B Tribūna

Aprašymai

Įvairūs aprašymai iš B Tribūnos gyvenimo

NUOTAIKINGIEJI ŠIAULIAI


Lietingą šeštadienio popietę B Tribūnos nariai pradeda kelionę į saulės miestą tam, kad padėtų „Lietuvos ryto“ komandai LKL varžybose iškovoti pergalę prieš vietinę "Šiaulių" ekipą.


Visų nuotaika - puiki, akį džiugina tiek nauji veidai, tiek autobuso galą vėl užpildęs senių kolektyvas. Skambant GRUPA JNA albumui tik vakar iš Belgrado sugrįžę rytfaniai dalinasi dar neišblėsusiais įspūdžiais, apie kuriuos daugelis jau spėjo perskaityti išvykos aprašyme.


„Rytas Ultras“ lipdukai vėl akimirksniu iššluojami, vos tik pilietis M. juos išsitraukia iš kuprinės ir paleidžia į prekybą.


Sustojimo metu prigriebus dar vieną keleivį bei pasidarius bendrą nuotrauką judama toliau.


Šiaulių arena pasiekiama jau prasidėjus rungtynėms. Vėluojame, tad nekantraujame greičiau patekti vidun, tačiau, lyg tyčia, apsauga priverčia kiek palaukti, kol tik po gerų kelių min. sugebama atrakinti reikiamas duris. Laiptinėje sutikti „Herbal active“ šventės dalyviai savo kalbomis apie subalansuotą gyvenimą užhipnotizuoja ir mus, tad, nors ir vėluojame, dar truputį pasportuojame, užlipdami keliais aukštais aukščiau nei mums reikia.


Užgaišina ir apsaugos darbuotojai, nesėkmingai bandantys mus sulaikyti, kai keliaujame į tuščią sektorių, nurodydami stop juostomis aptvertą bei pižonų gan gausiai užpildytą mums skirtą tribūną. Neįsivaizduojame, kaip tokiomis sąlygomis galėtume kurti palaikymą, todėl nepaisydami apsaugos darbuotojų prašymų įsikuriame, kur mums atrodo tinkama, išsikabiname vėliavas bei pradedame tai, dėl ko ir atvykome – negailėdami jėgų palaikome mylimą savo miesto komandą.


Kadangi palaikymą pradedame jau vykstant antram kėliniui, todėl tik spėjus pramankštinti balso stygas prasideda ilgoji pertrauka, į ją vilniečiai išeina, turėdami 12 taškų pranašumą (45:33). Kol vieni stebi aikštelėje vykstantį, su muzika susijusį, žaidimą, kuriame šiauliečiai demonstruoja savo muzikinį neišprusimą, neatpažindami nei „Poliarizuotų stiklų“, nei Virgio Stakėno dainų, kiti tuo metu atkreipia dėmesį į mūsų sektoriuje sėdintį bei mus visokiais gestais provokuojantį vietinį tipelį. Tad neilgai trukus jam suprantama kalba parodomas išėjimas iš šios tribūnos.


Po ilgosios pertraukos į aikštelę sugrįžę vilniečiai ir toliau krauna savo taškų persvarą, o geras komandos žaidimas tik labiau didina triBūnos užsivedimą. Verta paminėti, jog į Šiaulių areną sugrįžę fanai nesidrovi ir toliau iškėlę galvas ima į burnas plastikines dūdas bei  rodo smurto gestus. Vietiniams pasiūlome vykti namo, o mūsų dainoms skambant vis garsiau 101:71 pasiekiama pergalė prieš Šiaulių „Šiaulius“. 


Su žaidėjais sveikiname vieni kitus, o mūsų dėmesio reikalauja ir ilgosios pertraukos herojus, niekaip negalintis susitaikyti su mintimi, jog rungtynės jau baigėsi ir šaunieji vilniečiai tuoj išvažiuos į sostinę, taip su juo tinkamai ir neatsisveikinę. Todėl išėję į lauką pasitikti žaidėjų dar spėjame pabendrauti su minėtu veikėju, kiek tai padaryti leidžia mūsų „draugystę“ nutraukti atskubantys pareigūnai.


Šmaikštaudami dėkojame „Lietuvos ryto“ žaidėjams už gerą pasirodymą mačo metu, o su dainomis sutiktas Alberto Blanco skuba mus pertraukti, užvesdamas visų mėgstamą skanduotę.


Apsipirkę ir pajudėję Vilniaus link, autobuse pratęsiame linksmybes, klausydami Staučės fm bei aktyviai dalyvaudami klausimanijoje (apie triBūnos gyvenimą), kurios metu buvo galima laimėti ne tik kelionės į Belgradą metu įsigytus muzikinius kompaktinius diskus, alkoholinius gėrimus ar kebabą, bet ir nemokamą išvyką į Kėdainius, vyksiančią lygiai po savaitės, t.y. spalio 28 d.


Vilnius pasiekiamas dar likus valandai iki vidurnakčio, todėl neskubėdami namo šios nuotaikingos dienos užbaigti keliaujame tiesiai į pamėgtus sostinės barus.


Artimiausios rungtynės jau antradienį, spalio 24 d. – Europos taurės turnyre susikausime su Krasnodaro „Lokomotiv“. Todėl 19 val. būk su mumis „Siemens“ arenoje bei garsiai palaikyk juodai baltai raudonus!

ON TOUR BELGRADAS ARBA KĄ SERBIJOJE VEIKĖ ALA PUGAČIOVA


Pirmadienis daugeliui yra nekenčiamiausia savaitės diena. Juk po nepastebimai greitai pralekiančio savaitgalio vėl reikia į mokslus ar į darbus. Tačiau spalio 16-oji rytfaniams buvo ypatinga. Kol vieni vakare skubėjo į susitikimą su „Lietuvos ryto“ vadovybe, kiti tuo metu rinkosi ruošdamiesi keliauti į Belgradą.
Aktyvų komandos palaikymą propaguojantiems ir dar niekad nebuvusiems Belgrade aplankyti šį miestą ir savo akimis išvysti serbų palaikymą - tikra svajonė. O ten jau buvusiems norisi sugrįžti dar kartą. Tad nenuostabu, kad 8 punktualūs B tribūnos nariai nekantriai laukė paskutinio vėluojančio kolegos, kuris vietoj žadėtų 10 min., užtruko dvigubai ilgiau.


Galiausiai visiems susirinkus į išvykimo vietą pakiliomis nuotaikomis pajudame iš Vilniaus. Mikriuke iškart prasideda užsakymai ekipažo DJ‘ui dėl muzikos. Ne veltui sakėme, jog šioje kelionėje mūsų - 10: devyni rytfaniai ir Ala Pugačiova. Būtent jos dainų nepailstamai vis reikalavo vienas rytfanis.
Tik įvažiavus į Lenkiją daugelį nustebina atsiskleidęs piliečio M. talentas - dėl laisvo kalbėjimo lenkiškai lengvai galima jį palaikyti vietiniu. Tačiau net ir lenkų kalbos žinios ne itin pagelbėja, mat fliakų (nacionalinės lenkų sriubos) paieškos prasideda nesėkmingai, tad tenka dar kiek pasivažinėti, kol pakeliui randame užkandinę, kurioje galime pavalgyti. Nors garsieji lenkiški fliakai patiekiami negailint ir didžiausios lėkštės duonos, šiuo maistu vis dėlto nusiviliama, mat skonis neprilygsta tam, kuris išliko prisiminimuose iš ankstesnių apsilankymų Lenkijoje.


Pavakarieniavę pasidarome bendrą nuotrauką. O RU vyrukai dar susigundo galimybe laimėti iPod‘ą, tačiau niekam taip ir nepavykus vienu smūgiu pasiekti konkretaus taškų skaičiaus bokso žaidimo automate, didesne pramoga tampa katino gaudynės. Nusprendę, kad šio vis dėlto kartu vežtis negalime, paleidžiame kicių ir lekiame toliau.


Už vairo sėdintis Ponas Greitis pateisino savo pravardę, pirmiausiai aplenkdamas prieš mus važiavusį Porsche automobilį, taip visam busui sukeldamas daug džiaugsmo, o vėliau 33 km viršydamas leistiną greitį, dėl ko lenkų pareigūnai skyrė mums 200 zlotų (47 Eur) dydžio baudą. Ją buvo liepta susimokėti grynaisiais, o tokių neturint nurodė, kur galime išsikeisti pinigus. Tad papildomai sugaišę kiek laiko bei susimokėję „angelams sargams“, galėjome važiuoti toliau.


Vieno sustojimo metu, pusę 4 val. ryto, pilietis R. degalinėje panoręs pasitikrinti savo blaivumą, įpūtė 5 promiles. Nepaisant jų, vyrukas sugebėjo ne tik adekvačiai kalbėti bei elgtis, bet ir nusipirkti dar alkoholio. Todėl nusprendę, kad alkotesteris rodo "vėjus", pratęsiame savo linksmą kelionę.


Kadangi kelias išties ilgas (1700 km), o turimos muzikos pasirinkimas nėra platus, Vengrijoje priimame sprendimą nusipirkti kelis vengriškos muzikos CD, kad paįvairintume šios išvykos grojaraštį. Tai labai pradžiugina keliautojus, tačiau vietinis repas rytfanių nesužavi, todėl kiekvienam užskaičius antrąjį CD, šį važiuodami prasukame daugybę kartų, iki tokio lygio, kad kai kurie jau gali pritariamai padainuoti.


Išalkę sustojame viename iš Vengrijos miestelių, tikėdamiesi jame ir pavalgyti, tačiau pasivaikščiojus aplink neišvystame nieko kito kaip didžiulį čigonyną (treninginius tupikus, griaužiančius batoną stotelėse ar „nuostabias“ mamytes, vienoje rankoje laikančias maitinamą vaiką, o kitoje – rūkomą cigaretę). Vaizdelis išties nedžiugina akių, tad mūsų viltis apie maistą galutinai sužlugdo užkalbintas pareigūnas, patvirtinęs, kad čia: "no normal food". Jeigu net jis taip atsiliepia apie savo gyvenvietę, belieka maisto paieškas pratęsti kitur. Tad vietą pietums susirandame jau kitame miestelyje. 


Vasariškas oras (šiluma siekė net 26 laipsnius) skatina išsirengti, tad pilietis R., susiviliojęs kito rytfanio pasiūlymu, pasiskolina šlepetes. Jos, deja, buvo ne tokios, kokių tikėjosi, mat vietoj pliažinių šliurių rytfaniui pasiūlytos tikrų tikriausios kambarinės šlepetės. Tad visų juokui pilietis R. atrodo taip, lyg ką tik nusileidęs iš namų į pirmą aukštą parūkyti. Nusivylę likome ir vietinėmis picomis, tad sušokę atgal į busą, oldschool‘inių gabalų lydimi, galiausiai pasiekiame kelionės tikslą - Belgradą.
Čia eismas – nenormalus, visi važinėja, kaip panorėję, negailėdami vienas kitam nuolat pasignalizuoti. Privažiavus hostelį tikru iššūkiu tampa išvykos transporto parkavimas siauroje vietoje – aidint gausybei mums skirtų kitų eismo dalyvių vairuojamų mašinų signalų, pakeičiamas vairuotojas, už vairo sėdęs pilietis A. busiką priparkuoja be prieškaištų. Palikę busą šioje mokamoje vietoje, einame įsiregistruoti į hostelį, kuriame buvome užsisakę 3 bei 6 vietų kambarius. Šešiavietis kambarys be problemų užpildomas, bet likusių 3 mūsiškių laukė staigmena. Vietoje triviečio kambario paskiriamas atskiras 2 kambarių butas su vonios kambariu bei virtuve kelių min. kelio atstumu nuo hostelio. Kol keliaujame link jo, hostelio administratorius prasitaria, kad nemėgsta „Partizano“ klubo, o serga už „Crvena Zvezda“ (todėl nenustebina ir „Delije“ grafitis, esantis šalia įėjimo į laiptinę). Taip pat mums pasiūloma už papildomą 1000 dinarų (apie 8 Eur) sumą palikti mikriuką saugiai parkinge. Pasirodo, ta vieta parkinge - pravažiavimo keliukas daugiabučio kieme! Tad kaimynai ilgai netrunka mums paaiškinti, jog čia statyti mašinos negalima. 


Kol bandoma išsiaiškinti, kas čia ir kaip, 6-viečio kambario gyventojai nusprendžia nelaukti ir pirmieji nuskuba vakarieniauti į miesto centrą. Todėl neradę draugų likusieji užsuka į "Tri šešira" restoraną, kur su gyvai muzikantų atliekama muzika iki soties prisikemša pilvus serbišku maistu. Čia pilietis M. ir vėl visus nustebina, atskleisdamas dar vieną savo talentą - muzikantams mūsų staliukui užtraukus rusišką dainą (nieko nestebina tai, kad nei vienos lietuviškos dainos atlikti jie nemoka), jaunuolis pritaria muzikantams savo balsingu dainavimu. Gyvos muzikos tą vakarą klausosi ir kitoje vietoje vakarieniaujantys rytfaniai, kurie dosniai dalinę arbatpinigius muzikiniais pasirodymais „džiaugiasi“ gerokai ilgiau. Verta pastebėti, kad maisto porcijos Belgrade išties didžiulės, tad viso buvimo šiame mieste metu dauguma nei karto iki galo neįveikia nei vieno patiekalo! Pavalgę dar pasimėgaujame vasariškai šilta naktimi, apeidami kai kuriuos lankytinus miesto objektus.


Kitą dieną išsimiegoję bei papusryčiavę keliaujame aplankyti „Partizano“ ir „Crvena Zvezda“ stadionus. Kadangi jie yra tolokai nuo mūsų hostelio, išbandome viešąjį transportą, kuris iš išorės neatrodo itin patraukliai ir moderniai.


Pirmąjį apžiūrime „Partizano“ stadioną. Klubo atstovas, vardu Atila, praveda mums ekskursiją, aprodydamas tiek trofėjų kambarį, tiek krepšinio komandos ofisą, tiek patį stadiono vidų. Iš pradžių leidęs netrukdomai apsidairyti į „Partizano“ iškovotus trofėjus, pasidomi, ne iš kur mes esame, o už kokią komandą sergame (jam atrodo normalu, jog kiekvienas palaiko kurią nors ekipą). Išgirdęs, kad atvykome palaikyti „Lietuvos ryto“ kovoje su „Partizanu“, perklausia, ar mes rimtai. Mūsų patvirtinimas nesukelia „Partizano“ klubo atstovui jokios priešpriešos, antipatijos jų krepšinio klubo šio vakaro varžovams, o priešingai, noriai su mumis bendraudamas ir viską pasakodamas, labai pagarbiai atsiliepia apie mūsų komandą bei pažymi, jog buvo įsitikinęs, kad mes žaidžiame Eurolygoje. Kalbai pakrypus apie finansinius reikalus, sužinome, kodėl pastaruoju metu „Partizano“ klubas išgyvena ne pačius geriausius laikus. Kaip pabrėžia Atila, Serbijoje sportas labai priklausomas nuo politikos. Pasirodo, naujai išrinktas Serbijos prezidentas (A.Vučičius) yra didelis „Crvena Zvezda“ gerbėjas, todėl dar būdamas Ministru Pirmininku truputį padėjo šiam klubui, o tapęs Prezidentu pritraukė stambias investicijas iš „Gazprom“, kas ir lėmė „Zvezdos“ pakilimą ir tuo pačiu „Partizano“ nuopolį. Be to, „Partizano“ ekipa šiuo metu amžiaus vidurkiu yra jauniausia iš Europos taurės komandų. Trenerio bei žaidėjų pokyčiai atsiliepia ir komandos rezultatams. Minėtos aplinkybės labai nuvylė daugelį „Partizano“ gerbėjų, todėl dabartiniu metu šio klubo mačai surenka nebe tokią pilną areną, kokia būdavo prieš gerus 4 metus, krepšinio komandos gerbėjų gretos sparčiai mažėja. Tad ir mums patarė vakare nieko per daug įspūdingo nesitikėti. 


Įdomu tai, kad priešprieša tarp šių dviejų vietinių klubų yra tokia didžiulė, jog net „Zvezdos“ klubo pavadinimas „Partizanui“ yra kaip keiksmažodis, todėl neminimas net klubo atstovų, o esant reikalui „Crvena Zvezda“ įvardinama kaip „kaimynų“ klubas (kadangi „Partizano“ ir „Zvezdos“ stadionai stovi visai šalia vienas kito). 


Atsisveikindamas Atila sakė, kad apsilankys mūsų mače, bei paklausė patarimų dėl statymų. Pasiūlėme jam pastatyti už L.Mavrokefalidžio 15 taškų over‘į (žaidėjas mačo metu pelnė 26 taškus). Tikimės, jog dabar tu turtingas, Atila. :) 


Po to einame į „Zvezdos“ stadioną. Aplinkui sukasi daug darbuotojų, besiruošiančių kitos dienos rungtynėms su Londono „Arsenal“ klubu. Radę atidarytus vartus įsmunkame į stadiono vidų ir matome „Delije“, savo sektoriuje bedarančius namų darbus, kurių nuotrauką internete išvystame jau tik kelionės namo iš Belgrado metu. Su keliais kitais vyrukais bandome prieiti arčiau, tačiau kaipmat sulaukiame atsako - prie mūsų pribėga vienas fanatas, akivaizdžiai nepatenkintas mūsų visų buvimu čia. Nors serbiškai ir nesuprantame, tačiau šiuo atveju garsus ir piktas tonas bei gestai viską pasako už save. Akivaizdu, kad pašalinių akių jiems nereikia, tad nieko nelaukę apsisukame ir su palyda esame išlydimi ne tik iš sektoriaus, bet ir iš stadiono. 


Baigę savo ekskursiją po stadionus, pavalgome ir nusipirkę lauktuvių grįžtame į kambarius. Kieme randame savo mikriuką su pakeltais priekiniais ir galiniais valytuvais. Susiruošę į mačą, susėdame į busą ir patraukiame link arenos. Siaura gatvelė bei joje esančios išsikišusios kopėčios vos nepalieka mūsų be vieno iš mikriuko veidrodėlių, tad tenka išlipus pasiimti „pamestą“ dalį. Pasigadinę nervus eismo kamščiuose areną pasiekiame likus geroms kelioms valandoms iki mačo pradžios.


Apsaugos bei policijos pareigūnai mus pamatę bei išgirdę, jog į areną neisime tol, kol nesulauksime savo komandos, gerą pusvalandį pralaiko mus nuošaliau nuo visų žvilgsnių prie pat arenos, leisdami laisvai žengti vos kelis metrus iki mus „saugančių“ krūmų. Sulaukę savo komandos bei su ja pasisveikinę, gauname bilietus ir patraukiame į areną. Į krūmus atėjęs Alberto Blanco negali patikėti, kad mes atvykome iš Vilniaus, tuo tarpu Martynas Purlys kažką įdėmiai aptarinėja su vienu iš robokopų. Apsaugos darbuotojų patikrą praeiname lengviau nei į daugumą Lietuvos arenų.


Kadangi iki varžybų pradžios dar daug laiko ir žiūrovai neskuba rinktis, tenka akis ganyti į arenos viduje laisvai skraidančius balandžius, kurių vieną vėliau praminame šnipu Valera. Apšilinėti atėjusius „Lietuvos ryto“ žaidėjus sutinkame keliomis skanduotėmis. O pradėję rinktis serbai nepasivargina pasidomėję mumis paskanduoti: "žalgiris", "kaunas", "Lietuva - šūdas!", "Rytas - portugals" ir pan. įžeidžiančių frazių.


Rungtynių pradžią geriau sužaidžia „Partizano“ ekipa, tačiau vėliau jau aikštės šeimininkams ima nesisekti. Tokioje situacijoje gerai atsiskleidžia serbų palaikymo mentalitetas, kadangi, priešingai nei Lietuvoje, kuo labiau komandai nesiseka, tuo garsiau visa arena ima dainuoti. Toks ir turėtų būti palaikymas, juk komandai atsilikinėjant labiausiai reikalingas galingas fanų dainavimas, užvedantis žaidėjus kovoti ir pasiekti pergalę. Šįkart „Grobari“ savo komandos neapgina ir 80:91 pergalę švenčia vilniečiai. Dėkojame „Lietuvos ryto“ žaidėjams už padovanotą pergalę, o jie mums - už palaikymą.


Mūsų vizitą įvertina ir patys serbai, žiniasklaidoje šį mačą nušviesdami tokiomis antraštėmis: „Kaip įmanoma, jog 9 „Ryto“ sirgaliai galėjo būti garsesni už „Grobari“?“. Verta paminėti, kad po pralaimėto mačo „Partizano“ žaidėjai neskuba nuleidę galvas kuo greičiau palikti aikštelę, o ilgai dėkoja savo fanams, dar nesiskirstantiems, bet vis traukiantiems dainas. Analogiškoje situacijoje Lietuvoje nemaža dalis arenos žiūrovų savo vietas skubėtų palikti dar nesibaigus rungtynių laikui. Pasibaigus mačui „Aleksandro Nikoličiaus“ (geriau žinomai ankstesniu, „Pionir“ pavadinimu) arenoje susirinkę žiūrovai į mus reaguoja skirtingai: kažkas mūsų pusėn meta žiebtuvėlį, kažkas paskanduoja: „Rossija“, o likę tiesiog mums paploja. Vienas vyras net prieina prie mūsų tam, kad padovanotų mums „GRUPA JNA“ kompaktą pavadinimu: „Ja sam rodjen da za njega zivim“, kurį vis iš naujo klausėme, grįždami atgal iš Belgrado. Ilgai laukti arenoje, kol mus išleis, nereikėjo. Sulipę į busą, policijos esame palydimi iki hostelio.


Galiausiai visi kartu nueiname į Belgrado centre esantį restoraną pavalgyti bei aptarti savo įspūdžių. O pavakarieniavę vieni pasuka į hostelį ilsėtis, o kiti - toliau pratęsti

vakaro. Tačiau turime progos įsitikinti, jog visada privalome išlikti budrūs. Pasirodo, kol pavalgę prie restorano lauke laukėme pas nykštukus užsukusio vieno mūsiškio, pro mus praėję bei kiekvieną įdėmiai nužiūrėję 4 vietiniai (vienas iš jų dar kažką šūktelėjo) nusekė mus ir toliau, o pusiaukelėje link hostelio pasidalinus į kelias grupeles ir išsiskyrus, patraukė paskui tuos, kurie dar apsilankė parduotuvėje. Laimingo atsiktinumo dėja susidūrimo pavyksta išvengti... Ką gi, tai tik dar viena pamoka, kad niekada negalima atsipalaiduoti atvykus į svetimą teritoriją, tuo labiau žinant, pas ką važiuojama..


Laikas Belgrade pralėkė greitai ir jau ketvirtadienį atėjo metas atsisveikinti su šiuo vasariškai šiltais orais mus pasitikusiu miestu, kuriame mūsų mylima „Lietuvos ryto“ komanda iškovojo pergalę. Geromis nuotaikomis pajudame Vengrijos link. O kertant sieną, patikros metu pasienietis, norėjęs patikrinti mikriuko bagažinę, pirmiausiai susidomi ne ten esančių mūsų krepšių turiniu, bet bagažinę atidariusio piliečio M. marškinėlių užrašu, raginančio išlikti ramiems bei nekęsti to šlykščių spalvų klubo iš kauno. Kol aiškinome šio užrašo prasmę, keli kontrabandines prekes bandantys parsivežti rytfaniai galėjo kiek lengviau atsikvėpti, mat šie taip nesudomino pasieniečio kaip mūsų neapykanta žaliai k.... Nors keli Belgrade sutikti pašnekovai Lietuvą žinojo dėl A. Sabonio, pasirodo, žalias spalvas atstovaujanti kavenskų ekipa nėra taip gerai žinoma. Todėl mielai paaiškinę, kas ir kaip, galėjome tęsti savo kelionę namo.


Važiuojant per Lenkiją prieš šviesoforo sustojęs kitas mikriukas veža taip pat linksmą ekipažą – atidarę duris mums mojuoja to buso keleiviai, tad užsidegus žaliai šviesai, pradedamos lenktynės. Deja, jas pralaimime, mat už vairo sėdėjo ne Ponas Greitis, bet pilietis M., panoręs sumušti savo ilgiausios kelionės už vairo rekordą. Sveikiname jį taip ir padarius bei vienam parvairavus visus tuos 1700 km iki Vilniaus. 


Žvarbiu oru pasitikusią sostinę pasiekiame penktadienio rytą, bet atsisveikiname ne ilgam, nes jau rytoj vėl susitinkame. Tik šįkart mūsų laukia gerokai trumpesnė kelionė – į Šiaulius, kur „Lietuvos rytas“ sužais LKL rungtynes su vietine „Šiaulių“ ekipa. Kviečiame prisijungti prie mūsų ir kartu patirti daugybę nepamirštamų akimirkų,

palaikant mylimą Juodai Baltai Raudoną klubą!

SU KOMANDA VISUR IR VISADA


Kiekviename ultrų judėjime yra žmonių, kurių lyderio savybės pasireiškia tuomet, kai komandos palaikymui to labiausiai reikia. Jeigu varžybų metu komandai juodai nesiseks, o visi stovės, nuleistomis rankomis ir pritilusiais balsais, būtent jis nersis iš kailio, bandydamas užvesti tribūną, išjudinti kiekvieną taip, kad skambėtume, tarsi būtume įjungę „antrą kvėpavimą“. Toks yra mūsų triBūnos narys Hilfas, kuris sutiko prieš rytojaus namų varžybas su Klaipėdos „Neptūnu“ pasidalinti savo mintimis apie komandos palaikymą namuose, o ypač išvykose.

Tikimės, jog šis interviu įkvėps ir Jus palaikyti mylimą komandą tada, kai sunkiu jai metu to palaikymo labiausiai ir reikia..


- Iš pradžių, kaip ir kiekvieno, norėtųsi paklausti apie tavo atėjimą į triBūną. Kada prisijungei prie „Rytas Ultras“ judėjimo?

- Žiūrint, ką galima vadinti prisijungimu. Kažkur 2005 metais pradėjau vaikščioti stebėti varžybų į areną. Į ją atvedė tėtis. „Lietuvos rytas“ man jau tada buvo labai svarbus. Atsimenu, jog per vieną iš pirmų apsilankymų arenoje tėvai man nupirko laaaaabai per didelius Javtoko marškinėlius. Jie man buvo iki kelių. Tą sezoną Rytas laimėjo Europos taurę, todėl kitą dieną į mokyklą atėjau su tais marškinėliais. Man buvo visiškai nesvarbu, jog su jais atrodžiau kaip su suknele, mano klubas tapo čempionais! Visada žavėjausi fanų kuriamu palaikymu, sėdėdamas centrinėje tribūnoje jau mokėjau visas dainas.

Maždaug 2008-aisiais karts nuo karto pasirodydavau ir „Rytas Ultras“ tribūnoje, o 2010-aisiais jau aktyviai įsijungiau į veiklą. 


- Per tiek metų nemažai keliavai ir dabar tavo išvykų statistika atrodo išties įspūdingai (apie 160 išvykų, iš kurių 15 vykstant į užsienį). Bet trumpam sugrįžkime į praeitį. Pasidalink prisiminimais apie pačią pirmąją savo išvyką, kada ir į kur ji buvo?

- Mano pirma išvyka už „Lietuvos Rytą“ buvo ne bendru RU transportu. Bet papasakosiu ir apie ją, ir apie pirmąją kartu su „Rytas Ultras“, nes abi jos man yra ypatingos.

Pirmoji išvyka už klubą buvo į LKF taurės finalą Panevėžyje 2009 metais. Atsimenu, kad arenoje sėdėjau centrinėje tribūnoje, o prieš mane už treko linksminosi milžiniškas kiekis rytfanių. Kadangi buvau su „Lietuvos ryto“ šaliku, dar pirmojo kėlinio metu iš aplinkui sėdinčių žiūrovų sulaukiau replikų, jog „Ryto čia nelabai mėgstam“, taigi pasibaigus šiam kėlinukui nusprendžiau keliauti prie „Rytas Ultras“. Atėjęs atsistojau tribūnos viršuje ir pradėjau mėgautis savo buvimu tame sektoriuje. Apėmė toks pasididžiavimo jausmas, kad štai, mes visi kartu kaip vienas traukiame dainas ir tai darome daug geriau nei „Žalgirio“ fanai. Noras būti geresniais už juos visada varė ir vis dar varo mane į priekį. Tu turi dainuoti garsiau, tavo choreografija turi būti geresnė, tu tiesiog privalai būti geresnis už savo konkurentus. Visi žinome, jog tą kartą Panevėžyje Rytas fantastiškai laimėjo LKF taurę, galbūt būtent tai padėjo man priimti greitą sprendimą, kad turiu prisijungti prie „Rytas Ultras“. Atsimenu, jog po pergalės, vienas stambiausių triBūnos vyrukų tuomet mane, smulkų 15-metį, pakėlė į viršų ir pradėjo sukti ratu. Visur degė stroboskopai, kai kurie rytfaniai čiuožė treku į apačią. Buvo tiesiog nereali euforija!

Taigi, po šios išvykos, kitą sezoną nusipirkau abonementą į aktyviausių fanų triBūną. Tačiau pasiryžti keliauti į išvyką kartu su RU man dar prireikė laiko. Vis tik vieną kartą triBūnos narys ir geriausias mano bičiulis M. galų gale prikalbino mane važiuoti kartu.

Tai buvo išvyka, vykusi darbo dieną – ketvirtadienį, į Kauną, į Kauno sporto halę. Kaip 16-mečiui pasakyti tėvams, kad jis nori ketvirtadienio vakarą keliauti į Kauną kartu su ultromis? Na, vis dėlto kažkaip pavyko juos įtikinti, jog viskas bus gerai ir mokslams tai nepakenks. Atmosfera halėje - įspūdinga, iš visų pusių buvo kupini neapykantos kauniečiai, skraidančios monetos bei alaus skardinės. Man visiškai nesuprantamos, pastoviai girdimos frazės, kaip „lenkai“ ar „rusai“. O kas gali būti smagiau, negu priešų teritorijoje skambėti garsiai? Aha, dainuojame taip, jog jums tektų švilpti savo komandos atakos metu. Rytas tada pralošė, bet išvyka man paliko gerą įspūdį.

Po kiek laiko važiavau į BBL taurės pusfinalį prieš Rygos „VEF“, jis taip pat vyko Kaune. Rytfaniams tuo metu nebuvo patys geriausi laikai, klubas pralošė, halė skandavo: „Latvija!“.

Turbūt po šių išvykų labai stipriai išaugo mano neapykanta ,,Žalgiriui“. Pradėjau važinėti vis dažniau, tuo pačiu stengiausi neapleisti mokslų. Norėjau gauti kuo geresnius pažymius, kad tėvai negalvotų, jog „Lietuvos ryto“ palaikymas kenkia mokslams. Todėl prisijungus prie „B Tribūnos“ nuo įprastų 7-8 pažymiai pasikeitė į pastovius 9-10.

- O kokia išvyka (Lietuvoje bei užsienyje) per visus šiuos metus tau labiausiai įsiminė? Kodėl?

- Pradėkime nuo Lietuvos. Kad ir kaip sunku iš tiek išvykų išskirti vieną, manau, jog įsimintiniausia išvyka buvo į Alytų per 15-tąjį „Rytas Ultras“gimtadienį.

Bet pradžiai trumpai priminsiu apie tą sezoną. Tuo metu aš asmeniškai triBūnoje pradėjau būti labai aktyvus, dariau kiek įmanoma daugiau choreo, prieš universitetą keldavausi 6 val. ryto tam, kad nuvykčiau į choreografijų gamybos patalpas ir viską sutvarkyčiau, atsisakydavau kelionių į užsienį su draugais ar šeima todėl, jog savaitgalį laukia namų rungtynės prieš... Pasvalio ,,Pieno žvaigždes“ . Manau, kad tą sezoną „B Tribūna“ pradėjo puikiai ir keli mėnesiai buvo tiesiog tobuli! Į visas išvykas vežėmė autobusus rytfanių, namuose tūsinome, kaip priklauso, mūsų triBūnoje choreografijų buvo daugiau nei visose likusiose Lietuvos tribūnose kartu sudėjus, į Tel Avivą nuvežėme apie 30 žmonių...

Kelios savaitės po šio pakilimo atėjo man asmeniškai skaudžiausia akimirka per visą buvimą „Rytas Ultras“ tribūnoje. 2013 metų gruodžio 22 diena. Tą dieną nusivyliau ne tik savimi, savo draugais, bet jaučiausi ir nuvylęs nemažai garbingų senų „Rytas Ultras“ narių. Vilniuje prieš „Lietuvos Ryto“–„Žalgirio“ rungtynes „Rytas Ultras“ turbūt pirmą kartą istorijoje gerai gavo į „kaulus“ nuo kauniečių „Green White Boys“. Kokia buvo gėda. Galime didžiuotis, kad nepalūžome, atsigavome ir dabar aukštai iškėlę galvas galime sakyti, jog esame patys geriausi Lietuvoje.

Tačiau metas pratęsti mintį, kodėl man ta išvyka buvo pati įsimintiniausia. Visų pirma, mes ten nuvežėme 107 žmones. Du pilni autobusai į Alytų Lietuvos mastais skamba tikrai įspūdingai! Antra, palaikymas, kuris ten buvo tobulas! Kadangi aš pats esu triBūnos užvedinėtojas, tai tokios rungtynės man būna vienas malonumas. Žmonės dainavo iš visos širdies, buvo galima tiesiog mėgautis mūsų kuriama atmosfera. Paruošėme net dvi choreografijas, taip pat šiek tiek pakūrenome pirotechnikos. All inclusive!  Ir trečia, tai buvo ypatinga proga - „Rytas Ultras“ judėjimo 15-tojo gimtadienio išvyka. Dieną prieš tai rengėme šventę savo mieste su įspūdingu pirotechnikos šou, taigi tos rungtynės buvo kaip vyšnia ant torto ir išskirtinio savaitgalio „uždarymas“.

Kalbant apie užsienį, įsimintiniausia išvyka man buvo į Belgradą. Į krepšinio šventovę – „Pionir“. Žaidėme prieš ,,Crvena Zvezda“. Nesu didelis Serbijos gerbėjas, dėl šios šalies santykių su Rusija. Tuo labiau, esu dar mažesnis Serbijos ultrų scenos gerbėjas, nes, mano nuomone, jas valdo kriminalinio pasaulio žmonės, kurie prisidengę fanų tribūna vykdo nešvarius reikalus. Vien ką sako tai, kad ne vienas ir ne du „Partizan“ bei „Crvena Zvezda“ tribūnų lyderiai pastaraisiais metais Belgrade buvo nušauti. Tai nėra ultrizmas! Galbūt tose grupėse ir yra gerų dalykų – garsus palaikymas, gražios choreo, dideli skaičiai – bet tokie mafijos pasaulio dalykai visą gėrį labai užgožia. Būtent todėl man labai nepatinka, kai „B Tribūną“ kažkas lygina su serbų ar lenkų ultromis. Man jie nėra pavyzdys. Labiausiai sektinas pavyzdys yra Vokietijos ar Austrijos ultra-style grupių kuriama veikla ir palaikymas.

Gerai, grįžkime prie išvykos. Nepaisant to, kokią ,,gerą“ nuomonę aš turėjau apie Serbiją ir jos fanus, ši išvyka vis tiek buvo išskirtinė. Juk važiuojame į miestą, kuris apipintas legendų, atmosfera Zvezdos rungtynėse buvo viena įspūdingiausių Europos krepšinyje. Taip pat man ji buvo ypatinga tuo, kad tai buvo pirmas kartas, kai Lietuvos krepšinio ultros pramušė išvyką į Belgradą.

Atsimenu, jog 8-iese atėjome prie arenos ir supratome, kad gali būti tikrai „linksma“. Šimtai kreivų žvilgsnių, apsaugos įspėjimai, jog vėliavos į areną jau geriau nesinešti. Iš manęs apsauga konfiksavo net pieštuką! Užėjome į areną, kuri buvo jau beveik pilna, nors iki rungtynių dar buvo likusios 45 minutės. Joje neskambėjo pop muzikos hitai, per arenos kolonėles buvo leidžiamos dainos apie ,,Crvena Zvezda“, prie kurių prisijungdavo arenos žiūrovai. Likus 10 minučių iki rungtynių pradžios, pasikabinome vėliavas ir užtaikę tylesnį momentą užtraukėme pirmą savo skanduotę, kiek galėdami garsiau skandavome savo klubo pavadinimą. Tai buvo akimirka, kuri privertė jaustis labai gerai. Nemaža dalis arenos žiūrovų atsistojo ir pradėjo mums ploti už tai, kad atvykome tokį kelią palaikyti savo klubo.

Vis tik atsipalaiduoti negalėjome. Besibaigiant rungtynėms prie mūsų priėjo apsaugos vadas ir liepė nukabinti vėliavas, kitaip mes jas prarasime. Atsakėme jam, kad surizikuosime ir nenuimsime vėliavų iki mačo pabaigos. Rungtynės pasibaigus vėl prieina apsaugos vadas ir praneša: ,,Lauke prie jūsų miniveno renkasi daug žmonių, todėl turite palaukti, kol juos išvaikysime“. Tokios kalbos nenuteikė teigiamai, bet labai nenustebome, kadangi žinojome, kur važiuojame. Išeję iš arenos galėjome atsipalaiduoti, policijos buvo tiek, jog kažkam įvykti šansų beveik nebuvo. Prie mūsų dar kartą priėjo tas pats apsaugos vadas, kuris ultrų reikaluose gaudosi labai gerai, ir paklausė, ką norime veikti toliau. Atsakėme, kad norime pavakarieniauti. Tad su policijos palyda iš abiejų pusių buvome palydėti į miesto centrą. Dar labiau nustebome, kai parkuojant miniveną, policija užtvėrė keturių juostų gatvę. Buvome palydėti į restoraną, o nuo ten jau darykite, ką norite. Atsisveikinę su apsauginiu, pradėjome dalintis įpūdžiais iš viso to, kas įvyko. Kitą dieną dar tyrinėjome Belgradą bei legendinius futbolo stadionus. Kai kam teko sutikti ir ligotų Belgrado ,,Rad“ chuliganų, kurie gyrėsi, jog tai yra paskutinės jų dienos laisvėje, nes reikės sėsti į kalėjimą už albano padūrimą peiliu. Jiems tai atrodė visiškai normalu. Neapykanta Albanijai Serbijoje - labai didelė. Tokia buvo ta išvyka į Belgradą – kupina įtampos, nuotykių ir naujų įspūdžių.

- Išvykose išties galima patirti nemažai nuotykių, naujų įspūdžių ir pan. Tačiau, ar pats komandos palaikymas skiriasi namų varžybose nuo palaikymo išvykose? Kokie skirtumai juntami? Kodėl svarbu palaikyti komandą ne tik namų arenoje?

- Esu skaitęs vieno Ultros nuomonę, kurioje jis teigė, jog: ,,tavo grupuotės stiprumą galima matuoti pagal tai, kokį ,,mobą“ nuveži į išvyką“. Lietuvoje gal tai nėra taip aktualu, bet nemaža dalimi galima sutikti.
Išvyka pagrinde skiriasi tuo, kad važiuoji į ne savo ,,teritoriją“. Svečiuose visada gali sulaukti varžovų palaikymo, stengiesi dar geriau reprezentuoti savo miestą, klubą, triBūną... Dėl šios priežasties išvykoje dažnai ir nusiteikimas būna kitoks, todėl palaikymas gaunasi dar galingesnis.

Aš manau, kad bet kuri normali fanų grupė privalo palaikyti komandą išvykose. Kas sunkaus yra nueiti į namų rungtynes? Nieko. Tad skaičius nėra svarbus, bet apsilankyti visose išvykose yra ideologinis klausimas – juk tu esi su komanda visur ir visada! Lietuvoje atstumai yra labai maži, todėl man labai keista, kai „Juventus“, „Lietkabelio“ ar „Šiaulių“ fanai turi tiek ,,nulių“. Gaila, jog ta palaikymo kultūra pas mus neišsivysto.

- Be tavo minėtų atstumų, kuo apskritai skiriasi išvykos Lietuvoje nuo išvykų svetur?


- Hah, europinės išvykos. Jeigu susirenki tinkamus draugus ir nusiteikimą, tai jos yra vienas puikus nuotykis. Pavyzdžiui, aš su kolega S. dviese keliavome į Salonikus. Spėjome ir labiau susipažinti su ,,ARIS“ ultromis, ir pamatyti Graikijos stadionų ypatumus, ir gauti grasinimų iš „PAOK“ fanų.

Išvyka svetur leidžia ne tik pamatyti gražius (arba nelabai) Europos miestus, bet ir susipažinti su visiškai kita fanų kultūra, pasisemti kažkokių idėjų. Nors, atvirai sakant, europinės išvykos neretai mane demotyvuoja, nes grįžtu su mintimis: ,,kodėl ten viskas taip gerai ir masyviai, o mes turime keliese keliauti po Europą?..“. Iš kitos pusės, tuom Lietuvos ultrų grupės ir yra įdomios ar net egzotiškos. Čia esančių žmonių atsidavimas ir ištikymbė yra aukščiausio lygio!

- Papasakok, kur planuoji nuvažiuoti šį sezoną (kalbant apie europines išvykas)?


- Pasakysiu atvirai, tai yra pirmas sezonas per pastaruosius 5-6 metus, kai jam prasidėjus dar nebuvau susiplanavęs nei vienos Europinės išvykos. Planuoju nukeliauti į Bilbao arba Berlyną ir būtinai ,,pramušti“ išvyką antrajame Europos taurės turnyro etape (tikiuosi, Rytas jame bus).

- Na ir pabaigai. Gal nori dar kažką pasakyti mūsų skaitytojams?

- Nežinau, kiek žmonių, kurie mąsto apie atėjimą į triBūną ir dar drovisi, skaitys šitą straipsniuką, bet noriu pasakyti jiems – nebijokite. Nemeluosiu, kaip ir visur gyvenime, taip ir „B Tribūnoje“ yra visokiausio plauko žmonių. Yra tokių, kurie jums turbūt žiauriai nepatiktų, bet yra ir tokių, kurie galėtų tapti jūsų geriausiais draugais. Taip, mes esame vieninga triBūna, tačiau natūralu, jog galima atsirinkti, su kuo bendrauti daugiau, o su kuo - mažiau.

Palaikymas su mumis yra tikrai smagus dalykas, kelionės suteikia gerų akimirkų. Jeigu labiau įsiliesite į palaikymo veiklą, tai pamatysite, kad kartu galite tapti ir labiau organizuoti, atsakingesni. Šios vertybės Ultrų gyvenime yra labai svarbios.

Dažnas žmogus gali galvoti, kad krepšinis ar net komanda mums nerūpi, bet tai yra netiesa. Po rungtynių, kuriose užvedinėjau, esu skaitęs komentarą, jog „tam užvedėjui turbūt išvis nerūpi krepšinis“. Tik tas komentatorius nežino, kad grįžęs namo aš iš naujo žiurėjau rungtynes.

Jeigu komanda pralaimi, o mes dainuojame dainas, tai ne todėl, jog mums nerūpi. Lietuvoje arenos užtyla, kai komandai nesiseka. Mes neužtylame! Man labai nepatinka, kai Lietuvoje po nesėkmingos rungtynių pradžios arena „numiršta“. Kaip komandai būti užsivedusiai ir kovingai, kai fanai tokie „apsimyžę“? Būti triukšmingais, kai komanda laimi, gali visi. Kai komandai nesiseka, kai komandai labai reikia užnugario – tuomet palaikymas turi būti garsiausias! Mūsų klubas mums labai rūpi, atlėk į rungtynes ir įsitikinsi.

Būti triukšmingais, kai komanda laimi, gali visi. Kai komandai nesiseka,
kai komandai labai reikia užnugario – tuomet palaikymas turi būti garsiausias!

Artimiausia proga – jau rytoj (spalio 14 d.) „Siemens“ arenoje, kur 17:20 val. Vilniaus „Lietuvos rytas“

susitiks su Klaipėdos „Neptūno“ komanda. Nepraleisk!

PRIENAI, LIETUS IR KEBABAI


Taip jau gavosi, kad antroji 2017/18 m. sezono išvyka išpuolė darbo dieną. Tad šį lietingą ketvirtadienį, kol vieni spėjo ramiai grįžti po pamokų ar paskaitų, kiti skubėjo greičiau baigti darbus, jog visi laiku pasiektume Prienus.

Kelionės metu aptarinėjami būsimų europinių išvykų planai bei dalijamasi prisiminimais apie ankstesnes keliones. O, kad būtų įdomiau, nebesekantys savo išvykų skaičiaus bando prisiminti, kiek iš tiesų išvykų jau turi savo sąskaitoje. Tačiau tai pasirodo per sunku, mat daugelis pripažįsta, kad po šimtuko jau nėra tiek azarto vesti kelionių statistikos. Todėl šie skaičiavimai pakeičiami įdomesniais – LKL žemėlapyje esančių bei buvusių miestelių senųjų salių bei naujųjų arenų aplankymu.

Prienai pasiekiami laiku. Šį Lietuvos pietuose esantį miestą šįkart aplanko 28 rytfaniai. Apsukresnieji dar spėja prieš pat varžybas sukirsti po kebabą, o likusieji tikisi alkio kirminą nuraminti arenoje kiekvienam žiūrovui žadėtais „Boso“ riešutais bei „Red Bull“iu. Deja, ne visoms viltims lemta išsipildyti. Tačiau nusivylę liekame ne tik mes, bet ir apsaugos darbuotojai, tikėjęsi tradiciškai pirmieji prie arenos pasveikinti mus atvykus į Prienus, o savo nustebimui išvydę rytfanius, jau tik suėjusius į tribūną.

  • B Tribūna
  • B Tribūna

Komandos žaidimas - banguotas, neleidžiantis pasiekti didesnės taškų persvaros, o mums tenka pavargti, savo balsais stengiantis įveikti visą areną užgožiantį, vietinių būgnais bei rėkimu keliamą, triukšmą. Tokiomis sąlygomis kurti normalų palaikymą išties sunku. Žinoma, smagu, kad prieniškiai savo ekipą bando palaikyti ne vien komandos ar miesto pavadinimo skandavimu, bet ir ilgesnėmis, daugumos komandų fanų seniausiai naudojamomis, kad ir kaip jau spėjusiomis įgristi, dainomis. Vis dėlto matyti šiokia tokia pažanga. Antro kėlinio pradžioje varžybos kelioms akimirkoms sustabdomos, kadangi mūsų išmestas konfeti nugula ir ant aikštelės parketo, tad tenka luktelėti, kol viskas iššluojama. Apsaugos darbuotojams taip pat nepatinka sprogstančių petardų garsai, tad kuo toliau, tuo gausiau stengiamasi apsupti rytfanių tribūną. Galiausiai „Lietuvos rytas“ pasiekia pergalę prieš vietinę „Vytauto“ ekipą rezultatu 69:75.

Po mačo, sektoriuje dar pasidarę triBūnos nuotrauką, išeiname į lauką pasitikti savų žaidėjų. Kol laukiame, pabendraujame su keliais iš pažiūros vietiniais gyventojais, traukiančiais dūmą prie arenos. Pastarieji mus gerokai nustebina. Juk ne kasdien galima išgirsti frazę: „Šiaip tai aš esu iš Kauno, bet visą gyvenimą sergu už „Rytą“!“. Todėl keli nepatikliausieji rytfaniai iškart užduoda papildomų klausimų šiam Raider Nation džemperiu vilkinčiam vyrukui apie vienų ar kitų metų „Lietuvos ryto“ ekipos sudėtį. Su mūsų pašnekovais atsisveikiname, pašmaikštavę bei sulaukę palinkėjimų sekmadienį įveikti „žalgirį“, ko linkime ir iš arenos išeinantiems „Lietuvos ryto“ žaidėjams. Priminę apie varžybų su kavenskais svarbą, ilgiau pasišnekame su Mindaugu Lukauskiu, kuris pajuokauja, jog šįvakar, be ugnies ir šviesų tribūnoje, tokių ramių mūsų neatpažįsta.

Išlydėję žaidėjus prieš mačą nespėjusieji paragauti Užkalnio išgirtųjų kebabų skuba ištaisyti šią klaidą bei įvertinti, kuo gi jie tokie ypatingi. O sotūs ir laimingi pajudame mylimojo Vilniaus link. Diskutuojant apie šio vakaro mačą, kitų komandų pasirodymus bei keiksnojant sekmadienio tvarkaraštį, dėl kurio daugumai teko praleisti futbolą, kelionė namo neprailgsta.

ON TOUR UTENA 2017.09.23


Vasariškai šiltą rugsėjo 23-iosios popietę, kuomet dauguma žmonių traukia į gamtą pasidžiaugti nuostabiu oru, B Tribūnos nariai renkasi į pirmąją išvyką 2017/18 m. sezone.


Dar vairuotojui nespėjus užkurti autobuso yra iššluojami visi lipdukų paketai. Labai džiaugiamės, matydami primirštus veidus, tačiau labiausiai džiaugiamės naujų veidų skaičiumi! Smagiai nusiteikę pajudame Utenos link. Autobuse vyrauja šventinė atmosfera: vienas rytfanis mini savo gimtadienį, kitam iškilmingai įteikiamas Rytas Ultras šalikas, o trečias stebina visus gausiomis vaišėmis (svogūnų žiedais, sūriu, kepta duona). Ar kas iš mūsų būtų pagalvojęs, jog kada sulauksime tokios dienos, kai išvykų metu keliausime šitaip prabangiai su nemokamu maistu ir kitomis linksmybėmis? Tačiau, kol vieni linksminasi, kitiems tenka iš naujo perdėlioti būsimos europinės išvykos į Berlyną planus, mat sužinojome, kad Berlyno „Albos“ ir „Lietuvos ryto“ varžybos atkeliamos viena diena anksčiau.

  • B Tribūna
  • B Tribūna
  • B Tribūna


Sustojimo metu pasidarę bendrą nuotrauką judame toliau. Kelionė neprailgsta, iki mačo dar turime laiko, tad išlipę kiek anksčiau spėjame pramankštinti kojas trumpa eisena arenos link. Problemos prasideda bandant visiems sueiti į areną, mat apsaugos darbuotojai nusprendžia griežtai laikytis naujųjų LKL nuostatų, kas sukelia papildomų problemų.


Galiausiai visiems patekus vidun, savo sektoriuje išsikabiname vėliavas, kas irgi sukelia šiokių tokių nepatogumų, mat į žemiau esančias eiles nukritusios lipnios juostos rulonėlio pasiimti be gausaus apsaugos darbuotojų pasipriešinimo neišeina. Tačiau įsitikinę, kad esame nusiteikę draugiškai, apsauginiai taip pat parodo savo geraširdiškumą – vienas jų varžybų metu vis pataiso užsilenkiantį iškabintos mūsų vėliavos kampą bei žada, jog vilniečių pergalės atveju grįžus po tarnybos 0,7 bus atkimšta.


Tai, kas vyko tribūnoje pirmo kėlinio metu, geriausiai apibūdina žodis – NEREALU! 65 rytfaniai rungtynes pradeda maksimaliu užsivedimu, kurį stengiamasi išlaikyti viso mačo metu. Pakili nuotaika, tvyranti euforija bei negailimi balsai nelieka nepastebėti, netrukus pasipila komentarai iš stebinčiųjų varžybas per tv ekranus: toks jausmas, lyg Utenos „Juventus“ neturi palaikymo; skambate taip, lyg „Lietuvos rytas“ žaistų namų arenoje.


Komanda pasiekia pergalę, už kurią ir padėkojame po mačo lauke pasitikę žaidėjus bei įteikę jiems RU lipdukų su aiškia žinute, ką užversti privalome po dviejų savaičių. Išlydėję komandą, skubame į parduotuvę apsipirkti. Tačiau mūsų „palydai“ nenumatytas sustojimas prie prekybos centro bei jų pusėn sprogusios petardos galiausiai perpildo kantrybės taurę, tad išsirinkę auką „angelai sargai“ sumažina mūsų gretas.


Skambant dainoms, ragaujant tauriuosius gėrimus ir nesibaigiančias vaišes, o autobuso priekiui bei galui išbandant savo jėgas tarpusavio „Maidano“ varžytuvėse kelionė į sostinę pralekia nepastebimai greitai. Anksti pasiekę mylimą Vilnių pratęsti savaitgalio traukiame į naktinį miesto centrą.


Dėkojame visiems važiavusiems, ypač gausiai susirinkusiems naujokams, bei tikimės vėl išvysti jus artėjančiose išvykose. Primename, jog artimiausias namų mačas jau rugsėjo 27 d. (trečiadienį) Siemens arenoje, kur „Lietuvos rytas“ susikaus su Panevėžio „Lietkabeliu“.

Ateik, prisidėk prie fantastiško palaikymo ir TU!

ŽMOGUS, KURIO PRISTATINĖTI TIESIOG NEREIKIA


Skaičiuodami paskutinės savaitės iki pirmųjų oficialiųjų „Lietuvos ryto“ varžybų 2017/18 m. sezone dienas, parengėme Jums dar vieną interviu. Šįkart kviečiame susipažinti su mintimis žmogaus, kurio pristatinėti net nereikia, kadangi vieną labiausiai girdimų bei matomų B tribūnos veidų, be kurio neįsivaizduojamos pačios smagiausios akimirkos, puikiai pažįstate kiekvienas. Tačiau tikrai dar ne visi žino jo kelią Rytas Ultras judėjime. Tad dalinamės šio mūsų senbuvio mintimis bei prisiminimais.


- TriBūnoje jau praleidai daugybę metų, tačiau kaip ir kiekvienas rytfanis tikriausiai iki šiol labai gerai prisimeni savo pirmąsias akimirkas, prisijungus prie Rytas Ultras judėjimo. Kokie buvo tavo, kaip naujoko, įspūdžiai? Papasakok apie savo pirmąją išvyką/varžybas.

S.: „Mano atsiradimo tribūnoje priežastis gal buvo kiek kitokia nei daugumos. Būdamas 13-14 m. amžiaus labai domėjausi fanų kultūra - ultrizmu. Kiek teko stebėti kitų Lietuvos grupuočių palaikymą tiek futbole, tiek krepšinyje, labai žavėjausi ultromis. Pats krepšiniu domėjausi mažiau nei futbolu. Bet tuo metu mane supo artimi žmonės, besidomintys „Lietuvos rytu“, tad jie ir paragino mane apsilankyti šios komandos varžybose.
Pirmas mano mačas buvo Vilniuje prieš Klaipėdos „Neptūno“ komandą 2007 m. balandžio mėn. Tuomet pirmą kartą gyvenime būdamas Rytas Ultras tribūnoje klausiau savęs, kodėl aš anksčiau to nepadariau.

Užkalbintas tuometinių aktyvistų, buvau pakviestas į įšvyką su Kauno „žalgiriu“. Nedvejodamas sutikau važiuoti, tik dar nežinojau, kaip apie tai pranešti tėvams. Labai gaila, jog teko apgauti mamą, bet pasakęs jai, kad važiuoju į ekskursiją su klase į Kauno IX fortą, iš tiesų atsidūriau Kauno sporto halėje su savo bendraminčiais. Išvyka buvo neapsakomai smagi bei kupina nemažai nuotykių. Po šios išvykos buvau pilnas teigiamų emocijų ir norėjau atsukti laiką atgal, jog dar kartą galėčiau būti tokioje nerealioje atmosferoje.

Įspūdis apie tribūną negalėjo būti blogas, kadangi artimiausias vaikystės draugas jau metus buvo Rytas Ultras dalimi, tad žinojau, kas manęs ten laukia.“


- Buvai pirmuoju RU būgninku. Papasakok, kaip juo tapai, kaip sekėsi ir kaip nuo būgnininko vaidmens perėjai prie capo? Kurios pareigos tau arčiau širdies ir kodėl?

S.: „Žinoma, labiau patiko capo vaidmuo, kadangi jį atlieku iki šiol (juokiasi).


Būgnininku tapau, būdamas 15 metų, kai kažkuriam iš senbuvių atnešus į tibūną būgną niekas nemokėjo juo tinkamai naudotis. Tada pagalvojęs, kad reikia gelbėti situaciją, pradėjau klausyti įvairių ultrų dainų per Youtube. Prisiklausęs „Horto Magiko” dainos, namie ruošdamas namų darbus, bandydavau atkartoti ritmą, paimdamas pieštukus į rankas ir jais daužydamas per knygas. Po kelių tokių pabandymų, per artimiausią mačą tribūnoje paprašiau tuometinio lyderio, jog leistų man pabandyti palaikyti ritmą. Labai jaudinausi ir drebėjau, bijodamas, kad man nepavyks ir tai sukels daug juoko. Bet po sugroto mūsų topinio gabalo sulaukiau plojimų iš tribūnos draugų, dėl ko be galo apsidžiaugiau, man net norėjosi šokinėti iš laimės! :)

Perėjimas nuo būgnininko prie capo vaidmens buvo labai netikėtas. Šiauliuose, dėl kai kurių aplink sportinių įvykių, antroje mačo pusėje tuometiniai keli caposai buvo sulaikyti pareigūnų. Tad iniciatyvos kažkodėl teko imtis man. Matyt, taip įvyko todėl, kad atsirado kitas žmogus, su mielu noru perėmęs būgnininko pareigas. Kadangi tąkart užvedinėti tribūną sekėsi neblogai, vis dažniau ir dažniau imdavausi šio vaidmens, kol galiausiai visiškai perėmiau estafetę iš kitų užvedinėtojų. Pažymėtina, jog prieš tai triBūna neturėjo vieno konkretaus caposo, kuris mače būtų nusisukęs nugara į aikštę. Pagalvojęs, kad mums tuo metu reikėjo tokio užvedinėtojo, pradėjau naudoti būtent tokį stilių.“


- Ar sunku užvedinėti triBūną? Kaip varžybų svarba daro įtaką komandos palaikymui? Ir kuo skiriasi komandos palaikymas namų rungtynėse nuo varžybų išvykose?

S.: „Stengiuosi niekada neskirstyti mačų į įdomius ir neįdomius. Kiekvienas mačas yra vienodai svarbus kuriant palaikymą - ar komanda laimi 30 taškų, ar pralaimi 1.
Gal kiek sunkiau yra užvedinėti didelėse arenose ir per tarptautinius mačus Europos taurės turnyre, kadangi tuomet būna labai daug triukšmo, apsunkinančio tribūnos valdymo galimybes.

Jau tapo tradicija, kad išvykose dažniausiai sukuriame žymiai geresnį palaikymą nei namų mačuose, nors nežinau, kodėl taip yra. Žinoma, mačai su „žalgiriu“ suteikia žmonėms daugiau motyvacijos ir užsivedimo kurti kuo geresnį palaikymą, bet stengiamės kituose mačuose pasirodyti ne ką prasčiau.“


- Kiekvienam rytfaniui išvykos tikriausiai sunkiai įsivaizduojamos be tavo pasirodymų (Staučės fm, stand up‘ų ir t.t.). Ką tau tai reiškia ir kaip apibūdintumei triBūnos atmosferą?

S: „Na man išvykos, kai važiuoju su savo trijų spalvų šeima į kitą miestą dėl mūsų bendro tikslo, yra viena iš svarbiausių mano gyvenimo dalių. Jose norisi kuo smagiau praleisti laiką ir patirti kuo daugiau neužmirštamų akimirkų. Kadangi esu dėmesio auka, išvykoje dažnai neleidžiu nuobodžiauti ir kitiems savo triBūnos broliams. Noriu, kad visiems būtų kuo smagiau, o labai gera atmosfera suteiktų vien teigiamas emocijas. Jog po kiekvienos išvykos grįždami namo visi dar ilgą laiką prisimintų, ką svarbaus turi savo gyvenime ir dėl ko yra laimingesni už kitus.“


- Papasakok apie savo geriausią išvyką bei įsimintiniausią įvykį per tiek metų RU judėjime.

S.: „Labai sunku išskirti vieną išvyką, kai jų yra apie 160-170. Bet tikriausiai galėčiau pažymėti 2008 m. kovo 8 d. rungtynes Kaune su Kauno „Atletu“, kai padarėme nerealų palaikymą, po kurio gavau taip išsvajotąjį RU šaliką. Tokios akimirkos įsimintinos ilgam...


O įvykių taip pat būta labai daug. Bet manyčiau, kad tai būtų po labai ilgos pertraukos 2016 m. Karaliaus Mindaugo taurės turnyro finale su „žalgiriu“ pasiekta pergalė (daugeliui rytfanių tai buvo pirmas per jų buvimą triBūnoje „Lietuvos ryto“ iškovotas titulas). Na iš įvykių, vykstančių aplink krepšinį, labai įsiminė vienoje išvykoje į Klaipėdą sustojimas Kryžkalnyje, grįžtant namo. Ten buvusieji mane tikrai supras. :)“


- Kuo per visus tuos metus, kol esi RU judėjime, labiausiai pasikeitė triBūna? Kokius didžiausius pokyčius įžvelgi ir kaip matai triBūną po metų ar kelių?

S.: „TriBūnoje per 10 metų buvo nemažai kartų pasikeitimų. Karts nuo karto ateidavo nauji žmonės, kurie tapdavo labai artimais tiek tribūnoje, tiek ir už jos ribų. Per šitą netrumpą laiką, kol esu triBūnoje, keitėsi ne tik žmonės, bet ir palaikymo stiliai, choreografijos. Gal ir buvo keli stagnacijų laikotarpiai, bet viskas tobulėjo ir su kiekvienais metais pasiekdavome vis solidesnį lygį ultrizmo atžvilgiu. 


Labai sunku numatyti, kokia bus triBūna po metų ar kelių. Tačiau tikiuosi maksimalaus užsivedimo, dar geresnių sezonų nei prieš tai ir nepamirštamų emocijų.“

- Ko tikiesi iš 2017/18 m. sezono?

S.: „Tikiuosi daug geresnių klubo rezultatų, iš žaidėjų - daug pastangų ir tikėjimo „Lietuvos rytu“ bei Rytas Ultras. Taip pat daug šaunių naujokų mūsų judėjime, dar daugiau smagesnių išvykų ir neužmirštamų akimirkų!“

B Tribūna

Tikiuosi maksimalaus užsivedimo, dar geresnių sezonų nei prieš tai ir nepamirštamų emocijų


AKTYVUMUI NĖRA KLIŪČIŲ


Iki pirmųjų „Lietuvos ryto“ varžybų 2017/2018 m. sezone belikus vos 8 dienoms, nusprendėme pakalbinti vieną iš aktyviausiųjų B Tribūnos narių.


- Nors triBūnoje esi palyginus ne taip ir seniai (nuo 2015 m. balandžio mėn.), jau spėjai tapti vienu aktyviausiu judėjimo nariu. Tačiau kokia buvo pati pradžia? Papasakok, kaip sužinojai apie triBūną ir kodėl nusprendei prisijungti.

L: „Jau gerus 4 metus vaikščiojau į „Lietuvos ryto“ varžybas dar prieš ateinant į 115 sektorių, taigi visada iš šono matydavau kuriamą palaikymą, bet tuomet minčių pačiam prisijungti nekildavo. Tačiau laikui bėgant pradėjau vis labiau simpatizuoti ultrizmui, kol galiausiai be jokio postūmio iš šalies, niekieno už rankos netempiamas pats ir nusprendžiau prisijungti prie ultrų.“


- Ar prisimeni savo pirmąją išvyką su Rytas Ultras? Kokie buvo pirmieji tavo įspūdžiai triBūnoje?

L: „Mano pirmoji išvyka (kartu ir pirmas kartas triBūnoje) buvo važiuojant į kauną. Pamenu, atėjęs į išvykimo vietą nedrąsiai sukiojausi aplink, taip ir neišdrįsdamas prieiti arčiau, kol buvau užkalbintas ir padrąsintas ateiti prie visų. 


Pirmas įspūdis - nepakartojamas, visas autobusas dainavo, į atmintį labai įstrigo tai, kokie visi buvo vieningi. Vos tik pajudėjus iš Vilniaus, nuo vieno savo šeimos nario gavęs žinutę su klausimu: „Ar viskas gerai?“, iškart atrašiau: „Viskas gerai, čia visi kaip broliai!“.


Rungtynėse palaikymas buvo fantastiškas! Žalgirio arenos publika švilpė net ir per savo komandos atakas, kad tik mūsų nesigirdėtų. Visų rungtynių metu jaučiau neapsakomą euforiją ir jau tada buvau apsisprendęs, jog šitoks komandos palaikymas yra kaip tik tai, ko man reikia.


Deja, bet kelionė atgal, nors ir buvo labai nuotaikinga, dėl tam tikrų aplinkybių pasibaigė visai nesmagiai. Tačiau tai, manau, tik dar labiau paskatino mane pasilikti kartu su Rytas Ultras.“


- Per šiuos kelis metus triBūnoje nepraleidai nei vienų varžybų Lietuvoje (tiek namų mačų, tiek ir išvykų) bei pagal galimybes palaikei komandą užsienyje. Praeitą sezoną už savo aktyvumą pelnei sezono rytfanio vardą. Sakyk, kaip pavyksta nepaisant mokslų/darbų taip aktyviai palaikyti komandą, nepraleidžiant nė vienų varžybų?

L.: „Iš pradžių buvo daug pykčių ir nesupratimo iš aplinkinių pusės. Nuolat priekaištaudavo, kodėl negaliu būti su jais (juk praleisdavau tiek pasisėdėjimus su draugais, tiek ir mamos gimtadienius ar kitas svarbias akimirkas), kam man reikia tos triBūnos, kodėl negaliu praleisti varžybų ir t.t. Bet palaipsniui visi įprato ir su tuo susitaikė. 


Esant dideliam norui, tokie dalykai kaip artimo žmogaus gimtadienis, kontrolinis mokykloje ar darbas nesukelia jokių problemų palaikyti komandą, o išvykos darbo dienomis kaip tik labiausiai man ir patinka. Norint daug ką galima suderinti, galbūt kai ką tenka praleisti, atidėti ar pan., bet svarbiausia – turėti noro, o tada jau bet kokios kliūtys nebeatrodo tokios neįveikiamos.“


- Ne paslaptis, kad dauguma rytfanių per visą savo „karjerą“ triBūnoje beveik nėra matę jokių „Lietuvos ryto“ iškovotų titulų. Kaip manai, kur reikia ieškoti motyvacijos nenuleisti rankų ir visur keliauti paskui komandą, nuolat matant tik apmaudžius pralaimėjimus?

L.: „Pergalės nėra svarbiausias dalykas. Net jeigu „Lietuvos rytas“ kovotų dėl iškritimo iš LKL, man tai nebūtų taip svarbu, vis tiek aktyviai palaikyčiau komandą. 


Mane motyvuoja noras gerai pasirodyti sektoriuje, palaikyti komandą taip, kad išvykose visi žiūrėtų į tave nustebusiu žvilgsniu. Motyvacija yra būti geriausiais už aikštelės ribų ir nesvarbu, kaip žaidžia komanda. Siekiame parodyti, kad „Lietuvos rytas“ turi tvirtą užnugarį!”


- Ko tikiesi iš 2017/2018 m. sezono?

L: „Atsižvelgiant į visas permainas „Lietuvos ryto“ klube, ateities perspektyvos išties kelia nemažai klausimų. Kas keisis kitąmet, koks bus komandos pavadinimas, spalvos... 


Norisi tikėti, kad mums tai nebus paskutinis sezonas.“


Tikėdami šviesia ateitimi linkime tiek šiam jaunuoliui, tiek ir kitiems triBūnos nariams toliau aktyviai palaikyti „Lietuvos rytą“ artėjančiose kovose, o visus, norinčius prisijungti prie aktyviausiųjų fanų, kviečiame pasinaudoti šia proga jau artimiausiose varžybose - rugsėjo 20 d. 19 val. „Lietuvos ryto“ arenoje, kur mūsų komanda sutiks Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipą.

Esant dideliam norui, tokie dalykai kaip artimo žmogaus gimtadienis, kontrolinis mokykloje ar darbas nesukelia jokių problemų palaikyti komandą


B Tribūna

9 METAI ATGAL...


Nekantriai laukiant 2017/2018 m. sezono pradžios, savo prisiminimais sutiko pasidalinti dar vienas triBūnos senbuvis, šį sezoną švęsiantis jau 9 metus kartu su Rytas Ultras.


- Prie judėjimo prisijungei 2008 m. gruodžio mėn., o po gerų dviejų mėn. jau keliavai į pirmąją išvyką, kai tuomet tau tebuvo 15 metų. Papasakok apie pirmąsias akimirkas, tau atėjus į triBūną.

P: „Visuomet organizuotą palaikymą stebėdavau iš kitų tribūnų. Kadangi į „Lietuvos ryto“ varžybas vaikščiojau nuo ~2001 metų. Pirmą kartą prisijungiau „Siemens“ arenoje kovoje prieš svečius iš kauno. Su klasioku nusprendėme, kad galbūt laikas pamėginti komandą palaikyti aktyviai. Buvo tikrai nedrąsu, pamenu, vos pradėjus kopti į tribūną - daug žvilgsnių. Nemokėjome dainų, atrodė, jog vėliavas triBūnoje mojuoja tik išrinktieji ir nusipelnę nariai. Su kiekvienu kėliniu atsirado vis daugiau pasitikėjimo, atsirado naujas, vienybės pojūtis.


Vos po dviejų mėnesių iš tuo metu toje pačioje mokykloje besimokiusio M. gavome pasiūlymą kartu vykti į kauną palaikyti „Lietuvos ryto“ kovoje prieš kauno „Aisčius“. Gerai pamenu tą išvyką, kadangi tuomet Rytas Ultras nuvežė 81 baltais marškinėliais pasipuošusį faną. Tik atvykus į išvykos vietą kilo elementarių klausimų (Kur susimokėti? Ar į kelionę įskaičiuotas varžybų bilietas?), tačiau į juos greitai sulaukiau atsakymų. Palaikymas tada buvo labai galingas! Kelionė atgal irgi įsiminė, nes jos metu buvo tikrinamos vieno iš aktyviausių jaunuolių matematinės, geografinės ir istorinės žinios, autobusas toje išvykoje riedėjo, varomas juoku ir gera nuotaika.“


- Koks buvo tavo, kaip naujoko, pirmas įspūdis triBūnoje? Ar triBūna atitiko tavo lūkesčius/pirminę nuomonę?

P: „Kadangi tebuvo 15 metų, visi atrodė didesni, vyresni. Prireikė laiko, kol susipažinau su judėjimo vedliais. Prieš 9 metus tribūnoje vyravo neformalus stilius – kerzai, skustagalviai, kamufliažinė atributika ir panašiai. Tai man patiko, kadangi pats klausiau metalo ir nešiojau išskirtinę aprangą. Nepatiko, jog nemaža tribūnos dalis tarpusavyje nevengė kalbėti rusiškai, todėl daug pokalbių paprasčiausiai nesuprasdavau. Galiu pasidžiaugti, kad dabartinis tribūnos aktyvas kalbasi man suprantama gimtąja kalba. Visa kita buvo puiku – emocijos, fanų vienybės jausmas išvykose, negalėjau patikėti, jog gali būti taip smagu.“


- Per visus tuos metus, praleistus triBūnoje, nuvykai į 130 išvykų, keliavai į Serbiją, Turkiją, Ispaniją, Lenkiją bei Latviją. Taip pat aktyviai prisidėjai prie užklasinės veiklos (choreografijų piešimo, Vilniaus miesto puošimo, įvairioms akcijoms atlikti skirtų susitikimų rengimo). Taip sakant, gerai susipažinai su triBūnos „virtuve“. Tad tavo, kaip senbuvio nuomone, kokios yra pagrindinės priežastys, dėl ko žmonės nesiryžta prisijungti prie aktyviausiųjų fanų? Ką turėtų žinoti naujokas, prieš ateidamas į triBūną?

P: „Turbūt žmonės nepasitiki savimi, kadangi triBūnoje nieko nepažįsta, neturi atributikos, maišosi skanduotėse. O dažnai apie mus susidaro ir klaidingą išankstinę nuomonę, galvodami, kad čia renkasi chuliganai, kuriems terūpi muštynės ir alkoholis. 


Iš tiesų, kartu mes praleidžiame nemažai laiko, susitinkame laisvalaikiu, diskutuojame apie komandą, retkarčiais drauge sportuojame, renkamės kartu stebėti sporto renginių. Yra labai daug veiklos, kurios metu įtraukiame naujus tribūnos veidus ir kuriame vienybės bei pasitikėjimo branduolį. Todėl, mano manymu, svarbiausia naujam žmogui yra pasitikėti savimi ir nebijoti pamėginti komandą palaikyti kartu su aktyviausiais. Jeigu nedrąsu ateiti vienam, geriausias vaistas nuo šios baimės – pasikviesti draugą ir ateiti drauge, o viso kito išmokti bei įsisavinti galima labai greitai – aš visas skanduotes mokėjau vos po 3 varžybų.“

B Tribūna

Atėjęs į tribūną žmogus gali nemokėti dainų žodžių, gali neturėti atributikos, svarbiausia - turėti noro, o visa kita atsiras savaime.


- Na ir pabaigai, ko palinkėtumei naujokams, planuojantiems prisijungti prie ultrų? Kas padėtų jiems lengviau įsilieti į judėjimą?

P: „Visų pirma, palinkėčiau mažiau skaityti, ką rašo žiniasklaida ar kalba kaimyno tėvai, o pačiam ateiti ir susidaryti nuomonę. Jeigu nepatiks, visada galima nustoti vaikščioti, jokios narystės ar lankomumo sąrašo tribūnoje nėra. Taip pat palinkėčiau atėjus nebijoti paklausti, pertraukų metu išsiaiškinti rūpimus klausimus, į juos visada bus atsakyta!“


10 metų su „Lietuvos rytu“


Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra akimirkų, visam laikui įsirašiusių į atmintį. Vienais iš tokių prisiminimų dalinasi Raimonda, rugpjūčio 25-ąją atšventusi 10 metų jubiliejų, nuo jos pirmosios išvykos su „Rytas Ultras“.


„2007 08 25 draugišką „Lietuvos ryto“ mačą Druskininkuose prisimenu, lyg tai būtų įvykę vakar...


Po pavasario apsilankymo viename iš LKL finalinių mačų su „žalgiriu“ Siemense, kai netoli virš galvos visas varžybas bliovė žk fanai, o tik iš toli mačiau kitoje arenos pusėje plazdant juodai-baltai-raudonas vėliavas, vasarą paskyriau domėjimuisi „Lietuvos ryto“ fanais. Tuometinė negausi informacija internete skelbė, kad LR turi dvi fanų grupuotes: „Juodai baltai raudonus“ (JBR) ir „Rytas ultras“ (RU). Pasirinkimas - akivaizdus!


Ultros sužavėjo savo kuriamu palaikymu, tiek garsine, tiek vaizdine medžiaga. Daug dainų, choreografijos, komandos palaikymas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje... RU internetiniame puslapyje peržiūrėjus nuotraukas (daugiausiai jų buvo iš europinių išvykų, kur važiuojančiųjų amžiaus vidurkis siekė gerokai virš 25 m., o jaunimo nelabai matyti), nenuostabu, jog tėvai manęs, vos sulaukusios 16 m., vienos išleisti niekur nenorėjo. 


Forume su vienu rytfaniu apsikeitusi kontaktais bei gavusi iš jo visą reikalingą informaciją, užsiregistravau į išvyką, o kartu pasiėmiau sesę ir draugę.


Stotyje prie „McDonalds“ restorano pirmiausiai sutikome LR šaliku pasipuošusį jaunuolį M., kuris patvirtino, jog čia ir renkamės. Pilnas autobusas rytfanių. Jauniausiajam iš jų tuomet tebuvo 8 ar 9 metai (o dabar jau pilnametis!).. Garsios kalbos bei laisvai besiliejantis alkoholis. Autobusui dar nė nepajudėjus iš vietos, už manęs sėdėjusios sesė ir draugė iškart nepatenkintos pradėjo baksnoti per petį: „Kur tu čia mus atsivedei?? Daugiau niekada nevažiuosim!!“. Bet man patiko. Beje, laikas patvirtino taisyklę, kad niekad negalima sakyti – niekada. ;)


Dar prieš išvyką buvau pasimokiusi RU dainų, skelbtų jų internetinėje svetainėje. O mačo metu greitai pramokau ir likusias. Pirmą kartą po varžybų užkimęs balsas. Linksma kelionė atgal į Vilnių. Pirmieji įspūdžiai. Akimirkos, pakeitusios tolimesnį mano gyvenimą.“ 


Raimonda triBūnoje jau praleido 10 metų bei pramušė 145 išvykas. Kaip tvirtina mergina, tai tikrai dar ne pabaiga! 

Dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo, be triBūnos. Džiaugiuosi, kad praėjus 10 metų man tai tebėra taip svarbu. Todėl ačiū visiems, kada nors buvusiems ir dar tebesantiems kartu su Rytas ultras! Didžiuojuosi šia trijų spalvų šeima!


B Tribūna


Jaunuoli, jeigu ir Tu nori prisijungti prie Rytas Ultras vaikinų, tačiau iki šiol nesiryžai, nedvejok, naujojo „Lietuvos ryto“ sezono liko laukti visai nedaug..


2017-05-03 PASVALYS


Viena tolimiausių išvykų Lietuvoje trečiadienį tikrai neskamba labai viliojančiai. Vis tik į mažiausią miestelį LKL žemėlapyje keliauti panoro 22 rytfaniai. Kas bėga iš darbų, kas - iš paskaitų, ir vidurdienį visi jau susistinkame išvykimo vietoje bei pajudame Pasvalio link.


Išvykos pradžioje rytfanio užsiminimas apie tai, kad šiandien lankėsi viename iš Vilniaus universitetų, kur vyko motyvaciniai pokalbiai, paskatino labai rimtos temos, universitetų susijungimo ir studijų kokybės klausimais, nagrinėjimą. Nepriėjus bendros išvados, diskutuotojai nuo studijų perėjo prie dar rimstesnių dalykų – verslo. Keli rytfaniai, sužinoję faktą, jog Netflix įkūrėjas savo verslą įkūrė, būdamas 35-erių metų, nusprendė, kad jiems dar tikrai nevėlu atidaryti plastinės chirurgijos kliniką.


Vienam piliečiui panorus išvykos metu pasimokyti, spontaniškai įvykdomas konkursas submarinui laimėti. Išgirdę daug originalių atsakymų (pvz., į klausimą: „kas buvo Z.Sierakauskas?“, atsakyta, jog jis atidarė „Laiko ratą“), išsiaiškinome, jog vis dėlto geriausiai apie istorines asmenybes nusimano VU atstovas. 


Sustojimo metu rimtos temos pagaliau baigiasi ir prasideda tradicinės rytfanių blevyzgos, sukėlusios tiek juoko, kad net iš akių ima riedėti ašaros, o maistas krenta ant žemės. Tačiau ne visi nusiteikę taip džiugiai. Tuo įsitikiname, pasiekę Pasvalį ir pamatę milžiniškas policijos pajėgas. Turbūt buvo surinkta visa įmanoma Pasvalio policija, plius pasikviesta bonuso iš Panevėžio. Natūraliai kyla klausimas, kam to reikia? Deja, atsakymo niekas nežino. Išklausome pareigūnų instruktažą apie tai, jog „reikia elgtis gražiai ir nesukelti neramumų“, o paklausus, ar per praeitos savaitės apsilankymą Pasvalyje įvyko kažkas blogo, instruktorius pasimeta ir jo išmintis pasibaigia. 


Sueiname į sektorių ir pradedame palaikymą, kuris nuo pat pradžių buvo tikrai neblogas, ko nepasakytume apie komandos žaidimą. Prieš ilgąją pertrauką triBūną pradžiugina žinia, kad savo 100-ąją išvyką šiandien pramušęs pilietis užsakys šešias (kodėl pasirinktas būtent toks skaičius, išlieka paslaptimi) picas. Gaila, bet po keliolikos minučių visus nuliūdina žinia, jog Pasvalio arenoje esanti kavinė atsisakė jas pagaminti, nes komanda jau buvo užsisakiusi sau vakarienę po varžybų. Taigi šįkart liekame be picų. Po ilgosios pertraukos komandai ir toliau nesiseka, keli rytfaniai spėja „užgaudyti“ gerą koeficientą lažybose gyvai, todėl palaikymas tampa kur kas energingesnis. Galų gale, komanda įjungia aukštesnę pavarą bei iškovoja dar vieną pergalę, o Pasvalio arenoje skamba: ,,Pirmyn, Vilniečiai!”. Susikrauname daiktus ir paliekame Pasvalio areną iki kito sezono.


Apibendrinant, per šiuos paskutinius du apsilankymus, lyginant su anksčiau, Pasvalys nuvylė visiškai neadekvačiu pareigūnų darbu. Nors jokių incidentų nebuvo, bet jų grasinimai, provokacijos ir t.t. atrodė labai neskaniai. Susidarė įspūdis, kad tų žmonių niekas nekontroliuoja, kiekvienas dirba atskirai ir daro tai, kas tuo metu šauna į galvą.


Kelionė atgal -rami, daugiausiai girdimos juokingos istorijos iš kelių pastarųjų metų rytfanių gyvenimo, dėl ko kelias neprailgsta ir grįžę į Vilnių norintys dar spėja pažiūrėti antrąjį Čempionų Lygos rungtynių kėlinį.


2017-01-14 PRIENAI


Savaitei prabėgus mūsų laukė jau kitas vidurio Lietuvos miestelis, Prienai. Nors laikas ir diena buvo labai palankūs, ši išvyka sulaukė tik 35 žmonių dėmesio, kurie, pasiskirstę į skirtingus ekipažus šeštadienio popietę pajudėjo iš Vilniaus. Nors važiavimo greitį ir sulėtino nekokios oro sąlygos, tai davė papildomo laiko aptarti paskutines aktualijas apie žmones, klubą ir…BMW automobilius.


Padarę vieną sustojimą atsargoms pasipildyti, ilgam netrukus pasiekiame vietinį gamtos paveldą, dar vadinamą „nematomu miškeliu“. Į arena patenkame gan nesudėtingai ir likus kelioms minutėms iki rungtynių pradžios. Palaikymas, kaip ir komandos žaidimas nuo pirmų minučių teikė dideles viltis, kurios išliko iki didžiosios pertraukos. Pastarosios metu iš niekur atsiradusi pilietė A. net nepasisveikinus uždavė provokuojantį klausimą „na, ar šiandien nesimušite?“. Apstulbę keli rytfaniai net pamiršo savo prigimtį ir atsakė „o kada mes mušėmės?“. Na, koks klausimas, toks ir atsakymas.


Grįžę į tribūną likusius kėlinius stebėjom kiek ramiau, bet to šitoje arenoje užtenka, žinant, kad bent minimalaus garso ribą vietos sirgaliai pasiekia tik „mineralinio vandens“ komandai prisiartinus prie varžovų. Tą ir teko stebėti ketvirtame kėlinyje, apie kurį pasakoti nieko nereikia, užtenka pasiklausyti Pačėso komentarų. Šiaip ne taip pergalė pasiekiama, apsauga, kažkada pradėjusi gesintuvų naudojimo techniką, lengviau atsikvepia, o inkile sėdėjęs teisėsaugos pareigūnas išjungia kamerą.


Vos palikus areną nustebina gan didelės policijos pajėgos, tarp kurių buvo užmatytas ir mėgstamiausias Igarioko iš Naujininkų rajono „žaisliukas“. Spėliojame, ar nebus tai „nematamo miškelio“ pasekmės, ar visgi, kaip ir Kėdainiuose, apsauga po truputį keičiama rimtesne jėga. Gavę palydą iš jų, paliekam arenos prieigas ir pajudam sostinės link.


Kelionė atgal įprastai linksma, kai kurie net spėjo dar kartą atšvęsti naujus metus, panaudojant tiek sprogstamuosius atributus, tiek ir geriamuosius. Grįžus, kaip įprasta šeštadienio vakarui po išvykos, vieni patraukia toliau šventės švęst, kiti ilsėtis, o kai kurie net į darbus. Atsisveikinam iki artimiausios, ir tolimiausios lietuviškos išvykos į Klaipėdą. Prisijunk ir aplankyk žiemišką jūrą kartu su bendraminčiais!

B Tribūna