomi visame pasaulyje – kalėdinių giesmių giedojimas. Žmonės susirenka stadione, net ir neesant futbolo rungtynių, bei 90 min. gieda kalėdines giesmes. Kai ši akcija vyko pirmą kartą 2003 m., atėjo 89 žmonės. Praėjusiais metais jų buvo jau 17 000. Kiekvienam atėjusiam įteikiama žvakė ir giesmių žodžiai. Žmonės susirenka tik tam, kad būtų kartu bendruomenėje, gertų karštą vyną ir giedotų kalėdines giesmes. Ateina netgi ir klubo žaidėjai, kartu su savo šeimomis. „Būdamas šio klubo dalimi, aš tai labai vertinu, - viename iš tokių renginių sakė klubo žaidėjas Christian‘as Stuff‘as, - ir vertinu ne tik atmosferą, bet ir supratimą iš klubo fanų. Jie nereikalauja, kad laimėtume kiekvieną kartą, svarbiausia, kad padarytume viską, ką galime. O matyti visus čia susirinkusius žmones su žvakėmis yra nerealu. Ši tradicija - ypatinga“.

2014 metais per Pasaulio futbolo čempionatą „Union Berlin“ savo stadioną pavertė svetaine ir pakvietė visus fanus atsinešti savo sofas ir kartu žiūrėti futbolą drauge.

„Vis dar egzistuoja rytų ir vakarų Berlynas“, - sako Zimmerman‘as. „Rytų Vokietijos futbolo fano širdis yra čia. Mes norime pabusti iš savo „miegančios gražuolės“ statuso. „Herthos“ fanai yra iškėlę banerį, ant kurio buvo parašyta - sostinės klubas. Jūs niekada to nepamatysite čia.“


Realybėje „Union“ priima visus fanus, besižavinčius klubo vertybėmis ir siūlančius aktyvų palaikymą. Bet niekada nebus bandymų „prasiskiesti“ ir atstovauti visam miestui. Ir tie mėlyni grafičiai Rytų Berlyne gali teršti sienas vis dažniau. „Negalima paneigti istorijos. Miestas formavosi skirtingais keliais“, - sako Arbeit‘as. „ Mes niekada niekam nepataikausime“.

0 0
Feed